Edgaras – dzūkas, gimtojoje Varėnoje nusėdęs po to, kai išbandė darbus užsienyje ir Vilniuje. Būtent čia, gimtame miestelyje, sako vyras, ir atrado save.
„Kai važiavau į užsienį, nežinojau, kuo noriu būti – niekur savęs neįsivaizdavau. Teko padirbėti Prancūzijoje statybininku, 1,5 metų maisto fabrike Velse (Jungtinė Karalystė). Būtent čia supratau, kad noriu mylimo darbo. Gyvenimiškos patirties gal ir neįgavau, tačiau atėjo supratimas, kad fabrike švaistau laiką. Viską metęs grįžau į Lietuvą“, – naujienų portalui Lrytas pasakojo Edgaras.
Grįžęs iš užsienio apsigyveno Vilniuje, užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, kuri siūlė pasinaudoti programa „Atrask save“. „Ji man labiausiai ir padėjo – ten buvo nuostabi koučerė, kuri išryškino mano geriausias savybes“, – prisiminė E.Čiras.
Vis dėlto ne apie barberio specialybę jis galvojo – kaip ir daugelis tuo metu, Edgaras buvo sumąstęs tapti informacinių technologijų specialistu. Net ir kompiuterį specialiai tam turėjo nusipirkęs.
Tik gyvenimas reikalus pasuko kitaip – Edgaro nusižiūrėtos programos Užimtumo tarnyboje nebeliko.
„Gavau kaip šlapiu skuduru per veidą. Teko atsipeikėti. Tačiau koučerė buvo sakiusi, kad man nė netinka dirbti IT – mano prastesnis analitinis mąstymas, esu kūrybiškas, smulkmeniškas, perfekcionistas, bendraujantis“, – pasakojo Edgaras.
Darsyk peržiūrėjus programas, akis užkliuvo už plataus profilio kirpėjo specialybės. Iki tol jam teko kelis kartus kirpti pažįstamus – sako, ir bendrą kalbą surasdavo, ir nebūdavo baisu prie žmogaus liestis. Išmoko kirpti moteris, vaikus, pinti kasytes, daryti cheminius sušukavimus. Tik tuomet jis dar nė nežinojo, kad yra barzdaskučių amatas. Bet jį pažinus, nedaug reikėjo, kad tai E.Čirą sužavėtų. „Pradėjau į tai labai rimtai žiūrėti ir niekada nepasigailėjau“, – sakė pašnekovas.
Viskas susiklostė taip, kad pildant vieną programos reikalavimų teko sudaryti trišalę sutartį su būsima darboviete. Kaip sykis Edgaro pažįstamas buvo atsidaręs barzdaskučių saloną.
„Jis mane ir priėmė. Man taip pasisekė, kad galėjau pasisemti patirties iš barzdaskučių veteranų, kurie myli savo darbą. Tuo metu labiausiai tobulėjau. Su jais dribau trejus metus – negailėjo man nei patarimų, nei kritikos“, – šiltai kalbėjo E.Čiras.
Tik ilgainiui ėmė kilti dvejonės dėl gyvenamosios vietos. Edgaras ir gimtojo miesto pradėjo ilgėtis, ir suprato, kad rutina Vilniuje nedarė laimingu: nors darbas patiko, tačiau vakare tekdavo dar valandą paaukoti grįžti namo.
„Treji metai prabėgo greitai. Supratau, kad norėčiau daugiau laisvės, ramybės. Per dieną apkirpdavau apie 10 klientų, padirbėdavau ir savaitgaliais, ir grįždamas į Varėną parsiveždavau visus įrankius. Buvau pavargęs nuo šurmulio. Pašnekėjom su antrąja puse – gimė idėja keltis į Varėną: čia ramu, čia mums patinka, čia gera infrastruktūra, viskas arti, matėme, kaip Vilniuje kyla būsto kainos, kaip sudėtinga sostinėje gauti darželį. Be to, mažuose miestuose man labai patinka bendruomenės jausmas“, – sakė barzdaskutys.
Paanalizavęs situaciją atkreipė dėmesį, kad kirpyklų Varėnoje daug, tačiau vyriškos – ir nėra. Pradžiai Edgaras sugalvojo čia, gimtajame savo mieste, padirbėti savaitgaliais – pradėjo po truputį rinkti klientus. Po kurio laiko pastebėjo, kad klientai savaitgaliais nė nebetelpa, tad ryžosi visam laikui persikelti į Varėną.
„Apmaudu buvo Vilniuje palikti klientus – su labai dideliu liūdesiu atsisveikinau su gal 300 jų“, – neslėpė Edgaras.
Bet ir Varėnoje netruko susidėlioti klientų ratas. Negąsdina ir kainos nors vietos mastu jos – ne iš mažųjų. E.Čiras skaičiuoja: jei Vilniuje kirpimas ir barzdos formavimas prasideda nuo 35 eurų, Varėnoje jis tą padaro už 25 eurus, kirpimas sostinėje nuo 25 iki 35 eurų, pas jį – 20 eurų, vaikiški – po 15 eurų.
„Darbo rinka čia ne tokia kaip Vilniuje, be to, noriu, kad vaikai išbandytų tą patirtį, todėl ir kainą padariau mažesnę. Bet Varėnos rinkoje mano kainos aukščiausios – čia dar yra kirpėjų, kurios kerpa už 5 eurus“, – sakė barzdaskutys.
Jis pastebėjęs: vietiniai buvo pasiilgę kokybės, vyrai – vyriškų temų, be to, Edgaras stengiasi, kad klientams būtų įdomu, todėl paaiškina, ką daro ir kaip viskas vyksta.
Kai dar neturėjo savo salono, su barzdaskučio įrankiais vykdavo pas klientą į namus. „Jie sėdi ant taburetės, aš – klūpom formuoju barzdą, viskas plaukais apkibę... Ir garažuose kirpdavau... Ačiū dievui, toks periodas baigėsi, turiu kur pakviesti žmogų apsikirpti“, – dabar jau juokiasi Edgaras, savo verslą Varėnoje pradėjęs 2022-ųjų rugsėjį.
Drąsos startui reikėjo. Ir daug. E.Čiras neslepia, kad sočiai buvo akimirkų, kai tiek jis pats, tiek jo antroji pusė pagalvodavo: gal vis dėlto nereikia nieko keisti, juk gyvena komforto zonoje? Bet čia pat sukirbėdavo: reikia pabandyti – jei pavyks, gali būti dar geriau.
Pašnekovas tikras – nėra nė menkiausios abejonės, kad surado save. Edgaras žiūri filosofiškai: gal tai, kad daug dirbdavo, neatsakydavo padėti ir po darbo valandų, mylėjo darbą, ir davė rezultatą. „Jei žmogui koks būtinas reikalas, kai prašo padėti – niekada nepalikdavau bėdoje. Ką aš nuveiksiu per tą pusvalandį? Televizorių pažiūrėsiu? Gal žmogui rytoj krikštynos – galiu padėti, o jis mane atsimins geru žodžiu“, – dėstė Edgaras.
Mėgino jis ieškoti mokinio – iš per šešerius metus sukauptos patirties turėtų kuo pasidalinti. Tik susigundžiusių neatsirado. Galiausiai E.Čiras apskirtai šią mintį nustūmė į šoną: nutarė neieškoti ir nesisiūlyti. Sako, atsiras tokio amato norintis išmokti žmogus – užeis pats. Juk Varėnoje visi žino, kur Edgaras dirba ir kuo užsiima.
Norėtų jis tokią vyrišką erdvę kaip Varėnoje įrengti kituose miesteliuose. Tačiau kyla keblumų: viena – nupirkti įrangą, tačiau visai kas kita – surasti specialistų, kuriais galėtum pasitikėti.
„Pavargstat?“, – klausiu barzdaskučio.
„Atvirai pasakius, taip. Dirbti tenka labai daug. Kuo daugiau dirbi, tuo labiau skauda kelius, nugarą, rankas, daugiau reikia lankytis sporto salėje, stiprinti silpnąsias vietas, kad galėčiau daugiau dirbti. Supratau, kad taip toli nenueisiu – turi būti balansas tarp darbo ir laisvalaikio.
Esu dirbęs labai daug – pradžioje reikėjo, kad įsivažiuotų verslas. Tada pajutau, kad meilė amatui po truputį mažėja, kokybė prastėja, ne taip dažnai turi laiko susitvarkyti darbo vietą. Dabar stengiuosi taip susidėlioti darbo grafiką, kad spėčiau skirti laiko sau, šeimai, atsigauti, vėl prikaupti meilės darbui“, – požiūrį dėstė E.Čiras.
Smagiausia jam, kai klientas leidžia pačiam sugalvoti, ką daryti su plaukais. Tada, sako Edgaras, gali improvizuoti, kad šukuosena nebūtų vienoda kaip visos, mato, kad klientas juo pasitiki.
„Kai jaunimui ateina mada – tik galvos keičiasi, o šukuosena ta pati: kasdien darau tą pačią šukuoseną tik kitiems žmonėms, – juokiasi barzdaskutys. – O kai leidžia daryti, kaip noriu, jaučiuosi gerai: gal galiu įdomiau sušiaušti, paskutinėti. Bet noriu, kad šukuosenos nebūtų sunku prižiūrėti – ji turi būti graži ne tik tada, kai klientas išeina iš kirpyklos.“