„Vilniuje – lengvas košmaras“: šeima iš sostinės pabėgo į Ignaliną ir ten sukūrė klestintį verslą

Bet iki tos palaimos buvo ilgas ir vingiuotas kelias. 2000 metais Oleksandras kartu su tėvais ir broliu persikėlė iš Vakarų Ukrainos į Lietuvą, Ignaliną, kur tėvams buvo pasiūlyti medikų darbai. Oleksandro mama lietuvė, o tėtis – ukrainietis. Tad jis į lietuviškos mokyklos ketvirtą klasę atėjo tik šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos per vasaros atostogas. 

„Buvo labai sunku. Klasiokai iš pradžių nenorėjo priimti į draugų ratą“, – adaptacijos periodą pamena Oleksandras. llgainiui socialinius ryšius jis sukūrė lankydamas karatė, plaukimo, šachmatų būrelius.

Oleksandras su būsima žmona Justina susipažino dar mokykloje, Ignalinoje, o studijuoti į Vilnių išvažiavo kartu.

Justina Vilniaus universitete baigė socialinio darbo studijas, Oleksandras – verslo vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete. Po studijų jis ieškojo savęs skirtingose sferose – nuo pagalbinių darbų statybose, administracinio darbo autoservise, klientų aptarnavimo viešbutyje iki pardavimų transporto srityje. Po ilgų paieškų atrado ir tai, kas jį domina – reklamos įrangos pardavimai ir aptarnavimas. Čia žinias kaupė ir tobulėjo 4 metus, iki pat 2018 m.

„Kai gimė sūnus, pradėjome dairytis lengvesnio užutėkio, – prisimena Oleksandras. – Vilniuje pasiutiškas tempas, kiekvienas kovoja už save, pats turi kovoti už save, stringi kamščiuose, kažkur vėluoji. Žodžiu, lengvas košmaras. Ar tikrai tokio gyvenimo norisi – ne kartą svarstėme su žmona? Keltis į Ignaliną viliojo ir ten likę tėvai, norėjome, kad seneliai matytų augančius anūkus“. Taip prieš 7 metus Oleksandras ir Justina persikėlė  į Ignaliną, o dabar čia augina ir 2 vaikus – Viktorą ir Vincentą. 

„Gali pats susikurti savo gyvenimą taip, kaip tu nori, o ne kaip primeta kiti. Tokį pavyzdį rodome ir savo 3 bei 7 metų vaikams“, – sako į gimtąjį kraštą grįžusi Justina, kuri taip pat visą savo energiją skiria šeimos verslui.  

Šeimos pajamos grįžus į Ignaliną smuktelėjo tik laikinai. Jauna šeima pastebėjo, kad mieste stringa reklamos gamybos paslaugų, tad maždaug po pusmečio buvo nupirkta visa būtina reklamos gamybos technika – plačiaformatis spausdintuvas, termo presai bei kita įranga, įrengtos patalpos. Tam buvo panaudotos ne tik asmeninės santaupos, bet ir gauta parama per vietos užimtumo tarnybos projektą. 

Finansinių duobių išvengti padėjo ir apgalvota strategija – buvo susikoncentruota į individualaus ryšio su klientu kūrimą, bei operatyvų klientų poreikių patenkinimą – užsakymus kartais pavykdavo pristatyti net ir tą pačią dieną. „Dabar Ignalinoje ir ne tik daugybė vitrinų ar reklaminių atributų yra pagaminti mūsų“, – pasakoja pats sau, o ne kitiems visada norėjęs dirbti Oleksandras.

Verslo pradžioje „O, spauda“ apyvarta siekė tik šiek tiek virš 10 tūkstančių, tačiau 2024 metų pabaigoje ji padidėjo beveik 5 kartus. 

„Žinia apie mūsų tiekiamas paslaugas pasiekia ir atokias vietas, todėl dabar kur kas mažiau reikia rūpintis reklama“, – sako patys reklamos versle besisukantys bendrijos šeimininkai. 

Oleksandras Ignalinoje matomas visur – laiko skiria ir bendruomenei.

„Čia Ignalinoje žmonės kur kas geranoriškesni, jie atviri, šypsosi, dažniausiai vieni kitus pažįsta, todėl ir pačiam norisi skirti daugiau laiko bendruomenei. Laisvalaikiu esu karys savanoris, o taip pat mokau vaikus žaisti šachmatais. Suorganizavau pirmuosius Ignalinoje FIDE reitinginius šachmatų turnyrus, kuriuose žaidžia ne tik vietiniai, bet ir šachmatų entuziastai iš visos Lietuvos“, – sako Oleksandras, jau septynerius metus laimę su šeima kuriantis Ignalinoje.

Anot Justinos, mažesniuose miestuose yra labiau skatinamos idėjos ir iniciatyvos. „Galimybių ir palaikymo tikrai yra, kartais tik laiko pritrūksta visoms idėjoms įgyvendinti. O dabar ir patys remiame įvairias iniciatyvas“, – pasakoja Justina.