Panoro įsteigti socialinį verslą
„Man visuomet labai rūpėjo pagalba kitiems – aš iš tų žmonių, kuriems maloniau duoti, negu imti“, – su šypsena veide pasakojo Aušra.
Kėdainių raj. esančiame Kampų kaime gyvenanti moteris į šį kraštą atitekėjo iš Kauno. Kartu su vietos gyventojais ji įkūrė Kampų bendruomenę, vėliau įsidarbino Vietos veiklos grupėje.
Tiesa, kaip juokiasi pati Aušra, bendruomenės jai neužteko – panoro įkurti Josvainių moterų klubą.
„Ateina toks laikas, kai nori realizuoti save ne tik per užsiėmimus, bet ir kažkam padėti. Pamatėm, kad yra labai daug vienišų senolių, kuriems ta pagalba tikrai reikalinga, tačiau patys dėl jos nesikreipia. Būna atvejų, kai kaimynai ar giminės pastebi, kad žmogus susirgo ir visą savaitę neturi ko valgyti“, – liūdnos tiesos neslėpė Aušra.
Įkūrus klubą, vykdyti kilnią misiją moterims padėjo visi, kas galėjo. Vietos gyventojai parūpindavo daržovių, medžiotojai – mėsos. Tačiau, kaip sako moteris, sykį gavę maisto, senjorai jo tikėdavosi ir kitądien.
„O juk negali pasakyti, kad šiandien turiu, bet rytoj gal ir neateisiu“, – kilusią problemą prisiminė Aušra.
Kita bėda – visos klubo narės turėjo pagrindinius darbus.
„Bendradarbiaujame su Josvainių socialinėmis darbuotojomis, sužinome apie problemas ir imamės padėti jas spręsti. Gali atbėgti pasavanoriauti, į polikliniką, vaistų nupirkti, bet negali to daryti nuolat.
Todėl Inovacijų slėnyje pradėjome mokytis, kaip įsteigti socialinį verslą, įkūrėme edukacijų ir viešųjų paslaugų centrą „Josva House“, – 2021-uosius prisiminė Aušra.
Ne tik pavalgo, bet prisideda prie senjorų gerovės
„Josva House“, kuriame šiandien ir veikia dienos pietus siūlanti kavinukė, įsikūrė buvusios Josvainių keturmetės mokyklos pastate, iš kurio jau prieš kurį laiką buvo iškelti mokiniai. Čia pluša 4 darbuotojai – trys virtuvėje, vienas prie baro.
Kavinėje svečiai taip pat laukiami ir savaitgaliais. O nuo dienos pietų likęs maistas kiekvieną dieną pristatomas vyresnio amžiaus gyventojams – tokių yra septyni.
„Jie patys neskambina ir neprašo, nes galvoja, kad nugyveno savo amžių – mažai kam berūpi. Tai vieniši žmonės, kurių artimieji – sutuoktinis, brolis ar sesuo – mirę, todėl jie nebeturi šeimos.
Yra ir tokių, kurie patys turi piniginėlių ar vaikų, šie gyvena, tarkime, Vilniuje ar Klaipėdoje, atvažiuoja kas kažkiek laiko, nuperka maisto, užpildo šaldytuvą, o paskui tą patį maistą turi išmesti, nes senoliai atsipjauna kokį gabaliuką ir galiojimas baigiasi“, – pasakojo Aušra.
Pietus šiems senjorams kasdien išvežioja savanoriai – jų yra penki. Tiesa, vien šiltu maistu pagalba vyrensnio amžiaus žmonėms neapsiriboja.
„0,2 Eur nuo sumos, kurią sumoka pas mus valgykloje pietaujantys žmonės, skiriama senoliams. Esame gavę pagyrų, kad gaminame skaniai kaip pas mamą. Žmogus ateina, skaniai pavalgo, kartais net nežinodamas, kad prisideda prie geros misijos.
Už tuos pinigus nuperkame ir vitaminų ar dar ko reikia pagal esamą situaciją – reikia ir į polikliniką, ir į ligoninę. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai anūkas iš užsienio atvažiavo aplankyti močiutės – anūko piniginė prapuolė, neturėjo, kaip nuvažiuoti į oro uostą. Močiutė mums paskambino, mes ir padėjom“, – prisiminė Aušra.
Svarbu ir pastabumas
Tačiau kartais senoliams reikia tiesiog draugijos. Nors šis poreikis ir lieka garsiai neišsakytas, jį pastebėti – itin svarbu.
„Būna, atidarai duris ir matai, kad kažkas blogai. Klausi, ar pakilo spaudimas, sako, kad nėra noro gyventi, liūdna. Tada išsikepam kokį pyragą. Mūsų misija yra ne tik teikti maistą – norime padaryti kuo daugiau, tik rankų tiek neturim“, – sakė pašnekovė.
Ji atvira – pasitaiko atvejų, kai vienintelis žmogus, su kuriuo senjoras pasišneka, tėra paštininkas.
„Apsilankėm pas vieną senolį, pamatėm, kad ten netvarka. Žvilgtelėjau į užuolaidas – norėjom išplauti, tačiau užpylus karšto vandens nuo amžiaus jos sutrupėjo. Atsiprašėm, nuėjom į labdarą ir nupirkom dvejas užuolaidas – vienas išeigines, kitas paprastas.
Kitą kartą atvažiuojam – pasikabinęs šventines užuolaidas. Sako, tegu būna, gal kas ateis ir pamatys. Atvažiuojam dar kitą kartą, sėdi nusiprausęs, nusiskutęs ir dėkoja mums, nes pusę metų kalbėjo tik su paštininke. Kai žmogus taip pasako, apsikabini ir jokie pasaulio pinigai tam neprilygs“, – pripažino moteris.
Idėjų nestokoja
Aušra nestokoja idėjų ir sako, kad nori teikti pagalbą ne tik Josvainių, bet ir kitų seniūnijų senjorams.
O kad išlaikytų edukacijų ir viešųjų paslaugų centrą bei čia dirbančius darbuotojus, moteris plečia „Josva House“ veiklą. Į centrą užsukę lankytojai čia taip pat gali įsigyti liofilizuotų uogų, vaisių ar kitokių gėrybių.
„Liofilizuojam ir pienes, marinuojam jų pumpurėlius, kotelius, turime pienių žiedų džemą, saldainius, ledus gaminame“, – pasakojo pašnekovė.
Taip pat čia rengiamos ir suvenyrinių batelių edukacijos. Kai kurie jų turi ne vieną šimtmetį menančią istoriją.
„Viena mūsų klubo narė turėjo virš 500 batelių, juos kolekcionavo. Ir pasiūlė kažką su jais daryti – mes eksponavome kultūros centre ir dabar turime edukacinę programą. Šiai dienai yra virš 700 batų, pasakojame apie visus laikotarpius – nuo Antikos laikų iki Viduramžių – ką žmonės dėvėjo“, – sakė Aušra.