Po to, žiūrėk, kitą kartą sugalvoja atsivežti ir tautiečių. Ši vasara – trečioji, kai grupė japonų atvažiavo pasimokyti pinti. Pernai tokių buvo trys būriai.
Japonai senovinėje Morkūnų sodyboje ieško autentikos – čia gali pamatyti, kuo lietuviai gyveno XIX amžiuje. „Mes ir patys miegame senovinėse lovose, o su Ligita kiekvieną šeštadienį einame į dūminę pirtį, – kalba K.Morkūnas ir šypsosi. – Jūs esate homo sapiens – žmonės išmintingieji. Mes su Ligita esame homo ludens – žmonės žaidžiantieji.“
Jųdviejų sodybos klėtyje – pačių šeimininkų nupinti eksponatai, klojime – visokiausi senoviniai daiktai: ratai, rogės, televizoriai, senoviniai aparatai... Ieškantiems senovės yra ką pamatyti.
Kazys – ir ūkininkas, ir tautodailininkas, ir technologijų mokytojas. Ligita dar ir socialinė pedagogė. Kartu jie, kaip sako Kazys, vienintelio Lietuvoje, o galbūt ir Europoje, pintinių muziejaus įkūrėjai.
Pinti jie ėmėsi prieš 40 metų. Pradėjo nuo krepšelių laidotuvėms. „Sudomino tie krepšeliai, norėjosi tobulėti, ieškojome būdų, kaip galime kažką naujo padaryti. Sužinojome, kad Kaune yra Taikomosios dailės mokykla – tuo metu ten buvo geriausi pynėjai, kurie ruošdavo pynimo specialistus“, – prisijungia L.Morkūnienė.
Ne tik japonai randa kelią į Pintinių sodelį – atvažiuoja čia ir amerikiečiai, ir žydai iš Izraelio, ispanai.
„Aprodome muziejų, padarome smulkų darbelį, pavaišiname arbatėle, medumi, padainuojame. Fantastika! Įdomu – susipažįstam su daug žmonių“, – sako tautodailininkas.
Ligitos ir Kazio darbai keliauja po visą pasaulį. „Australija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Amerika, visa Europa“, – beria tautodailininkas ir rodo į norvegams nupintą kuprinę.
Tikrasis Pintinių muziejus – Sedeikių kaime, 15 km nuo Anykščių. Bet tautodailininkai ir Anykščių klasteryje stovinčioje senovinėje klėtyje moko pinti. Ypač kai atvėsta orai, Morkūnai savo svečius mieliau kviečia užsukti čia, ne į šimtametę sodybą.
„Turime matymą – savo amatą perduoti kitiems. Dėl to ir stengiamės. O kiek moksleivių turim!“, – džiaugiasi K.Morkūnas.