Klaipėdietė tikina radusi svajonių profesiją: „Kiekviena diena – kaip nuotykis“

Dažnas mūsų sukandęs dantis dirba darbą, kuris padeda apmokėti mokesčius, bei pagalvoja, kad norėtų kažką keisti, bet randa šimtą priežasčių, kodėl negali imtis ryžtingų veiksmų.

V.Austynė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
V.Austynė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Agnė Benetytė

Apr 6, 2024, 12:55 PM

Klaipėdietė Virginija Austynė verta didžiulės pagarbos, nes ėmėsi to, ko dažnas bijome: dviejų dukrų mama, 20 metų ėjusi prestižines pareigas banke, metė šį švarų ir patogų, tačiau širdžiai atgaivos neteikusį darbą bei tapo gyvūnų kirpėja.

Negana to, V. Austynė daug savo laiko skiria savanorystei gyvūnų prieglaudoje ir ne tik: visus benamius šunis ir katinus puošia nemokamai bei paruošia juos naujam, geresniam gyvenimui.

Pasiklausai Virginijos ir susigėdęs sutinki, kad iš tiesų mūsų misija šioje žemėje nėra užsidirbti daug pinigų, pasiekti karjeros aukštumų. Visi norime būti naudingi aplinkiniams, o svarbiausia, kad mūsų veikla teiktų pasitenkinimą, kad pasijustume laimingi! Trūksta įkvėpimo? Būtinai paskaitykite.

– Papasakokite, kaip ir kodėl pribrendote didžiulėms gyvenimo permainoms: atsisakėte ilgamečio darbo banke bei nėrėte į įvairius mokslus – masažo, kūdikių masažo, galiausiai – tapote profesionale šuniukų kirpėja?

– Sakoma, kad žmogui reikia keisti darbą kas septynerius metus. Mano vaikystės svajonių darbas buvo bankininkystė, taigi ilgai ir kryptingai to siekiau, įsidarbinus vyko tobulėjimas organizacijos viduje užimant vis naujas pozicijas.

Teko pakeisti tris finansines institucijas, tad 20 m. neprailgo. Tačiau paskutiniais karjeros metais darbo rutina pradėjo slėgti. Pradėjau suprasti: kad ir kiek dirbčiau, kokių rezultatų pasiekčiau – vis negana.

Suvokimas, kad dėl mūsų, eilinių darbuotojų, pastangų bankai kraunasi nerealius pelnus, o „ačiū“ taip ir nesulaukiam. Kas dirbo banke, tikrai žino, kad tai įtempta, daug streso kelianti profesija. Pradėjau ilgėtis tikrumo, darbo rezultato, kažko, kur galėčiau save realizuoti.

Taip įstojau studijuoti masažo specialybės Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesiniame centre (studijos truko 2,5 m.). Mokytis labai patiko, daug ką išmokau, ką net ir kasdien, šeimoje galiu pritaikyti. Tačiau likimas man turėjo kitų planų. Baigus studijas prasidėjo Covid19 pandemija, taigi dirbti masažo srityje nebuvo galimybės. Nors namiškiai tikrai džiaugiasi šiais įgūdžiais (juokiasi). Tikrai tikiu, kad reguliariai atliekant masažą galima išvengti daugybės ligų ar jų komplikacijų. Ypač svarbu kūdikių masažas, nes jis padeda mažylių vystymuisi ir raidai.

O mintis mokytis gyvūnų kirpimo kilo natūraliai, reguliariai pradėjus savanoriauti gyvūnų prieglaudoje „Būk mano draugas“. Beje, ten savanoriauju jau penkti metai. Ir labai visus kviečiu prisijungti.

Aš mėgstu pajuokauti, kad prieglauda man atstoja sporto klubą, psichologą, ten sutikau puikių draugų (tiek dvikojų, tiek keturkojų). Supratau, kad puikiai perprantu šunų elgesį, neturiu jokių baimių, o gražiai „sutvarkytas“ klientas kelia superines emocijas. Taigi, baigiau gyvūnų kirpimo kursus Kaune ir jau pusantrų metų į darbą einu kaip į šventę.

– Papasakokite, kaip atrodo gyvūnų kirpėjo kasdienybė?

– Gyvūnų kirpėjo kasdienybė – plaukai... Daug plaukų. Jie lydi visur, nori ar nenori, valai ar ne. Tenka su tuo susitaikyti (juokiasi).

– Ar sunkus šis darbas?

– Kiekviena diena vis kitokia. Kasdien mokausi, nes skirtingų veislių gyvūnai „puošiami“ skirtingai.

– Kaip pavyksta susitarti su keturkojais klientais?

– Yra ir gerų, ir piktų, bet dar nebuvo tokio, kurio nepavyktų nukirpti ar nukailinti, kažkaip susitariame. Reikia susitaikyti, kad tai nelengva profesija. Kaip ir žmonių kirpyklose, visi nori pasigražinti vakarais, savaitgaliais ar prieš šventes, taigi jokio reguliaraus grafiko.

Iš gyvūnų kirpimo išsirutuliojo ir dar vienas darbas (labiausiai čia talkina mano dukros), padedame ir prižiūrime augintinius, kol jų šeimininkai atostogauja. Dažnai juokauju, kad pas mus šuniukai irgi atostogauja nuo rutinos ir namų. Jie pas mus svečiuojasi jaukioje namų aplinkoje su pasivaikščiojimais parkuose, prie jūros, sode.

Darbas su gyvūnais tikrai atsakingas ir sunkus, bet man pats mieliausias.

– Įsimintiniausias, o gal juokingiausias nutikimas iš jūsų darbo praktikos?

– Dirbant su gyvūnais kiekviena diena – kaip nuotykis, tačiau vieną ilgai prisiminsiu. Klientė atvežė tris kačiukus maudyti: dvi jaunos katytės ir vyresnis katinas. Pirma jį išmaudžiau ir paleidau džiūti. Vėliau ėmiausi katyčių. Jas išmaudžius žiūriu, rainio nebėra! Apieškojau visa kirpyklą – nėra... Pažiūriu – langas truputį paliktas ventiliacijai… Žodžiu, jau pradėjau kurti baisiausias fantazijas, kas tam katinėliui nutiko. Juk čia ne šuo, šunį lengviau rasti, jei pabėgo, o kačiukas – įlįs į kokį plyšelį, ir tiek terasi! Žodžiu, pražilau mažiausiai kokiais penkiais plaukais, tik žiūriu – išlenda draugelis iš už spintos kampo (juokiasi). Gera pamoka. Dabar ne tik langai uždaryti, bet ir kirpyklos durys užrakintos, nes yra tokių gudručių, kurie sugeba duris atsidaryti.

Dar vienas juokingas įvykis nutiko prieš šias Kalėdas. Namuose priežiūrai turėjome nuostabiai gerą labradodę Belą. Šunytė tikrai fantastiška, nelojo, neprašinėjo maisto, nelipo į lovą – žodžiu, svajonių augintinis. Tiek ją visiems gyriau! Paskutinę priežiūros dieną kaip tik turėjau kalėdinį renginį, kuriam prikepiau didelį dubenį kibinų. Ir ką manote, kol savo nuosavą šuniuką išvedžiau į lauką pasivaikščioti, grįžusi supratau, kad mano paruoštų vaišių neliko nė kvapo! Teko vaišių skubiai pirkti parduotuvėje. O Belai sočios Kalėdos atėjo anksčiau, nei tikėjosi (juokiasi).

– Savanoriaujate gyvūnų prieglaudoje ir dabar nemokamai kerpate šeimininkų neturinčius gyvūnus?

– Tikrai daug prieglaudos augintinių pabuvo mano vonioje. Toli gražu ne visiems laukinukams tai patinka.

Be galo liūdna, kad žmonės su gyvūnais elgiasi kaip su nereikalingais daiktais, pažaidžia, o kai atsibosta, išmeta. Manau, kad valdžia turėtų griežtinti įstatymus dėl gyvūnų globos ir priežiūros, veisimo...

– Papasakokite apie savo šeimą.

Šeima – mano tvirtovė. Auginu dvi dukras, su kuriomis mėgstame keliauti, važinėti dviračiais, žaisti stalo žaidimus ir t. t.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Laisvalaikiu didžiausias mano hobis – gyvūnų prieglauda, dar mėgstu palepinti šeimą skaniu maistu, pasivaikščioti prie jūros, aplankyti įvairias gražiausias Lietuvos vietas.

Dar viena gyvenimo aistra – šokiai. Daug metų šokau zumbą. Vėliau sugalvojau, kad noriu daugiau stilių pabandyti, taigi šoku linijinius šokius. Su šokių kolektyvu „Vyšnaitės“ (Plikiai) dalyvaujame įvairiuose renginiuose, šokame miestelių šventėse, aktyviai ruošiamės vasaros projektui Palangoje „Draugystės tiltas“. Jame dalyvauja apie 1500 šokėjų, renginys kasmet auga.

– Kokia jūsų didžiausia svajonė?

– Svajoju, kad mano dukros būtų geri ir laimingi žmonės, svarbiausia – siektų savo svajonių.

Turiu iš prieglaudos pasiėmusi šuniuką – Franko, myliu jį kaip tikrą šeimos narį.

Būčiau nerealiai laiminga, kad neliktų prieglaudose nė vieno niekam nereikalingo, išmesto gyvūno.

Savo svajonių darbą jau turiu!

Gal ir banalu, bet svajoju, kad pasaulyje vyrautų taika ir kuo greičiau baigtųsi karai.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.