Anksčiau marketingo specialiste dirbusi A.Liumparienė pasakojo, jog susidomėjimas žmogaus pasąmone prasidėjo daug seniau.
„Mane visada domino psichologija. Kažkaip nejučia aplink nuolatos būriuodavosi žmonės, kuriems reikėdavo padėti emociškai, dvasiškai. Dabar pasižiūriu, jog dažnai tai būdavo vadovai – būdavau lyg nematomas patarėjas jų asmeniniams reikalams, kuris visada būdavo šalia“, – prisiminė pašnekovė.
Konkrečiai smėlio terapija ji susidomėjo 2018 m. pabaigoje ir jau netrukus pradėjo ieškoti, kur galėtų šį mokslą krimsti rimčiau. Tiesa, kaip parodė patirtis, tai nebuvo lengva: arčiausiai Lietuvos šio mokslo subtilybių mokoma Rygoje, Latvijoje.
„Išskiriamos dvi pagrindinės šios terapijos grandys: Smėlio terapija iš didžiosios „S“ – ja užsiima psichologai, tuomet yra smėlio terapija iš mažosios „s“. Ji aprėpia tokias veiklas kaip piešimas smėliu, lipdymas, kinetinis smėlis, pasakų terapeutų daromos smėlio terapijos ir panašiai“, – aiškino A.Lumparienė.
Auditorija užaugo natūraliai
Į pirmuosius užsiėmimus A.Liumparienė klientus kviesti pradėjo pirmaisiais karantino metais.
„Tuomet dar turėjau samdomą darbą, tačiau per karantiną mane atleido. Iš pradžių dalyvavau viename projekte, kuriame buvo teikiamos kompleksinės paslaugos šeimoms, kurio viena iš sudedamųjų dalių buvo vaikų emocinės gerovės užtikrinimas. Kadangi jau buvau baigusi mokslus, mane pakvietė užsiimti su keletu vaikų. Tai buvo tikrai saugus pagrindas, žinojau, kad turėsiu užtikrintą skaičių žmonių, su kuriais dirbsiu“, – verslo pradžią prisiminė ukmergiškė.
Po kurio laiko auditorija pradėjo augti.
„Negaliu sakyti, kad specialiai ieškojau žmonių, maždaug po trejų metų miestelėnai patys pradėjo eiti pas mane, matyt, paplito žodis apie terapijos seansus ir jų rezultatus, tėvai atvesdavo vaikus“, – tęsė moteris.
Nors pirmieji jos klientai buvo vaikai, pašnekovė visada jautė, kad nori padėti ir suaugusiems. Šį troškimą dar labiau kurstė noras sujungti turimą vadybos ir reklamos profesinę patirtį kartu su terapijos žiniomis.
„Pajaučiau, kad labai patinka dirbti su lyderiais, nes tuomet matau gerokai didesnę prasmę: kai padedi tokiam žmogui, pokyčiai matyti net visuomenėje. Šiai dienai esu išsigryninusi, kad noriu dirbti su lyderiais, verslo žmonėmis“, – įvardijo A.Liumparienė.
Moteris pabrėžė, jog ji nėra psichologė, tad pas ją ateina psichologiškai sveiki žmonės, kuriems reikia tam tikro aiškumo ar pagalbos susigaudyti savo išgyvenimuose.
„Pavyzdžiui, dirbau su vienu žmogumi, kuris yra daug pasiekęs net pasauliniu mastu, veda mokymus, tačiau jau kuris laiko nebejaučia gilios prasmės tęsti savo veiklą, norėtų augti, tačiau pats sau trukdo. Padedu tokiems žmonėms į viską pažvelgti lyg iš viršaus – pašalinti trukdžius ir kartu pamatyti, kaip judėti pirmyn. Kartais nereikia jokių drastiškų priemonių, tik nedidelių pokyčių“, – viena iš istorijų pasidalijo ukmergiškė.
A.Liumparienė šiandien aktyviai įsitraukusi ir į įvairių projektų veiklą, pavyzdžiui, viename jų, kurį finansuoja savivaldybė, padeda socialiai pažeidžiamų šeimų vaikams, veda jiems individualius seansus, taip pat dalyvauja „Tūkstantmečio mokyklos“ programoje. Moteris gilina ir kinetinio smėlio terapijos žinias.
Ir juokiasi, ir verkia
Paklausta, kaip atrodo užsiėmimai, A.Liumparienė užsiminė – viskas susideda iš daugybės detalių ir tikslingai užduodamų klausimų.
„Yra keli lyg apgaulingi, tačiau tuo pačiu prasiskverbti gilyn padedantys punktai. Pirmiausia tai yra smėlis, kuris mums, lietuviams, asocijuojasi su ramybe, poilsiu, tad iškart galvojame, kad čia bus it poilsio valandėlė. Kitas dalykas yra įvairios figūrėlės – žmonės pamato ir galvoja, jog tai vaikų žaidimai, o tokia mintis iškart atpalaiduoja ir išjungia visus kontrolės mechanizmus, smegenys tarsi sako: „Čia nieko rimto nebus“, – aiškino specialistė.
Neatsitiktinai parinkti ir smėlio dėžės matmenys: jos ilgis siekia 70 centimetrų, tad nejudinant galvos žmogaus akys sugeba aprėpti abu dėžės kraštus.
Specialistė pateikia ir dar vieną paaiškinimą, esą erdvę per ištiestą ranką žmogus suvokia kaip savo tąsą, tad į šioje zonoje esančią dėžę tampa gerokai lengviau išlieti savo mintis.
Užsiėmimų pradžioje žmogui iš gausybės kabinete esančių figūrėlių reikia išsirinkti save, jo baimes, priešus ar vargus simbolizuojančias figūrėles.
„Tuomet prasideda smagioji dalis – aš tampu it paties žmogaus pasąmonės vertėja. Yra schemos, kurias padeda skaityti vaizdą smėlio dėžėje, tačiau daugiausia informacijos ateina iš labai kryptingai užduodamų klausimų, kurie padeda žmonėms suprasti save. Būna visko: ir ašarų, ir juoko“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris stengiasi, jog žmogus iš jos kabineto išeitų geresnės nuotaikos, lengvesnis, tad nors paprastai užsiėmimai trunka apie 2,5–3 val., esant poreikiui su klientu dirbama ilgiau.
„Per dieną stengiuosi priimti vieną suaugusįjį, dažniausiai ryte. Vakare priimu keletą vaikų, tačiau sugrūsti daug užsiėmimų į vieną dieną negaliu“, – kalbėjo A.Liumparienė.
Užsiėmimus moteris taip pat veda ir grupėms, tokiais atvejais naudojamos kiek mažesnės smėlio dėžės, užduodami bendresni klausimai.
„Paskutiniu metu dažnai dirbu su savirealizacija, tai yra, padedu žmonėms atrasti savo stipriausias ir silpniausias puses, visa tai sujungti ir tuomet monetizuoti“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.
Atvažiuoja net karininkai
Ukmergiškės teigimu, ši terapijos forma paremta rimtais moksliniais faktais, žmogus jam patogiu, neįpareigojančiu būdu atsipalaiduoja, padeda įsiklausyti į savo vidų.
„Per žaidimus nuimamame didžiulį streso sluoksnį ir, kai jo nelieka, gerėja savijauta“, – kalbėjo A.Liumparienė.
Vaikai, anot jos, kovoja su įvairiomis baimėmis, nerviniais tikais, panikos atakomis, ši bėda, pasak pašnekovės, itin aktuali vyresniųjų klasių moksleiviams.
Pašnekovė prisiminė, kaip prieš keletą metų terapiją lankiusi mergaitė vos po dviejų užsiėmimų nustojo mikčioti.
„Yra buvę atvejų, kad dirbau su žmogumi prieš jam važiuojant filmuotis į laidą. Mes, smėlio terapeutai, tikime, kad pasąmonė jau viską žino – ir kas buvo, ir kas dar bus. Tad smėlio dėžėje suvaidiname ir išgyvenome visa laidos filmavimą, išleidome stresą, pasąmonei visai vienodai, ar tai vyksta realiai, ar figūrėlėmis – laida nufilmuota, išgyventa“, – istorijomis dalijosi A.Liumparienė.
Yra pasitaikę atvejų, kuomet klientai kuriam laikui pasiima žaislus su savimi.
„Buvo, kad atvažiavo toks drūtas karininkas, užsiėmimų metu jis naudojo burtų lazdelę. Jau reikia baigti užsiėmimą, o jis vis dar laiko ją rankoje, tad paklausiau, galbūt nori vežtis ją namo? Taip ir išvažiavo mojuodamas“, – linksmą nutikimą prisiminė pašnekovė.