Pasikeitė. Rudens sulaukę žmonės bulves anuomet pirkdavo ne po kelis kilogramus, bet po kelis didelius maišus. Pasidėdavo juos daugiabučių rūsiuose, kad apsaugotų nuo šviesos. Ir kaskart, ką nors gamindami, leisdavosi į rūsį jų parsinešti.
Jeigu anuomet kas nors būtų pasiūlęs nusipirkti nuplautų ir net supakuotų bulvių, tikėtina, būtų pervertas nepatiklaus žvilgsnio: „Nesąmonė“. Juk bulves reikia plauti prieš pradedant jas skusti, antraip pažaliuos ir apvys.
Sveriamos bulvės buvo ir liko daržovių skyriaus lentynose, tačiau šiuo metu jų, aplipusių žemės gumulais, nepavyktų aptikti.
Jos nuvalomos, fasuojamos į tinklelius arba nuplaunamos ir fasuojamos į maišelius. Pakuotės, be abejo, kilsteli bulvių kainą, tačiau didžiausią įtaką joms daro pasiūla. Didelė ji ar menkesnė – visa tai priklauso nuo gamtos sąlygų.
„Ne ne, bulvių neplauname. Nuvalome šepečiais“, – patikino Šakių rajone, Griškabūdyje ūkininkaujantis Jonas Marcinkevičius.
Šis žmogus kartu su žmona Laima bulves augina jau 30 metų ir yra nuolatiniai tiekėjai „Maxima“ tinklui.
„Kas rudenį prikasame bulvių maždaug po 2500-3000 tonų. Visas jas parduodame vidaus rinkoje, o pagrindinis jų pirkėjas kaip buvo, taip ir liko „Maximos“ tinklas.
Jis iki šiol pirmenybę teikia Lietuvos ūkininkams bei maisto produktų gamintojams. Anaiptol ne visi tinklai lietuviškumui skiria pakankamai dėmesio“, – kalbėjo pašnekovas.
Parduotuvėms veždavo patys
J.Marcinkevičius gerai prisimena, kaip pirmaisiais metais, šiek tiek būgštaudami, ar pavyks parduoti, bulvėmis apsodino 3 hektarus žemės, o rudenį jų nukasti į talką susirinko kone visas kaimas.
Tuo metu žemės ūkio technika buvo „paveldėta“ iš sovietmečio: bulviakasė iškratydavo bulves ant žemės, o žmonės jas rinkdavo į kibirus arba pintines ir pildavo į traktoriaus priekabą.
Nukasti – nukasdavo, atvežę – supildavo į sandėlį, o kur jas dėdavo vėliau?
„Tuomet, kai pradėjome ūkininkauti, „Maxima“ jau gyvavo. Ji buvo didžiausia Lietuvoje vaisių ir daržovių supirkėja, bulvių – taip pat. Jau tais laikais jos parduotuvės noriai pirko lietuviškas daržoves.
Tokia buvo ir mūsų pradžia – pasiūlėme „Maximai“ bulvių, ir netrukus patys, prisikrovę maišų, veždavome jas į jos parduotuves. Ir dabar mūsų bulves nuperka būtent šis tinklas“, – pasakojo J.Marcinkevičius.
Pirkėjams visada rūpėjo žinoti, kieno užaugintas daržoves jie perka parduotuvėse – žmonėms reikėjo ir tebereikia natūralių produktų.
Anuomet buvo tikima, kad mūsų ūkininkai neberia be saiko į dirvą trąšų, o šiais laikais tai įrodoma bulvių bei kitų daržovių laboratoriniais tyrimais.
Dabar kas nors šyptelėtų pamatęs, kaip šeimininkė nuskustas bulves sumeta į vandenį, paverda kelias minutes, nukošia, ir, užpylusi naujo vandens, išverda jas iki galo. Manyta, kad būtent taip paruoštose bulvėse nebelieka nitratų.
Derlius padvigubėjo
Pasak J.Marcinkevičiaus, pradėjus ūkininkauti iš hektaro pavykdavo prikasti 20-30 tonų bulvių. Toks derlius prieš tris dešimtmečius atrodė normalus, tačiau šiais laikais iš hektaro jau kasama 50-60 tonų bulvių.
Įtaką derlingumui daro daugybė dalykų: bulvių veislės, auginimo procesas, žemės įdirbimo technika. Ir visa tai padvigubino derlingumą.
Šiuo metu ir jo, ir kolegos ūkyje dauguma procesų automatizuota – bulvėms laikyti pastatyti specialūs sandėliai, kuriuose reguliuojama ir drėgmė, ir temperatūra. Prieš išvežant į „Maximos“ centrinį sandėlį jos sufasuojamos į maišus po 20 kilogramų.
Poreikis keičiasi
Įprasta, kad daržoves žmonės „perka akimis“ – ilgai buvo paisoma, kad visos bulvės būtų vienodo dydžio, nedeformuotos. Dabar pirkėjai tapo atlaidesni, juolab kad noras sumažinti maisto švaistymą tampa vis stipresnis.
Ar ūkininkai pastebėjo besikeičiančius pirkėjų įpročius?
„Dar ne taip seniai jiems reikėjo didelių bulvių, bet pastaruoju metu tendencijos keičiasi – žmonės mielai perka mažas bulves. Todėl ir mes keičiame kai kurias bulvių veisles – sodinsime šiemet jų tokios veislės, kurių gumbai neauga dideli.
Ko gero, žmonių kartoms besikeičiant keičiasi ir mitybos įpročiai. Jaunesni žmonės mažiau laiko gaišta gamindami namie maistą. Išsivirti nuplautas, bet neskustas mažas bulves labai lengva“, – kalbėjo Jonas.
Kadangi poreikis yra, Suvalkijos ūkininkų užaugintų mažųjų bulvių, tikėtina, greitu metu atsiras ir „Maximos“ lentynose.
Gamta nebuvo dosni
Pasak J.Marcinkevičiaus, iki šiol ūkyje jie augino tik vėlyvųjų veislių bulves, pavyzdžiui, „Gala“ arba „Vineta“. Ir kasmet, nukasus jas rugsėjį – spalį, buvo pradedama prekyba.
Pernykštė vasara ūkininkams nebuvo dosni – sausra ilgam buvo pristabdžiusi ir daržovių, ir kitų kultūrų augimą. Ar sandėliuose dar nesibaigė pernykštis derlius?
„Nebaigėme jo išparduoti, nors jis ir buvo trečdaliu mažesnis, nei ankstesniais metais. Kita vertus, derlius buvo menkas visoje Europoje, todėl bulvių supirkimo kainos paaugo ir pridengė prarastą derliaus kiekį“, – kalbėjo ūkininkas.
Kaip tokiais atvejais, kai gamta supūdo arba, atvirkščiai, išdegina daržoves ir taip sumenkina derlių, reaguoja prekybininkai? Juk išankstinėse sutartyse, tikėtina, yra numatomi pardavimo – supirkimo kiekiai?
„Su „Maxima“ bendradarbiaujame tris dešimtmečius – pažįstame vieni kitus ir pasitikime vieni kitais. Tuomet, kai mažiau prikasime bulvių, mažiau jų ir parduodame. Baudų ar sankcijų verslo partneriai netaiko – viskas vyksta kolegiškai“, – paaiškino Jonas.
Anot ūkininko, gavus „Maximos“ užsakymą svarbu laiku jį įvykdyti. Ir per tuos tris dešimtmečius būta vieno kito karto atvejo, kai dėl mašinos gedimų ar kitų nenumatytų priežasčių užsakymas parduotuves pasiekdavo šiek tiek vėluodamas.
„Neturėjome bėdų, atvirkščiai, džiugu, kad „Maxima“ pirmenybę skiria lietuviškoms prekėms. Lietuvoje daugiau užauginama daržovių, nei reikia vidaus rinkoje – ūkininkai dalį jų skiria eksportui. Tačiau gera žinoti, kad pačių lietuvių sukurtas verslas tą lietuviškumą ypač vertina“, – sakė J.Marcinkevičius.
