Iš kitų išsiskiriantys ūkininkai pastebi ir besikeičiančius lietuvių mitybos įpročius: vienos daržovės jau valgo gerokai mažiau

„Šie, sakėme, bus Helovinui“, – iš saugyklos nešdami savo užaugintus moliūgus sakė ūkininkai Robertas ir Inga Ramaneckai. Jų ūkyje Vievyje (Elektrėnų sav.) galima rasti visko: bulvių, burokų, morkų, kopūstų, česnakų, agurkų, pomidorų ir kitų daržovių. O ko pirkėjai neranda – tą kitąmet ūkininkai užaugina. Šią jų rankomis užaugintą produkciją valgo ir netoliese gyvenantys vaikai.

R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
„Šie, sakėme, bus Helovinui“, – iš saugyklos nešdami savo užaugintus moliūgus sakė ūkininkai Robertas ir Inga Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
„Šie, sakėme, bus Helovinui“, – iš saugyklos nešdami savo užaugintus moliūgus sakė ūkininkai Robertas ir Inga Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Sūnus paskatino Robertą įsigyti naujesnę techniką.<br>V.Skaraičio nuotr.
Sūnus paskatino Robertą įsigyti naujesnę techniką.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Sūnus paskatino Robertą įsigyti naujesnę techniką.<br>V.Skaraičio nuotr.
Sūnus paskatino Robertą įsigyti naujesnę techniką.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
Inga ir Robertas Ramaneckai.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
R.Ramaneckas.<br>V.Skaraičio nuotr.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

Oct 29, 2021, 10:45 PM, atnaujinta Oct 29, 2021, 10:45 PM

Ramaneckai tiekia daržoves į Vievio, Elektrėnų, Trakų ir Kaišiadorių mokyklas bei darželius. Visgi šiemet derlius dėl prastų orų nebuvo toks geras, tačiau Robertas tepasakė tiek: „Kiekvienas turime savo direktorių, o mūsų direktorius mums vadovauja iš viršaus.“

Ūkininkauja visa šeima

Robertas ir Inga Ramaneckai ūkininkauja jau 10 metų, bet šiuo keliu pasuko neplanuotai. Kaip sakė Robertas, jis buvo profesijos mokytojas, o jo mama – agronomė, kuri ir pastūmėjo sūnų ūkininkavimo link.

„Ji mane įtraukė į žemės ūkį, nes dirbau visai kitoje srityje, tik tėvams truputį padėdavau ūkyje. Man patiko domėtis, tyrinėjau, kodėl vienos bulvės auga prasčiau, kitos – geriau, ar stambesnę, ar smulkesnę bulvės sėklą geriau sodinti. Taip ir patraukė mane, čia gal genai ar įgūdžiai“, – portalui lrytas.lt pasakojo Robertas.

O štai jo žmona Inga yra medicinos darbuotoja, tačiau, kaip ji sako, jei vienas šeimos narys dirba ūkyje, ir kitas turi dirbti – kitaip būti negali. Tad prie ūkio darbų prisideda ir jų penkiolikmetis sūnus Rokas.

Kaip pasakojo Robertas, anksčiau sūnus ūkininkavimą suprasdavo kiek kitaip.

„Jo mažo klausdavome: Rokai, ar būsi ūkininkas? Jis sakydavo: taip, būsiu ūkininkas. Klausdavome: o tai ką auginsi? Sėsi morkas, burokus? Jis sakydavo: ne, jūs sėkite, o aš būsiu ūkininkas“, – juokėsi Robertas, prisiminęs, kad sūnus anksčiau apie ūkininkavimą galvojo labiau kaip apie vadybą.

O štai dabar jis ir traktorių vairuoja, ir rūšiuoti daržoves padeda, ir maišus nešioja. „Sūnus labai susidomėjo agronomija, viską padeda daryti“, – patikino Inga.

Būtent sūnus ir paskatino Robertą įsigyti naujesnę techniką. Jis prisiminena, jog kartą su sūnumi nuvažiavęs pasidairyti traktoriaus ir vieną radęs pasiūlė jį pavairuoti Rokui.

„Jis atsisėdo ir nuvažiavo, o aš su pardavėju stovėjau ir kalbėjausi. Rokutis parvažiavo ir pastatė traktorių ten, iš kur jį paėmė, ir taip, kaip jis buvo pastatytas. Pardavėjas sako: va, juk darbuotoją turi! Tai taip iš karto ir nusprendžiau pirkti tą traktorių, nes su senesne technika Rokas taip nedarė, o su naujesne pats važiuoja, sugeba ją valdyti. Dabar ir patogiau, ir našumas atsirado, ir tiek chebros nereikia, pigiau kainuoja“, – kalbėjo Robertas.

Kratosi pramoninės gamybos

O viskas prasidėjo nuo to, kad Ramaneckai užsiaugino bulvių ir reikėjo jas kažkur padėti.

„Atvažiavome į kavinę ir mūsų paklausė: ar turime bulvių? Turime. Paklausė, ar turime svogūnų, morkų. Neturime. Tai tada pradėjome viską auginti.

Bet čia labai daug rankų darbo, todėl ir savikaina aukšta. Nesame pramoninis ūkis, kad galėtume daug daržovių paruošti ir išspausti mažą savikainą“, – paaiškino Robertas.

O tikslo tiekti daržoves prekybos tinklams jis taip pat niekada neturėjo. Pasak Roberto, tam reikėtų didesnių pajėgumų, o ir, jei pradėtų auginti ar raugti daržoves tonomis, suprastėtų jų kokybė. „Čia tada būtų pramonė, ne rankų darbas, kitaip tokio kiekio nepadarytume, reikėtų dirbti grubiai, nes nebūtų našumo“, – patikino pašnekovas.

Juolab kartais rezultatas priklauso net nuo nuotaikos. Būna, jog Robertas, atidaręs bačką, pamato, kad daržovių raugas lyg ne jo. „Kaip žmona sako: kai iš noro darau, padarau taip, kaip reikia, o kai iš reikalo – išeina kitaip“, – šypsojosi jis.

Štai Inga net prisipažino, jog yra darbų, kuriuos jai atlikti ne itin patinka. „Žiauriai nemėgstu rinkti agurkų – tarp žalio ieškoti žalio“, – juokėsi ji.

Visgi, kaip ji sakė, darbas yra darbas, o ūkininkavimas apskritai tapo gyvenimo būdu. „Kitaip ir neįsivaizduoju, net medicina nebetraukia“, – neslėpė Inga.

Nuo ūkininkavimo pradžios darbų dabar tikrai padaugėję, tad, kai reikia nurinkti derlių, į pagalbą tenka kviestis net giminaičius, o dabar be pačių Ramaneckų visus metus ūkyje sukiojasi ir dar du samdomi darbininkai.

Jų derlius – ant mokyklos stalų

Ramaneckai užaugintas daržoves tiekia į Vievio, Elektrėnų, Trakų ir Kaišiadorių mokyklas bei darželius. Kaip Robertas patikino, sudaryti tokį susitarimą nebuvo sudėtinga. Tuo metu jam nereikėjo dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, o pakako tiesiog prisistatyti ir išvardyti, ką gali užauginti bei parduodi.

Roberto teigimu, jis nuo kitų daržovių tiekėjų išsiskiria vienu aspektu. Pasak jo, valstybės įstaigoms netinka bet kokios bulvės, todėl tenka auginti net kelias rūšis ir visiems vežti skirtingas, prie kokių visi pripratę.

„Jei jiems patiko rūšis „Laura“, tai ir vežame jiems tik „Laurą“, nes jie žino, kaip ją gaminti ir bet ką gaminant viskas išeina. O cepelinas iš kitos rūšies gali ir neišeiti“, – šypsojosi ūkininkas.

Visgi jis pastebėjo, kad bulvių lietuviai suvartoja nebe tiek, kiek anksčiau. Dabar – gerokai mažiau. „Nebeperka bulvių atsargoms kaupti. Nors galbūt vyresnio amžiaus žmonės daugiau perka, pasirūpina vos ne karui“, – nusijuokė Robertas.

Viskam vadovauja oras

Robertas patikino, jog šiemet derlius buvo ne toks geras, o ir stipriai vėlavo – kalta sausra. Pavyzdžiui, bulvių šiemet net penkis kartus mažiau. Anksčiau iš vienos vagos Ramaneckai prikasdavo apie 800 kg ar net 1 toną bulvių, o šįkart tokį kiekį pririnko tik iš keturių ar penkių vagų. Tad, kad ir kaip ūkininkas stengiasi užauginti gerą derlių ir juo rūpintis, ne viskas priklauso tik nuo jo.

„Visada sakau, kad kiekvienas turime savo direktorių, o mūsų direktorius mums vadovauja iš viršaus. Bet yra, kaip yra.

Pavyzdžiui, būdavo sakoma, kad blogi metai negali būti trejus metus iš eilės, bet šie treti metai buvo patys blogiausi.

Anksčiau viena kultūra būdavo bloga, o dabar visos: ir javai, ir daržovės. Net šiltnamyje augintų pomidorų skonis kitoks, nors, atrodo, ir laistėme, ir saulės buvo, bet vis tiek jie ne tokie, kokie turėtų būti“, – nuogąstavo Robertas.

„Direktorius mums suvadovavo kitaip. Planuoji vienaip, o išėjo kitaip. Na, ir nieko“, – numojo ranka jis, net ir šioje situacijoje radęs pozityvo.

Neužaugo svogūnų tiek, kiek turėjo, bet užteks jų, kiek yra. O kadangi kiekis mažesnis, tai ir savikaina didesnė. „Gal ir geriau, nes tiek pat rūšiuojame, o uždirbame daugiau“, – nusišypsojo Robertas.

„Kai vaikystę čia praleidi, ne piniguose esmė“

Šiuo metu Ramaneckai turi beveik 80 hektarų žemės, tačiau, kaip jie sako, užsodinta yra ne visa teritorija, nes dalis žemių nepalankios daržovėms auginti, galbūt molingos ar per daug drėgnos.

„Tai ir bandome pagal uoslę sodinti įvarias veisles. Kad ir bulvės – vienos mėgsta drėgnesnę žemę, kitos – sausesnę, smėlį. Tai ir taikome“, – sakė jis.

Nors ne visos Ramaneckų turimos žemės derlingos, parduoti jas ir kraustytis į kitą vietą ūkininkai nenorėtų. Tai Roberto tėvų žemės, namai, kuriuose jis pats praleido visą vaikystę. „O kai vaikystę čia praleidi, ne piniguose tada esmė“, – nusišypsojo jis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.