I. Staškevičius apie 29 m. su „Maxima“: buvo laikas, kai viskas vyko sprogstamu greičiu – kas savaitę atidarydavo po parduotuvę

„Maxima“ reikšmingai prisidėjo tiek prie šiuolaikinės mažmeninės prekybos, tiek prie lietuviško verslo plėtros. Taip tvirtino vienas „VP grupės“ įkūrėjų Ignas Staškevičius, apžvelgdamas 29 mažmeninės prekybos tinklo „Maxima“ gyvavimo metus.

I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Vienu metu „Maxima“ buvo mažmeninės prekybos plėtros lyderė, viskas vyko tiesiog sprogstamu greičiu: atidarydavome daugiau kaip 100 naujų parduotuvių per metus, faktiškai po porą per savaitę.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vienu metu „Maxima“ buvo mažmeninės prekybos plėtros lyderė, viskas vyko tiesiog sprogstamu greičiu: atidarydavome daugiau kaip 100 naujų parduotuvių per metus, faktiškai po porą per savaitę.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Vienu metu „Maxima“ buvo mažmeninės prekybos plėtros lyderė, viskas vyko tiesiog sprogstamu greičiu: atidarydavome daugiau kaip 100 naujų parduotuvių per metus, faktiškai po porą per savaitę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vienu metu „Maxima“ buvo mažmeninės prekybos plėtros lyderė, viskas vyko tiesiog sprogstamu greičiu: atidarydavome daugiau kaip 100 naujų parduotuvių per metus, faktiškai po porą per savaitę.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
I.Staškevičius.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 27, 2021, 3:11 PM

Lapkričio 17 dieną „Maxima“ paminėjo 29 metų gimtadienį.

Nors jubiliejus bus garsiau švenčiamas kitąmet, verslininkas ir vienas tuomečio „Vilniaus prekybos“ devintuko narių I.Staškevičius sutiko su „Lietuvos rytu“ pasikalbėti apie šio galingo prekybos tinklo nueitą kelią.

– Prekybos tinklo istorija siekia kone tris dešimtmečius. Tai gana reikšmingas pasiekimas kiekvienam verslui ir verslininkui. Ką jums asmeniškai tai reiškia?

– Kadaise teko vadovauti „Maximai“, buvau generalinis direktorius, taip pat teko būti valdybos nariu ir taip prisidėti prie įmonės kūrimo, stiprinimo, plėtros. Bet jau daugelį metų esu atsitraukęs ir užsiimu kitais darbais. Nelaikau savęs prekybininku iki kaulų smegenų.

Neseniai suėjo 8 metai po Zuolitūdės tragedijos ir man turbūt ši data ir metinės yra labiau įsirėžusios į sąmonę negu „Maximos“ 29 metų gimtadienis. Žinau, kad ruošiamasi švęsti 30-metį ir pradėta galvoti, kaip tai daryti. Taigi tuomet bus kitokia proga.

Kita vertus, „Maxima“ ir jos kūrėjai iš tiesų turi kuo pasidžiaugti. Kalbant atvirai ir aiškiai apie „Maximos“ istoriją, ten daug svarbesni yra kiti buvę ar esami akcininkai, vadovai, tarkime, Renatas Vaitkevičius, Gintaras Marcinkevičius, kurie daug labiau prisidėjo tiesiogiai vadovaudami „Maximai“ ir daugiau nuveikė nei aš.

Be abejonės, būtina paminėti Nerijų Numą, kuris buvo pagrindinis vedlys ir idėjų generatorius, skyriaus formuotojas, investuotojas.

Taigi čia jo, kaip ir Žilvino Marcinkevičiaus bei kitų verslininkų, nuopelnai. O aš blaiviai vertinu savo indėlį, jis neprilygsta kitų žmonių darbams.

– Tačiau jūs buvote bene pats matomiausias „VP grupės“ veidas. Kaip taip nutiko, kad jus dažniausiai matydavo visuomenė?

Prieš mikrofonus atsistojote ir iš karto po minėtos Zuolitūdės tragedijos Rygoje 2013 metais.

– Taip, tai tiesa. Turbūt tai susiję su tuo, jog aš nuoširdžiai esu įsitikinęs, kad vadovui svarbu bendrauti, viešai kalbėti ir bendrauti ne tik su klientais ir darbuotojais, bet ir visuomene, aiškinti, kaip vadovaujama, kokių tikslų siekia bendrovė.

Kita priežastis – palyginti su kolegomis, kuriuos paminėjau, man galbūt būdavo lengviau kalbėti su žurnalistais, atsakyti į klausimus, formuluoti mintis, rašyti viešus pranešimus.

Nuo jaunystės mėgdavau skaityti tekstus, rašyti ir dabar tebemėgstu.

Matyt, kartais susikurdavo vaizdinys, kad esu daug svarbesnis veikėjas, nei esu iš tikrųjų.

– Vis dėlto buvote prie verslo kūrimo ištakų, taip pat ir vadovavote tinklui?

– Vadovauti man teko gal trejetą metų, tačiau net ir tuo laikotarpiu, kai dirbau generaliniu direktoriumi nuo 2003-iųjų iki 2005 metų pabaigos, nebuvau vienas.

Buvo stipri specialistų, vadybininkų komanda, taip pat ir kiti akcininkai buvo daug labiau įsitraukę į mažmeninės prekybos tinklo plėtrą.

Tuo metu plėtėmės į Latviją, Estiją, pradėjome veiklą Bulgarijoje, mėginome įsitvirtinti Rumunijoje.

Tai buvo daugelio žmonių pastangos, tikrai ne mano vieno.

– Kokios emocijos užplūsdavo plečiantis tinklui, atidarant vieną parduotuvę po kitos?

Štai 1997-ųjų lapkritį kauniečiai rinkosi į tuomet neeilinį įvykį – Vinco Krėvės prospekte atidarytą naujo stiliaus parduotuvę „Taupa“, tapusia didžiausia maisto prekių parduotuve mieste. Ar prisimenate tuos įvykius?

– Taip, šios parduotuvės atidarymą gerai prisimenu. Tai buvo toks savotiškas eksperimentas, o šiuo metu nebeturime nei „Taupos“, nei „Saulutės“ tinklų, kurie kadaise veikė.

Vienu metu „Maxima“ buvo mažmeninės prekybos plėtros lyderė, viskas vyko tiesiog sprogstamu greičiu: atidarydavome daugiau kaip 100 naujų parduotuvių per metus, faktiškai po porą per savaitę.

Dabar tai skamba neįtikėtinai, bet tuomet buvo erdvės, be to, jautėme, kad žinome, ką darome, išmanome verslą.

Kai tekdavo bendrauti su užsieniečiais, įvairiais tiekėjais ir kitais mažmenininkais, jie pripažindavo, kad Lietuvoje parduotuvės, prekybos tinklai atrodo net geriau nei Vakarų Europoje.

Mes galėjome diegti naujausias technologijas, įrangą, o planavimas, pastatų įrengimas, prekių asortimentas tuo metu pranokdavo vakarietiškus. Tai buvo geras jausmas, man būdavo ypač smagu, kai pradėjome plėstis užsienyje, Baltijos šalyse.

Pamenu, kaip atvykęs į parduotuvės atidarymą Taline pamačiau prie nedidukės „Maximos“ nusidriekusią ilgą eilę. Tai džiugino, nes mes ne tik plėtėmės, bet į kitas šalis išsivedėme ir keletą Lietuvos gamintojų. Tai buvo aktyvūs ir intensyvūs metai, bet galėdavome aiškiai matyti savo darbo rezultatus.

– Vadinasi, pirmiausia lietuviai mokėsi iš Vakarų prekybininkų, o vėliau jau jie galėjo mums pavydėti?

– Nemanau, kad jie iš mūsų ko nors mokosi, tačiau būna ciklai, kai kuriama infrastruktūra, užpildomos tuščios erdvės. Juk buvo didžiulė paklausa – žmonės norėjo apsipirkti patogiai, šiuolaikiškai.

Mes labai konkuravome kainomis, stengėmės pritraukti pirkėjus pas save, kad jie neitų pas konkurentus, tuomet kovojome dėl kiekvieno lito ir cento, kiekvieno pirkėjo, ir tai davė vaisių.

Vis dėlto nemažai dalykų ir pasikeitė.

Pavyzdžiui, atsimenu, kaip agitavome žmones balsuoti referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES).

Tuomet nemanėme, jog ta pati ES finansuos mūsų konkurentus, kitus prekybos tinklus, kad jie plėstųsi į Rytų Europą.

Tada dar nebuvo tokių programų, kurios būtų skirtos lengvatinėmis sąlygomis gauti paskolų ir subsidijų savo plėtrai.

Taigi, be abejo, kiekvienas laikotarpis turi savo ypatybių.

– Koks buvo tuometis konkurencinis laukas? Labiau, matyt, konkuruodavote ne su kitais prekybos tinklais, o su turgavietėmis?

– Pačiu ankstyvuoju laikotarpiu – taip.

Kai tik pradėjome veiklą, 1992–1994 metais didelę rinkos dalį buvo užėmę turgūs ir tuo metu veikusios prekybos bazės.

Tai buvo populiarios vietos, sutraukdavusios daug pirkėjų, ir mums būdavo sunku konkuruoti ir todėl, kad jos nemokėdavo mokesčių, ypač pridėtinės vertės mokesčio (PVM), kuris tuo metu buvo neseniai įvestas.

Ir tik tada, kai valstybė ir Valstybinė mokesčių inspekcija kasos aparatais ir fiskaliniais kvitais sugebėjo užtikrinti kontrolę, pasijutome geriau.

Juk imdavo neviltis, kai matydavome, kad tos pačios prekės Kirtimuose ar Gariūnuose parduodamos kone ketvirtadaliu ar penktadaliu pigiau, tačiau mes, kad ir kaip nėrėmės iš kailio, negalėjome pasiūlyti tokių kainų, nes turėjome mokėti PVM.

– Kokias jūs įvardytumėte įsimintiniausias prekybos tinklo „Maxima“ sėkmes ir nesėkmes?

– Zuolitūdės nelaimė išliks atmintyje. Nors „Maxima“ atsilaikė, Latvijoje apskritai buvo prognozuota, kad tai yra šio prekybos tinklo pabaiga.

Latvijos aukščiausiasis teismas paskelbė nuosprendį, kuriuo visiškai išteisino „Maximą“ kaip bendrovę ir darbuotojus nuo tų įtarimų ir kaltinimų.

Buvo nuteisti kiti kaltinamieji, vis tiek ten žuvo mūsų darbuotojai, pirkėjai. Ir visai nesvarbu, kokia kieno kaltė, tačiau to neįmanoma pamiršti.

Apie sėkmės atvejus lengviau spręsti iš šalies, bet manau, kad „Maxima“ atliko savo misiją būtent diegdama šiuolaikinio pasaulio praktiką, verslo modelius.

Ir nors kartais priekaištaujama „Maximai“, kad ji užgožia smulkiuosius prekybininkus, negailestingai derasi su tiekėjais dėl prekių tiekimo sąlygų, taip yra visur.

Latvijoje nėra nacionalinio prekybos tinklo, bet kainos ten ne žemesnės, vyrauja tinklai, kurie atėjo iš užsienio.

Lietuvoje šiandien jau veikia užsieniniai prekybos tinklai, bet, manau, lietuviams gal ir svarbu žinoti, kas yra „Maximos“ ar „Norfos“ savininkai.

Tuo metu labai sunku būtų ką nors konkretaus pasakyti apie „Rimi“, „Lidl“ ar „Iki“ galutinius naudos gavėjus.

Dėl to, sakyčiau, „Maxima“ prisidėjo tiek prie šiuolaikinės mažmeninės prekybos plėtros Lietuvoje, tiek prie lietuviško verslo plėtros su visomis jo silpnybėmis ir stiprybėmis.

– Ar jūs pats turite mėgstamiausią „Maximos“ parduotuvę? Juk yra vilniečių, kurie mėgsta apsipirkti tik legendiniame Mindaugo gatvėje esančiame prekybos centre.

– Geras klausimas. Mindaugo gatvės „Maxima“ iš tiesų atrodo labai simpatiškai ir dažnai joje lankausi, bet turbūt dažniau užsuku į tą, kuri įsikūrusi Vilniaus „Akropolyje“, nes čia vis dar turiu biurą ir dažnai lankausi.

Be to, tai didžiausia ir inovatyviausia „Maximos“ parduotuvė, esu prie jos įpratęs, žinau, kaip išdėstytos prekės, pažįstu darbuotojus. Visa tai man labai patinka.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.