Kurkime naują išsaugodami seną. Tokia taisykle pašnekovė vadovavosi ne tik savo namuose – šiuo principu ji remiasi ir kurdama aplinką užsakovams. Jai svarbu ne tik sodinti, bet ir suprasti, ką ir kodėl sodiname, išlaikyti gamtos pusiausvyrą, nesukuriant žmogaus primestos tvarkos, kuri neatitinka ekosistemos dėsnių.
Ir kai Eglė sako, kad reikia išsaugoti seną, omenyje turi ne tik daiktus, bet ir gamtinį kraštovaizdį, aplinką. „Nukasa dirvožemį ir užveža derlingą. Tai ne tik papildomi pinigai ir darbas, bet ir seno sugriovimas. Juk žemės pavidalu išvežama dalis turto, o atvežamas svetimkūnis, kuriam reikės laiko susigyventi, kol susikurs nematomi saitai, biologinė įvairovė ir biologiniai ryšiai“, – savo supratimą dėsto E.Makselytė.
Dzūkijoje – tarp pievų, miškų ir žmonių, kurie gamtą ne tik mylėjo, bet ir suprato – gimusi ir augusi Eglė šiandien susitelkusi į „Holos sodus“. Kaip paaiškina pati pašnekovė, tai gamtinio kraštovaizdžio dizaino praktika, skirta kurti ilgaamžes, harmoningas erdves, kuriose gamta ir žmogus susilieja į vieną darnią visumą. Kuriamas dizainas ne tik estetiškai įsilieja į natūralią aplinką, bet ir tampa gyvybinga ekosistemos dalimi.
„Viena vertus, tai – veikla, kita vertus – gyvenimo būdas. Iki „Holos sodų“ eita labai ilgą laiką, daug metų. Bet jie gimė kažkaip savaime, ilgai negalvojant“, – į dvejus metus gyvuojančio verslo pradžią grįžta E.Makselytė.
Viskas prasidėjo nuo to, kai jos šeima įsigijo sodybą, kurioje šiandien ir gyvena. „Nors pasakymas „įsigijome sodybą“ netikslus – gilesnis požiūris sako, kad mes neatsitiktinai pakliūname ten, kur pakliūname. Čia yra mano senelių, prosenelių žemės, kaimas. Čia yra Makselių kaimas. Pasirodo, net ir pirmoji šitų namų šeimininkė buvo Makselytė“, – pasakoja Eglė.
„Patenku į šitą erdvę, o čia – lietuviškos džiunglės: 35 metus niekas nieko nedarė, viskas apaugę, apžėlę, neįeinama, neįvažiuojama. Gamta užkariavo tą teritoriją“, – prisimena E.Makselytė.
Pradėjo galvoti, kaip tas džiungles suvaldyti. „Kai turi tokį begalinį gamtos turtą su visa augmenija, gyvūnėliais, paukšteliais ir esi tam neabejingas, pradedi mąstyti, kaip čionai tvarkytis, kad nepakenktum gamtai.
Pritrūksti žinių – ieškai atsakymų. Po truputėlį likimas vedžiojo, vedžiojo ir atvedė prie to, kad ir mokslus specialiai baigiau, ir pradėjau daug domėtis. O, žinot, kai pradedi domėtis želdynais, tuo, kas susijęs su gamta, atsiveria tokie klodai! Tai susiję su visomis sritimis: tai ir dailė, ir literatūra, ir fotografija, ir agronomija, ir arboristika, ir gamtos mokslai...
Nežinau, kiek reikia gyvenimų, kad visą tą suprastum ir galėtum pasakyti, jog viską išmanau“, – dalijasi Eglė.
Jos močiutė, buvusi biologijos ir chemijos mokytoja, rinko herbariumą bei mokė anūkę skaityti gamtos ženklus, stebėti augalų gyvenimą. Ir, kaip prisimena pašnekovė, jau tuo metu kalbėjo apie ekologiją. Vėliau studijos menų, inžinerijos, kraštovaizdžio dizaino bei gamtos terapijos srityse Eglei leido sujungti praktinį žinojimą su mokslu ir pajauta.
„Šiuolaikinį žmogų norisi įtikinti, kad galima suderinti komfortą ir buvimą gamtoje. Jis nori būti gamtoje, ja mėgautis, su gamta draugauti, bet mes visi pripratę prie komforto. Taip jau yra. Ir aš pati, kai 30 metų pragyvenusi Vilniuje miesto centrą iškeičiau į kaimą, norėjau, kad būtų šilta ir švaru – jeigu jau einu į kaimą, tai turi būti taip, kad būtų verta! Viskas turi būti sustyguota taip, kad neprarastum komforto pojūčio, bet kad ir gamtai nepakenktum“, – tokį požiūrį moteris nori įdiegti ir klientams.
Gamtinio kraštovaizdžio projektavimas – ne pirmas verslas, kurio imasi pašnekovė. Prieš tai ji 20 metų vadovavo logistikos įmonei. „Be didelių ambicijų verslo plėtrai, nes visada labai branginau savo laiką, savo pomėgius, – neslepia E.Makselytė. – Tačiau visą laiką buvau tiesioginiame kontakte su savo klientais. Iš manęs daug kas juokdavosi, sakydavo, kad daug išsitaškau: žinodavau visų savo klientų ir šeiminę padėtį, ir vaikų vardus, net dalyvaudavom šeimos susitikimuose.“
Bet, sako Eglė, per 20 metų vienoje srityje pavargsti. Be to, didžioji jos klientų dalis buvo Rusijoje. Nutikus įvykiams Ukrainoje politika į santykius įsirėžė aštriąja briauna. „Pradėjome ryškintis, kas tu, o kas aš? Jau giluminiuose sluoksniuose aiškinomės, kaip tu matai pasaulį, o kaip aš? Buvo per sunku psichologiškai, pradėjau galvoti, kad reikia visa tai baigti“, – šneka moteris.
Be to, ir mokslai, kurių reikia užsiimti kraštovaizdžio dizainu, buvo baigti. Sako, pabaigus Gedimino technikos universitete statybos specialybę nė dienos pagal ją nedirbo – gyvenimas nuėjo kitu keliu. Bet apsisuko ratas ir grįžo prie to, kad studijų metais įgytos žinios labai pravertė tiek asmeniniuose reikaluose, tiek želdynų dizaine.
„Į šią sritį atėjau iš aplinkos, kur verslas uždirbo pinigus. Atėjau į visai kitą aplinką, kur ir tikslai visai kiti. Supratęs, į kokį verslą pateko, tikras verslininkas tikriausiai susiimtų už galvos“, – juokiasi pašnekovė.
Tačiau šiandien jai nė nereikia procentais apskaičiuotų ir tiksliai apibrėžtų tikslų – verslo terminais sako nė nebandžiusi susidėlioti, kur patenka. „Paleidau savieigai – pažiūrėsim, kur tai nuves. Kai eini kažkokiu keliu, tavo aplinkoje atsiranda tam tikri žmonės. Būna tiek daug netikėtų sprendimų – likimas parodys, kur tas verslas nuves“, – kalba E.Makselytė.
Ir nors, vertinant iš verslo prizmės, pradžia labai sunki, moteris sako niekada nesigailėjusi šio pasirinkimo. „Ir manau, kad to nė nebus“, – šypsosi.
Trys Eglės patarimai
Kurkite nauja, išsaugodami sena!
Dažnai pirmas noras, atvykus į naują vietą, yra pradėti viską iš naujo: šalinti senus medžius, naikinti, kaip atrodo, nereikalingus augalus, pertvarkyti aplinką pagal savo viziją. Tačiau gamta jau turi savo istoriją, o sodyba – savo dvasią. Todėl prieš darant pokyčius verta sustoti, pažinti, kas jau čia auga, gyvena, kaip kinta metų laikais. Tik taip galima sukurti harmoningą aplinką, kurioje nauja dera su senu, o ne kovoja su juo.
Paisydami savo interesų, nepamirškime, kad mes čia – tik laikinai
Vietovė egzistavo iki mūsų, egzistuos ir po mūsų. Gamta visada buvo ir bus, o mes – tik trumpalaikiai jos svečiai. Tai suvokus keičiasi ir požiūris į sodybos tvarkymą: tampame ne jos savininkais, o globėjais. Tai reiškia pagarbą senajai augmenijai, esamoms ekosistemoms ir aplinkai, kuri, jei leisime, gyvens natūraliai toliau.
Taupykite savo laiką ir pinigus bei saugokite save nuo bereikalingo darbo
Vartotojiška aplinka perša mums daug nereikalingų dalykų. Sodybą tvarkyti norisi gražiai, bet svarbu nepasiduoti įpročiui ar raginimams pirkti tai, kas madinga, privaloma, gražu kataloge.
Kiekvienas augalas, kiekvienas elementas turi turėti prasmę – ne tik mums, bet ir aplinkai. Kuo daugiau natūralios gamtos, tuo mažiau žmogus jaučiasi vienišas. Todėl verta labai sąmoningai atsirinkti, kas tikrai reikalinga, kad sodyba būtų gyvybinga, natūrali ir tikra, o ne tik dekoratyvinė erdvė.