Noras grįžti į Lietuvą
Pasak verslo įkūrėjo A.Čiuželio, verslo idėja užgimė kone prieš dešimtmetį, kai vyras darbavosi tolimųjų reisų vairuotoju Norvegijoje.
„Komandiruotės trukdavo po šešias savaites, tuomet dvi savaites praleisdavau Lietuvoje, tad toks intensyvus ritmas netenkino. Nuo pat jaunystės esu bandęs įvairių verslų, veiklų, tačiau vis niekas neprilipdavo. Dirbdamas vairuotoju sukau galvą, kaip grįžti į Lietuvą, kokia veikla užsiimti“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Iš pradžių pašnekovas susidomėjo smėliavimu – specialia technologija, skirta nuvalyti metalą ar kitus paviršius.
„Praeityje esu susidūręs su smėliavimu, man ši technologija įstrigo ir aš po truputį pradėjau pirkti įrangą – susitaupai, kažką nusiperki. Po kiek laiko įsidarbinau vairuotoju kitoje Norvegijos įmonėje. Kadangi grafikas ten buvo gerokai patogesnis, galėjau pradėti užsiimti smėliavimu čia, Lietuvoje: kažkam nuvalydavau namą, kažkam sunkvežimius ir panašiai. Taip pradirbau pirmąją vasarą“, – verslo pradžią prisiminė vyras.
Kurį laiką nusistovėjusią dinamiką kiek sujaukė šeimos pagausėjimas ir pandemijos pradžia – pasitaręs su žmona A.Čiuželis nutarė, jog metas abejomis kojomis grįžti į tėvynę ir darbus tęsti jau tik čia.
„Tada ir įkūriau įmonę. Kadangi pamačiau, jog ne visi klientai nori bendrauti su „individualininkais“, nusisamdžiau vieną darbuotoją ir mes visą tą vasarą smėliavome. Tačiau, kadangi šia veikla užsiimti galima, kol lauko temperatūra teigiama, sukau galvą, ką veiksime žiemą“, – istoriją tęsė A.Čiuželis.
Visko išmoko pats
Tačiau verslo idėjų ilgai ieškoti nereikėjo – visada žavėjęsis industriniu interjero dizainu, kuriame vyrauja mediena, metalas bei stiklas, nagingas vyras nusprendė, jog nori pabandyti kurti šio stiliaus baldus.
„Mano tėtis suvirintojas, tad paprašiau, kad pamokytų. Pamoka truko gal dešimt minučių, parodė, kaip naudotis prietaisais, o tuomet jau reikėjo praktikuotis. Garaže pas jį pagaminau pirmuosius baldus sau į namus, pavyzdžiui, staliuką kavai“, – juokėsi pašnekovas.
Vyro gaminių sąrašas dar labiau išsiplėtė, kuomet butą įsirenginėjęs brolis pasiūlė jam sukurti stiklo bei metalo pertvarą.
„Žmogų, su kuriuo smėliavau, taip pat buvau išmokęs virinti, tad mes abu kibome į darbus. Tikrai graži pertvara išėjo, brolis padarė gražias nuotraukas ir tuomet jau pradėjau reklamuoti savo gamintus baldus, duris ir panašiai“, – kalbėjo A.Čiuželis.
Sėkmei dar labiau pasitarnavo ir kitas pašnekovo įgūdis – dar dirbdamas Norvegijoje šis išmoko kurti 3D.
„Truputį apmokė brolis, tačiau iš esmės visko, ko reikėjo, išmokau platformoje „YouTube“. Šis įgūdis ypač pasitarnavo, kai pradėjau reklamuoti savo verslą, kadangi papasakoti ir parodyti žmogui, ką tu jam pagaminsi, yra skirtingi dalykai. Taip verslas užsisuko“, – istoriją tęsė verslininkas.
Dirba su savo paties sukonstruota įranga
Vis daugėjant baldų užsakymų, mažiau laiko likdavo smėliavimui, tad A.Čiuželis nusprendė parduoti įsigytą techniką, o už gautus pinigus įsirengė dirbtuves.
Nors gamyba ėjosi puikiai, problemų kildavo su užsakymų dažymu – pagamintus baldus ir jų komponentus dažyti įmonė veždavo kitur, tačiau gabenant iš vienos vietos į kitą šie nusibraižydavo, tekdavo dailinti.
„Nusprendžiau pats pasidomėti, kas yra tas miltelinis dažymas. Vėl vakarais „įkritau“ į „YouTube“, žiūrinėdavau, kas tai, kaip tai veikia ir po kurio laiko nusipirkau kinišką dažų aplikatorių. Visa šios technologijos esmė, jog miltelius reikia užpurkšti ant metalo ir po to kišti į krosnį ir išlydyti. Pirmoji mano krosnis buvo namų orkaitė“, – juokėsi pašnekovas.
Nors namų orkaitė ir davė puikių rezultatų, verslininkas nusprendė, jog reikia turėti ir tam specialiai pritaikytą krosnį, visgi jos kaina – milžiniška, tad teko suktis iš padėties ir ją gaminti pačiam.
„Šiais laikais, jei moki ne tik lietuvių kalbą bei turi bent šiek tiek entuziazmo, „YouTube“ gali išmokti visko. Pirmoji krosnis gavosi dviejų metrų ilgio, mes ją naudodavome stalų kojoms. Ji buvo dujinė, su dujiniu balionu, tačiau viskas puikiai veikė. Žinoma, didesnius gaminius vis tiek veždavome dažyti“, – pasakojo A.Čiuželis.
Po kiek laiko vyras sukonstravo ir gerokai didesnę, automatinę sistemą turinčią krosnį.
„Jei tai tektų pakartoti dabar, tikrai nežinočiau, ką daryti, tačiau tuomet galva buvo pilna žinių, tad viskas kuo puikiausiai pavyko“, – kalbėjo pašnekovas.
Sunkiausia įrodyti, jog bus kokybė
Šiuo metu pagrindinė įmonės veikla – baldų ir kitų interjero dalių gaminimas, suvirinimas.
Pasak A.Čiuželio, daugiausia užsakymų plūsta iš individualių užsakovų, norinčių atnaujinti savo pastatų interjerus.
„Esame bandę kurti ir pardavinėti masinės gamybos baldus, nes tada gali parduoti trigubai pigiau. Deja, negali parduoti penkiagubai pigiau, kaip tai padaro kinai ar lenkai“, – apie verslo pamokas kalbėjo vyras.
Jis pridūrė, jog būtent pigiais dirbiniais užkišta rinka neleidžia visiškai išplėtoti savo potencialo.
„Tenka žmonėms įrodinėti, jog tikrai sukursi gerą produktą, kuris tarnausi kad ir 50 metų. Savo gaminiams keliame didelius reikalavimus – neleidžiame sau padaryti šiaip sau, kadangi tai pakankamai brangus produktas, tad norisi suteikti kokybę. Tad verslo modelį jau esame išplėtoję, dabar reikia tobulinti įmonės marketingo strategiją“, – kalbėjo A.Čiuželis.