Prabangos – nė kvapo, o kažkas traukia
Dar visai neseniai Salų dvaras gyveno užmiršto provincijos užkampio gyvenimą, o dabar to, kas čia vyksta, gali pavydėti ir didmiesčiai: savaitgaliais į penkis šimtmečius gyvuojantį dvarą suplūsta šimtai lankytojų, miestų damos čia važiuoja dėl išskirtinės kokybės kolekcinių apdarų, o rokiškiečiai gali sau leisti į dvarą pribūti unikaliu transportu – autobusu-kabrioletu.
Apie kasdien didėjantį lankytojų srautą ir naujas dvaro pramogas jau sklinda gandai. Juos pasakojantieji irgi stebisi: rūmai apsilaupę, dešimtmečiais remonto nematę, ištaiga ir prabanga nė nekvepia, o yra kažkas tokio, dėl ko Dviragio ežero saloje plytinti valda traukia lyg magnetas.
Stovyklautojai ir kuria, ir mokosi jodinėti
Salų dvaras atgijo šį pavasarį, kai jį iš Rokiškio savivaldybės išsinuomojo Rokiškio tautodailininkų asociacija, vadovaujama Birutės Dapkienės.
Važiuojame savo akimis pamatyti tą stebuklą.
Salų miestelis užima visą salą, 73 hektarų plotą. Geriausiais gyvavimo metais turėjo arti 500 gyventojų. Dabar, pasak bendruomenės pirmininkės Irinos Kalnietienės, vargiai sugraibytume šimtą.
Dvaro rūmą nuo kelio pridengia parkas su milžiniškomis tuopomis. Jokių gėlynų ar kitokių brangiai atsieinančių landšafto grožybių nematyti, tik paprasta nušienauta pieva. Joje, prieš paradinį įėjimą, pabirę įvairaus amžiaus vaikai.
Stovykla kūrybinė, vaikai piešia, lipdo iš molio, pina iš vytelių, audžia ir turi jojimo pamokas. Dabar kaip tik ruošiasi į žirgyną.
Stovyklautojai dvare gyvens visą vasarą, viena grupė pabūna savaitę, tada ją keičia kita. Vaikai susirenka iš visos šalies, vadovės Aurora Lobovaitė ir Amalija Latonaitė – rokiškietės.
Direktoriai sėdėjo koplyčioje
Kol vaikai pasiruoš jojimo pamokai, A.Lobovaitė mums siūlo greitosiomis apžiūrėti rūmus.
Fojė, iš kurio veda durys į pirmo aukšto kambarius ir laiptai aukštyn, erdvus. Pasieniais pūpso antikvarinės sofutės, aksomu vilkti foteliai, palei langus išrikiuota eilė poniškų kėdžių. Virš galvų kabo milžiniški žalvariniai sietynai, likę nuo rūmų savininkų laikų, tik perdaryti. Dabar vietoj statomų žvakių įtaisytos elektros lemputės.
Savaitės vidurys, metas ankstyvas, bet jau yra ekskursantų.
Didžiulio kambario kampe stūkso baltutėlių koklių krosnis. Originali. Tikras stebuklas, kad sovietmečiu, kai čia veikė žemės ūkio mokykla, ji nebuvo išgriauta.
Taipogi didelis stebuklas, kad rūmuose įvedant centrinį šildymą apsieita be barbariškų suniokojimų, didžiausia invazija buvusi, kai pastatą pritaikant mokyklai ir įrengiant klases užmūrytos kelios durys.
Apvali, kolonomis puošta patalpa – buvęs lošimų ir derybų kambarys.
Skliautuota, tamsaus vyno spalva dažyta erdvė – buvusi koplyčia, vėliau tapusi mokyklų direktorių kabinetu. Joje išskirtinė akustika, paprastas žodis skamba lyg išdainuotas.
Kambariai be patogumų ir remonto – tinka
Aukštų baltų durų atverti nevalia, iš ten sklinda angliškai kalbančiųjų balsai. Tai Vilniaus universiteto renginys – kasmetinė baltistų stovykla.
Savaitę laiko Salose gyvena kalbininkai iš viso pasaulio, nuo ryto iki vakaro baltistikos tema vyksta paskaitos bei mokslinės diskusijos. Šiuo metu dvare yra apsistoję 25 lingvistai.
Gidė rodo vaikų stovyklos miegamuosius, nedideles patalpas aukštom lubom, kur stovi dviaukštės medinės lovos. Tualetai ir prausykla – rūmų rūsyje.
Išnyram į siaurą skliautuotą koridorių, kuriame daug durų. Už jų nuomojami kambariai poilsiautojams. Įrengti prieš du mėnesius. Kambarių yra 8: dviviečiai ir didesni.
Tušti nestovi, juos nuomojasi poros ir šeimos. Štai ir dabar ką tik išvažiavo šeimyna, du suaugusieji ir 3 vaikai, čia jie gyveno 4 paras.
Veriame duris į vadinamąjį liuksą, vienintelį kambarį su tualetu ir vonia, kiti gyventojai turi naudotis bendruoju sanitariniu mazgu rūsyje.
Poniška aplinka nė nekvepia: per vidurį labai kukli, tiesiog iš paprastų lentų sukalta dvigulė lova, ant jos galo pakabinti ploni „bendrabutiniai“ rankšluosčiai, sienos apsilaupusios, dėmėm lenda skirtingi dažų sluoksniai. Tiesa, kambaryje yra ir dvariškų atributų: senovinis sekreteras ir riestakojės kėdės.
Dvaro krautuves jau atrado miestiečiai
Toliau mus lydi dvaro darbuotojos: vadovės pavaduotoja Rasa Janušauskienė, kasininkė Gražina Kriukelienė ir administratorė Jurgita Selevič.
Žengiame į salę, kurioje įrengta prabangių kolekcinių lininių drabužių parduotuvė. Gamintojas – mūsų šalies, drabužiai – išskirtinės kokybės ir atitinkamai aukštomis kainomis. Šių kolekcijų kūrėjai turi tik dvi krautuves: Vilniuje ir Palangoje, o prieš du mėnesius duris atvėrė ir Salose.
Stebiuosi, kas tą brangų gėrį tokiame užkampyje perka?
„O, klientės pas mus atvažiuoja iš didmiesčių“, – R.Janušauskienė sako, jog gražieji lino apdarai ant pakabų nedulka.
Kitoje salėje įkurdinta tautodailės kūrinių krautuvė. Ant lentynų gaminiai iš visos Lietuvos: austi, velti, lipdyti, piešti, siuvinėti, pinti, dekoratyvūs ar buityje pritaikomi. Viskas liaudies meistrų rankomis padaryta. Skirta vietos ir vietiniams gamintojams – „Nerijaus ledams“.
Tada žygis į rūsį, kur verda darbas, nes po savaitės dvare duris atvers restoranas. Per du aukštus, su baru rūsyje ir restorano sale pirmame.
Prisiminė baugoką ir apleistą
Nuo ankstaus ryto jau nudirbusi gausybę darbų, spėjusi apeiti ir savo ūkio gyvulius, pasirodo ir pagrindinė gyvybės dvarui įpūtėja B.Dapkienė.
Saliečiai pasakojo, kad toji moteris, vietinė ūkininkė, padarė neįsivaizduojamą stebuklą – niekas neatmena, kad dvare būtų buvę tiek šurmulio, lankytojų ir veiklų.
Klausiu, kaip viskas prasidėjo?
Ji sako, kad Rokiškio meras Ramūnas Godeliauskas paskambino jai, kaip tautodailininkų vadovei, ir pasiūlė dvarą įveiklinti. Prieš kurį laiką Rokiškio tautodailininkų asociacija miesto centre atidarė galeriją-parduotuvę, ji puikiai laikosi.
„Su dvaru neturėjau jokio ryšio. Kažkada buvau lankiusis, atrodė baugoka, apleista, nešvaru“, – tikina prieš susitikdama su rajono valdžia neturėjusi jokių konkrečių idėjų, jokio veiklos plano.
Niekas negalėjo užčiaupti
B.Dapkienė aiškina, kad viskas gimė ekspromtu, kai su rajono valdžia ir kultūrininkais susitiko Salų dvare ir susėdo prie stalo pasitarti.
„Tiek minčių užplūdo, kad niekas manęs negalėjo užčiaupti“, – juokiasi veiklioji moteris.
Iš pradžių iš savivaldybės išsinuomojo tik keletą dvaro kambarių, subūrė komandą, susirado visokių konkursų projektinėms lėšoms gauti. Tada apsižiūrėjo, kad idėjoms trūks vietos, perrašė sutartį viso dvaro nuomai.
„Iš vakaro sugalvojam, o ryte atsikėlę darom“, – vadovei antrina pavaduotoja.
Projektinės lėšos taip greit neateis, tad Tautodailininkų asociacija pasiskolino 80 tūkstančių eurų.
Už tuos pinigus nupirkti dvaro stilių atitinkantys baldai, įrengtos parduotuvės, kambariai nuomai, supirkta virtuvės įranga maitinimo blokui.
B.Dapkienei nė minčių nekyla, ar nuošalus restoranas bus lankomas. Ji viską racionaliai apmąstė ir apskaičiavo, dideliu spinduliu aplink nėra jokios maitinimo įstaigos, nei turistai, nei pravažiuojantieji neturi kur pavalgyti.
Rudenį bei žiemą restoranas irgi veiks, klientus privilios vaikai.
„Tuoj atidarysim Kalėdų Senelio vasaros rezidenciją, vaikai galės apžiūrėti Kalėdos apdarus: veltinius, lazdą ir pabendrauti su vasarojančiu Seneliu. Smagiausia atrakcija bus Kalėdos žaislų dirbtuvės, kur mažieji galės įsitraukti į dovanėlių gamybą“, – pasakoja apie dar vieną naują pramogą.
Kad Kalėdų Senelis tikras ir Salose tikrai jo namai, liudys šalia dvaro besiganantys elniai. Juos B.Dapkienė kaip tik ruošiasi pirkti.
Su vyriausiuoju Lietuvos Kalėda jau susitarta, jis sutinka apsigyventi Salų dvare.
Pliaže bus ir palmės
„Buvau nusižiūrėjusi du zebrus, bet nupirko iš panosės“, – apgailestauja, kad nespėjo.
Tad pasirūpino kitokia egzotika: dvaro pakrantėje į vandenį jau nuleistas dvivietis plaukiojantis pliažas, tuoj atgabens palmę ir bus paruoša turistams nuomotis.
Pasak B.Dapkienės, mintį apie plaukiojantį pliažą su palme pakišo pandemija.
„Tie, kas negali keliauti, galės po palme pasideginti ir čia“, – šypsosi pašnekovė ir neabejoja, jog nuomininkų bus.
Tokią išvadą daro stebėdama, kaip su plaustais į dvaro pakrantę atsiiria vasarotojai iš kaimo turizmo sodybų.
Kas per stebuklas autobusas-kabrioletas?
„Tokio aplinkui nė su žiburiu nerasi“, – kvatoja neįtikėtinų idėjų generatorė.
Transportą įsigijo išsimokėtinai. Kaip ir tikėjosi, norinčių juo važiuoti netrūksta.
Savaitgaliais 12 valandą daugiavietis kabrioletas rokiškėnus surenka nuo kultūros centro, gabena į Salas, o 16 valandą parveža. Kol kas niekas nesiskundė, jog 12 eurų kainuojantis bilietas per brangu.
Bestogis transportas Rokiškio krašte sparčiai populiarėja, jį nuomojasi jubiliejams ir kitokioms progoms.
Laiko žymės nebe minusas, o pranašumas
Per du darbo mėnesius B.Dapkienė taip įsuko visokias veiklas, kad šiandien jų uždirbtų pinigų jau užtenka išmokėti atlyginimus 9-iems darbuotojams – tokio dydžio yra dvarą valdanti komanda.
Vėl stebimės, iš kur tiek prikapsi?
„Įėjimas į dvarą – vienas euras. Savaitgaliais, kai geras oras, būna 500–600 lankytojų. Kai lyja, bilietų parduodama apie šimtą“, – aiškina apie buhalteriją.
Anot jos, dabar žmonės šimtais plūsta dėl savaitgaliais vykstančių putų šou.
Moteris sako, kai pirmomis dienomis, kai čia įžengė, didžiausiu minusu laikė apleistas patalpas.
„Čia buvo neįmanomai užgriozdinta, atrodė, jog visi į dvarą tempė tai, kas namie nebereikalinga, bet dar galutinai nesulūžę. Vien sovietinių sekcijų buvo gausybė, prašėme, kad seniūnija pasiimtų“, – pasakoja pažindinimosi su dvaru įspūdžius.
Iš senų daiktų pasiliko tik vokiečių kariuomenės dovanotas dviaukštes lovas, jose dabar miega baltistų stovyklos dalyviai.
Kai visą šlamštą išvežė ir patalpas sanitariškai iššvarino, į akis baisiai krito nušiurę sienos ir grindys. Jas netrukus išklojo kilimais, o kambarių nudėvėjimą šiek tiek užmaskavo senoviniai baldai. Didžioji jų dalis atvežta iš Švedijos, pirkti aukcionuose.
„Dabar rūmų senatvę ir laiko žymes jau laikom pranašumu. Žmonės atsižiūrėjo išpuoselėtų dvarų, čia turistai randa natūralumą, istorijos randus, nenupudruotą gyvenimą. Gal dėl to ir nestokojam lankytojų?“ – svarsto moteris.
Anot jos, dar niekas nesiskundė, kad dvare nepadarytas euroremontas, atvirkščiai, daugybė besižavinčių senovės pėdsakais.
Pontoninis tiltas ir koncertai ant vandens
B.Dapkienė savo ūkyje yra rengusi vaikų vasaros stovyklas, kurių pagrindiniu akcentu buvę kūryba ir pažintis su naminiais gyvūnais.
Dabar tą modelį ji perkėlė ir į dvarą.
„Visus vaikus labai traukia gamta ir gyvūnai“, – žino iš patirties.
Dabar dvaro teritorijoje jau ganosi lamos ir stručiai iš B.Dapkienės ūkio. Juos atvykėliai gali apžiūrėti nemokamai.
Greit į dvarvietę bus atgabenti poniai, jodinėjimas jais jau kainuos. Vadovės planuose dar yra ir povynas, ir elnių kaimenė.
„Koncentruojamės į veiklas vaikams“, – atskleidžia, kaip didina dvaro patrauklumą.
Iki žiemos rūmuose turėtų atsirasti vaikų žaidimo kambariai.
Rūsyje, kur šlampa, padarys baseiną
Vadovė planuoja, kad artimiausiu metu dvaras pajamų ims gauti ir už koncertus.
„Plaukia pasiūlymai, įvairių žanrų atlikėjai čia siūlosi koncertuoti“, – patikina, kad planas ne be pagrindo.
Juokdamasi tvirtina, kad žiūrovai sulėks, nes koncertai vyks ne tik rūmų salėje, bet ir ant vandens.
„Kitą savaitę turėtų prasidėti pontoninio tilto su aikštele, skirta koncertams, statybos. Ten pat įsitaisys ir lauko kino teatras“, – žada viliojančių pramogų.
Kol lingvistams pertrauka, žvalgomės po jų dabar užimtą salę.
Tai buvęs ponų valgomasis, o kitą savaitę čia jau stovės naujai atidaromo restorano staliukai.
„Yra legenda, kad pietaujančius didikus saugojo šarvuoti riteriai. Kad primintume tas istorijas, nupirkome dvejus šarvus“, – rodo į būsimo restorano puošmenas.
Rūmų pastato padėtis ne katastrofiška, bet daug kur būtina remontuoti, lopyti stogą, keisti lietvamzdžius. Tuos darbus darys ne dabartiniai nuomininkai , o Rokiškio savivaldybė. Kai turės lėšų.
B.Dapkienė pasakoja, kaip sprendžia neatidėliotiną remonto problemą: dėl netvarkingų lietvamzdžių per vieną sieną sunkiasi vanduo ir subėga į rūsį, tiesiai ten, kur bus baras. Kampe po lietaus nuolat telkšo bala. Kol savivaldybė pakeis lietvamzdžius, praeis dveji metai.
„Toje vietoje sumūrysim sienelę ir padarysim baseinėlį su žuvytėmis“, – sugalvojo, kaip užmaskuos liūčių vandenį.
