Tik tuomet, kai atrodė, kad gyvenimas nusistovėjo ir viskas tapo „pagaliau teisinga“, Ramunė pasuko visiškai kita kryptimi. Ir pasirinko – keramiką. Ne kaip hobį, bet kaip pašaukimą. Kaip tylų, tačiau be galo drąsų sprendimą susikurti gyvenimą iš naujo.
Kai vidinis balsas šnabžda keisti gyvenimą – ar išdrįstumėte jo klausyti?
Kartais ryškiausi gyvenimo posūkiai ateina ne kaip griausmingos revoliucijos, o kaip tylūs vidiniai šnabždesiai: „Dabar. Jei ne dabar – kada?“ Ramunė Burškaitienė – prekių ženklo „Ramunės nameilė“ įkūrėja, kurios kelias į meną nebuvo staigus, bet pareikalavo drąsos įveikti visuomenės stereotipus.
Ilgą laiką Ramunės pasaulis buvo apibrėžtas racionalumu: ji dirbo mėgstamą mokslinį darbą, dėstė Šiaulių universiteto Edukologijos fakultete, įgyvendino tarptautinius projektus, kūrė edukacines programas. Ji apgynė daktaro disertaciją, rašė knygas, kalbėjo apie STEAM ugdymą ir vaikų pasaulėvokos formavimą. Iš pirmo žvilgsnio – stabilus, prasmingas, leidžiantis save realizuoti profesinis kelias.
Tačiau vidinis pojūtis, kad „kažkas dar turi būti“, neleido nurimti. Tarsi tylus ieškojimas, atsirandantis ne iš noro nuo kažko pabėgti, o iš poreikio grįžti į save. Į tai, kas svarbiau nei atliekamos funkcijos, nei titulai ir aiškiai visuomenėje suprantami apibrėžimai. Tada Ramunė pasirinko – ne saugų ir stabilų mokslininkės kelią, o intuityvią, organiškai augančią, visuomenės dėmesį prikaustančią kūrybinę tėkmę, kurioje viena po kitos ėmė gimti nedidelės, bet turinio prisodrintos formos – mažoji skulptūra, keraminė juvelyrika, simboliniai objektai, kalbantys ten, kur nutyla žodžiai.
„Buvo toks laikas, kai supratau – daugiau nebegaliu nekurti. Kūryba ėmė kalbėti garsiau nei bet kokia karjera. Ir tada tiesiog išdrįsau – viską keisti“, – sako ji.
Porcelianas – ne medžiaga, o dialogo su pasauliu forma
Autorinių skulptūrų ir keraminių dirbinių autorė atvira – jos profesiniame kelyje kūrybos niekada netrūko, tačiau visą laiką slėgė vidinis ilgesys – poreikis kurti ne tik žodžiais, bet ir rankomis. Pagrindinė Ramunės kūrybinė medžiaga – porcelianas, tačiau ji neslepia – už formą jai daug svarbesnis jausmas ir prasmė.
Dirbdama su porcelianu, autorė jį derina su tauriaisiais metalais, oksidais, tekstūromis. Taip gimsta kūriniai, kuriuose kiekviena linija – apmąstyta. Kiekvienas paviršiaus įtrūkimas – ne defektas, o vis naujas pasakojimas.
„Man kūrinys – tai ne objektas, o žinutė. Maža tylos ar paslapties forma, kurią galima nešioti, dovanoti ar tiesiog turėti šalia“, – kalba menininkė.
Kiekvienas jos kūrinys gimsta šviesioje, jaukioje studijoje, įsikūrusioje Šiaulių miesto centre, kurią ji pavadino „Ramunės nameilė“. Pavadinimas simbolinis: jame susilieja du žodžiai – namai ir meilė. Šiandien tai ne tik studijos vardas ar šiaip poetiškas junginys, bet ir jos gyvenimo filosofija. Tai erdvė, kurioje susitinka tai, kas žmogui intymiausia: jo patirtys, prisiminimai, išgyvenimai, ieškojimai ir jų estetinis įprasminimas.
Šiandien šie ženklai persikelia į jos kūrinius – subtilius porceliano papuošalus ir mažąją skulptūrą, kuriuose tyliai kalba namų šiluma, meilė, ilgesys, tapatybė.
Kūrinys – kaip tylus ženklas, liudijantis žmogaus istoriją
Ramunės juvelyrika nėra apie aksesuarą kaip apie dar vieną naują daiktą, vartotojiškumo skatinimą ar stiliaus derinius. Jos kūrinys – mažas, bet prasmingas objektas, kuris jungia žmogų su jo istorija. Tai gali būti priminimas apie tai, kas svarbu. Apie meilę, kuri neturi pradžios ar pabaigos. Apie netektį, kuri tapo stiprybe. Apie tylą, kurioje gimsta aiškumas.
Ramunė kuria tiems, kurie nesiekia greito efekto, o ieško autentiško ryšio su daiktu, su savimi, kuriems galiausiai svarbu, koks žmogus slypi už kūrybinio rezultato. Jos klientai – labai skirtingi, bet juos jungia bendra vertybių kryptis: pagarba procesui, lėtam gyvenimo tempui, rankų darbui, simbolių kalbai. Kūriniai dažnai tampa dovanomis – sau ar artimajam.
Gyvename vizualiai perkrautame pasaulyje. Informacijos triukšmas, dirbtinis blizgesys, greito poveikio estetika tapo norma, bet Ramunės kūryba juda priešinga kryptimi. Ji sąmoningai renkasi tylą, lėtą tempą, tai, kas beveik nepastebima, bet stipriai jaučiama. „Galbūt šiandien drąsa yra ne bėgti, o likti,“ – sako ji. Likti prie to, kas žmogui iš tikrųjų svarbu. Likti prie to, kas nepavaldu laikui.
Drąsa rizikuoti – ne visada garsi, bet užtikrinta
Ramunė neslepia – pasirinkimas palikti akademinį pasaulį ir pradėti viską nuo nulio buvo be galo rizikingas. Bet būtent šis sprendimas šiandien ją priartino prie tikrosios gyvenimo prasmės, gylio, asmeninių atradimų. Šiandien jos istorija liudija – niekada nevėlu pasukti kitu keliu. Net jei jis veda į visišką nežinią, atrodo keistas kitiems ir reikalauja rizikos, kurią supranti tik pats. Autorinių keraminių, juvelyrinių dirbinių autorė pasirinko palikti aiškią profesinę trajektoriją ir nerti į neapibrėžtą, intuityvų kūrybos lauką, kuriame niekas negarantuoja saugumo, bet viskas alsuoja gyvybe.
Praėjusi savo kūrybinę ir verslo kelionę, autorė davė sau pažadą nesigrežioti atgal ir veikti taip it kito pasirinkimo nebūtų. 2021 metais Ramunė įregistravo savo prekės ženklą, o 2023 m. gavo ir Lietuvos prabavimo rūmų licenciją dirbti su tauriaisiais metalais ir brangakmeniais. Nuo tada jos kūryboje pradėjo gimti unikalūs porceliano ir metalo junginiai – papuošalai, kuriuose susitinka senovės simboliai ir moderni estetika.
„Mano kūryba – tai architektūrinės estetikos ir vidinės ramybės duetas. Kiekvienas darbas gimsta ne tam, kad nustebintų, o tam, kad susijungtų su žmogaus istorija.“
Kūryba – ne tik taikomasis menas, bet ir terapija
Šiandien Ramunė ne tik kuria, bet ir dalijasi – veda kūrybinius mokymus, savipagalbos dirbtuves, teminius užsiėmimus. Ji padeda žmonėms per kūrybą atrasti ryšį su savimi, išreikšti tai, ką sunku pasakyti. „Mokymas – tai dalijimasis tuo, kuo pats tiki. Ir nuolatinis mokymasis iš kitų. Žmonės atsineša savo istorijas, o aš padedu jiems iš jų išlipdyti simbolius“, – šypsosi ji.
„Ramunės nameilė“ nėra verslas įprasta prasme. Tai santykio kultūros puoselėjimas. Kiekvienas kūrinys – kaip intymus pokalbis ir mažas žingsnis į žmogaus pasaulį, kuriame reikia ne dominuoti, o būti šalia. Ramunė tiki, kad menas – tai ne demonstracija, o tylus bendravimas. Ne įtikinėjimas, o kvietimas – sustoti, pažvelgti, pajusti.