„Gal ir buvo laikas, kai „Valerijono“ galėjo nelikti, bet jaučiame aukščiausiojo ranką – esame reikalingi Šiauliams. Manau, kad išliksime. Sunku dabar – treji metai dėl bulvaro remonto į lauką negalime išeiti. Dar visai neseniai buvo labai nelengvas laikas... Bet sūnus sakė nedejuoti – praėjo viskas!“ – plačiai šypsosi A.Girdenienė.
Nuo 1870 m. „Valerijonas“ priklausė žydų tautybės žmonėms, dabar jis – aštuonių senųjų vaistinės darbuotojų rankose. „Buvome valstybinė vaistinė, o kai ją leido privatizuoti, tą ir padarėme. Čia 150 m. buvo vaistininkų dvasia. To numesti sąžinė neleido“, – atvirai kalba ponia Almyra.
Moteris viliasi, kad ir po jos „Valerijono“ vietoje išliks vaistinė. Sako, jau nusižiūrėjusi ir kandidatę – studentę, kuri rašo diplominį darbą apie vaistinių senovę.
„Esame vaistininkai iš senosios kartos, todėl vaistinė išlaikiusi visas senąsias vaistininkystės tradicijas: gaminame vaistus, turime žmonėms reikalingų narkotinių medžiagų, o kad vaistinė išsilaikytų, sukūrėme papildomų veiklų. Pirmiausia – tai arbatinė, be to, vykdome ir edukacines programas“, – kalba vaistinės vadovė.
Ieško dar sovietmečiu gaminto kremo
Vienos seniausių vaistinių šalyje specialistai kuria ne tik vaistus – turi ir savų kosmetikos linijų.
A.Girdenienė tikisi, kad su „Valerijone“ sukurta rankų darbo ekologiška kosmetika pasieks Skandinaviją.
Stebina tai, kad save vaistininke iš senosios kartos vadinanti ponia Almyra gamindama kremus derina, rodos, visiškai nesuderinamus dalykus: „Kremo kūryba – be galo įdomu: gauname prancūziškus produktus, kuriuos dėliojame, kaip supranta vaistininkai. Be to, kad kosmetika būtų kokybiška, labai svarbu jos negaminti vandens ženkle“.
Dar sovietmečiu vaistinė aptarnavo Odos dispanserį, jame buvusį kosmetikos kabinetą. Iš ano meto išlikęs vaistininkų gamintas „Vito“ kremas.
„Yra jis ir dabar. Ir vis dar yra žmonių, kurie jo prašo, – sako vaistininkė. – Šiandien visi daktarai žino, kad mes tepalus gaminame iš ekologiškų aliejų: negyjančioms žaizdom naudojame ekologišką erškėtuogių aliejų, Reabilitacijos ligoninei masažinius aliejus gaminame iš ekologiško sezamų aliejaus. Bendraujame su Sveikatos mokslų universiteto Farmacijos fakultetu – su jais sukurtos kai kurios kosmetikos serijos.
Vaistinių dabar – ant kiekvieno kampo, todėl turi būti individualus. Mūsų išskirtinumas tas, kad labai daug ką gaminame patys“.
Spėk klausytis
Ponia Almyra negaili patarimų – tik klausyk.
Anot jos, vyrams ypač tinka moliūgų aliejus. „Mūsų gydytojas urologas rekomenduoja jo vartoti po 15 ml tris kartus per dieną 15 min. prieš valgį.
Arba rytą atsikėlę išgerkite stiklinę šilto vandens, arbatinį šaukštelį moliūgų aliejaus, o po pusvalandžio pusryčiaukite – daug kam padeda nuo refliukso.
Žinome, kad nuolat reikia vartoti žuvų taukus. Jie vertinami pagal eikozapentaeno (EPR) ir dokozahekseno rūgštis (DHR) – kuo jų daugiau, tuo geriau. Ir centrinei nervų sistemai, ir širdžiai labai gerai. Gerti po arbatinį šaukštelį po pusryčių“, – beria A.Girdenienė.
Netrukus pasako ir veganiško majonezo – veganezo – kuriuo gardinami patiekalai „Valerijono“ vegetariškoje kavinukėje, receptą. Reikės 100 g anakardžio riešutų, 100 g vandens, 100 g aliejaus, nubraukto šaukštelio druskos, tiek pat garstyčių miltelių ir ciberžolės, dar – didelio šaukšto medaus, citrinos, ir, jei norite, trijų skiltelių česnako. Riešutus valandą pamirkyti karštame vandenyje, ingredientus suplakti plaktuvu, įlieti aliejų ir įspausti citriną. „Savaitę puikiausiai stovi šaldytuve“, – tvirtina A.Girdenienė.
Rūsyje – muziejus
Energijos kupina moteris vaistinės rūsyje įkūrė ir vaistininkystės muziejų. „Žinot, į vaistininkų rankas pakliuvo senovinė receptūra – pagal ją pagaminau viena, pagaminau kita. Pamatysite, paragausite, pakvėpinsite“, – šypsosi ir laiptais žemyn veda „Valerijono“ vadovė.
Nedidukėje patalpoje ponia Almyra traukia vieną po kito eiliniam lankytojui mažai ką sakantį eksponatą ir pasakoja istorijas.
Pirmiausia A.Girdenienė ištraukia vaistą, už kurį Gerhardas Domagkas gavo Nobelio premiją – raudonąjį streptocidą, vaistininkės teigimu, per Didįjį karą išgelbėjusį 200 tūkst. gyvybių.
„Dar viena didžiulė įdomybė – perlai. Tirštą valerijonų ekstraktą sumaišo su tam tikrais milteliais, prideda veikliąsias medžiagas, minko, kočioja ir padaro mažyčius žirnelius. Juos padengdavo geros kokybės sidabru: sidabras užmuša bakterijas, o viduje – vaistas nuo skrandžio, – parodo ponia Almyra ir čia pat traukia jau kitą eksponatą. -
Noriu parodyti senovę. Gavau farmakopėją. Žiūriu – kokie įdomūs receptai! O vaistininkui tuoj norisi pagaminti! Pagal receptūrą pagaminau tinktūrą, į kurios sudėtį įeina imbieras, rabarbo šaknis, apelsinų žievelės ir kardamonas, o visa tai užpilta geru chereso vynu. Rekomenduojama išgerti 10 ml su šilto vandens stikline apie 19 val. – išvalo organizmą“.
Dar vieną preparatą ji sumaišė pagal garsiojo „Sanito“ fabriko senovinį receptą. Tai – eteriniai lašeliai, kuriais reikia įtrinti smilkinius: ekologiškas migdolų aliejus, levandų, kadugių, rozmarino eteriniai aliejai. „Jį dovanodavo poniom ir panelėm prieš Kalėdas – skaistina protą ir stiprina nervų sistemą“, – pasakoja ponia Amlyra ir pridūrė, kad daug vertybių „Valerijono“ muziejui padovanojo vaistininkai Rulinskai, rinkę jas tuo laiku, kai vaistinės buvo naikinamos.
