Prieš šešerius metus žemės ūkio sektoriaus įmonei vadovauti pradėjusi moteris griauna mitus apie „vyriškas“ profesijas, apie tai, kad darbas žemės ūkyje – purvinas, nepatrauklus ir menkai apmokamas, apie agroverslo darbuotojus su guminiais batais ir savaitgalinio darbo baimes.
„Ūkininkai dirba tada, kai leidžia oro sąlygos“, – regis, elementarią, bet jau ne visiems suprantamą tiesą primena D. Tatarūnaitė-Zubenienė.
Iš bankininkystės į agroverslą atėjusi Diana pastebi, kad šio sektoriaus įmonėms vadovaujanti moteris Lietuvoje – vis dar retenybė. „Manau, kad dėl įsisenėjusių nuostatų, vyraujančių stereotipų ir kitokių priežasčių. Savo pavyzdžiu visa tai stengiuosi paneigti“, – sako D. Tatarūnaitė-Zubenienė.
Ji atvira: pradžia šiame darbe buvo nelengva. Bet šiandien apie technologijas ir agronomiją ji užtikrintai diskutuoja su savo kolegomis vyrais ir pastebi, kad savo išmanymu šioje srityje jiems nė kiek nenusileidžia, o kartais ir pranoksta. Diana neabejoja: visko galima išmokti ir įsitvirtinti bet kurioje srityje, jeigu tik to labai nori, domiesi ir tobulini žinias.
Su ja kalbėjomės apie stereotipus, lyderystę, moterų galimybes inžinerinėse srityse ir apie tai, kokių specialistų šiandien labiausiai reikia verslui.
– Kokią specialybę esate įgijusi ir kaip ji praverčia dabartiniame Jūsų darbe?
– Esu baigusi tarptautinės verslo vadybos studijas. Tačiau kai iš bankininkystės atėjau į „DOJUS agro“, nebuvau tas žmogus, kuris visiškai nesupranta, kas yra žemės ūkis.
Esu iš ūkininkų šeimos, mano visa vaikystė prabėgo kaime, kur turėjome ūkį, mokėjau vairuoti ir traktorių.
Tad atėjus į agroverslą daugelis dalykų man nebuvo svetimi. Turėjau pagrindus, žinojau žemės ūkio sezoniškumą, techniką. Tai, žinoma, ne tas pats, kas turėti inžinerinį išsilavinimą, kuris padeda mąstyti plačiau ir gebėti rinkti informaciją greičiau. Tačiau bet kuriuo atveju bendrą rinkos pojūtį turėti buvo iškart nesudėtinga.
Dabar specifinių inžinerinių žinių semiuosi ir iš mūsų atstovaujamų gamintojų specialistų, kurie atvyksta dalintis technologijų subtilybėmis su visa mūsų komanda. Tobulėjimui turime visas sąlygas.
– Kokių profesijų specialistai šiandien paklausiausi?
– Šiandien „ant bangos“ – išmaniųjų technologijų inžinerija. Šios srities specialistų poreikis – didžiulis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Jeigu kažkas galvoja, kad tai labiau „vyriška“ sritis, tai tikrai taip nėra. Ši specialybė suteikia privalumą į daugelį dalykų žiūrėti per inžinerinę prizmę.
Būtent technologijų išmanymas padeda aiškiau ir sklandžiau pristatyti produktus ir paslaugas, lengviau susikalbėti su techninio profilio kolegomis ar suprasti klientų poreikius ir rinkos aktualijas.
Jau ne vienerius metus visas agro ir miškų ūkio sektorius labai aiškiai eina tiksliųjų technologijų linkme. Niekas nebenori dirbti kaip prieš 50 metų, kai buvo netaupomos darbo valandos, neskaičiuojamas trąšų išbėrimas, netausojamas dirvožemis.
Visi nori dirbti greičiau, efektyviau, tvariau. Tai trys dalykai, kurie išspręstų daugybę klausimų. Naudojantis išmaniosiomis technologijomis taupomas laikas ir pinigai, ir visame tame labai praverčia inžinerinis mąstymas.
– Vadovaujate socialiai atsakingai įmonei, kuri skatina jaunimą domėtis agro sektoriumi. Kodėl tai svarbu?
– Žemės ūkio sektorius yra labai pasikeitęs, modernus, tikrai ne toks, koks dažnai įsivaizduojamas. Mes norime paneigti mitą, kad tai – purvinas, nepatrauklus ar mažai apmokamas darbas.
Esame keliavę po Lietuvą kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija, lankėme mokyklas, gimnazijas ir apie tai kalbėjome su jaunimu. Daugelis nustebdavo išgirdę, kad atlyginimai žemės ūkio sektoriuje šiandien yra vieni didžiausių rinkoje.
Jaunimui pasakojame, kad žemės ūkis nebe toks, kokį prisimena jų tėvai ar seneliai – žmonės šiandien dirba modernioje aplinkoje.
Darbuotojai, turintys inžinerinį išsilavinimą, žemės ūkyje yra vertinami ir graibstomi. Juos įmonės net persivilioja vienos iš kitų. Dirbti pagal specialybę galimybės yra itin plačios.
Daugybė įmonių jaunimui organizuoja atvirų durų dienas, bendradarbiauja su universitetais. Turime mokomuosius ūkius, kuriuose patys bendradarbiaujame su mokslininkais – jie iš mūsų gauna realius praktinius klausimus, sprendžia juos, o rezultatus grąžina sektoriui.
Į mūsų įmonę žinių semtis taip pat ateina nemažai praktikantų. Kasmet stipendijomis remiame po keletą studentų – inžinerijos, agronomijos, tiksliosios žemdirbystės krypties. Norime, kad ateityje jie taptų mūsų darbuotojais.
– Ar nebijote iššūkių ir ar dažnai su jais susiduriate?
– Iššūkių tikrai netrūksta. Vienas iš pagrindinių – priklausomybė nuo oro sąlygų, kurios turi įtakos tiek darbų organizavimui, tiek rezultatams. Šiemet – unikali vasara: kūlimo sezonas vėluoja net trimis savaitėmis. Tai reiškia, kad tenka koreguoti darbų srautus, perdėlioti atostogų grafikus ir operatyviai reaguoti į pokyčius.
Kitas iššūkis – darbuotojų trūkumas, kuris šiandien jaučiamas daugelyje sektorių. Taip pat turime sezoninių iššūkių – kai vasarą visi nori atostogauti, o tuo metu pas mus pats darbymetis.
Dar vienas aspektas – požiūris į darbą savaitgaliais. Lietuvoje vos 4 proc. žmonių dirba savaitgaliais, kai, pavyzdžiui, Europoje – net 22 proc. Ūkininkai dirba žemę tada, kai leidžia sąlygos, todėl ir mes turime būti lankstūs, stengiamės prisitaikyti prie jų ritmo.
Dar vienas aspektas – požiūris į darbą savaitgaliais. Lietuvoje vos 4 proc. žmonių dirba savaitgaliais, kai, pavyzdžiui, Europoje – net 22 proc. Ūkininkai dirba žemę tada, kai leidžia sąlygos, todėl ir mes turime būti lankstūs, stengiamės prisitaikyti prie jų ritmo.
– Esate veikli asmenybė. Kaip pavyksta suderinti laiką darbui ir šeimai? Kiek laiko lieka laisvalaikiui ir ką tuomet mėgstate veikti?
– Visada sakau tą patį: prioritetus reikia dėlioti pagal gyvenimo etapą, kuriame esi. Vienu metu daugiau dėmesio gali skirti šeimai, kitu – darbui, ir tai yra visiškai normalu. Mano abi dukros jau paaugusios, vyresnioji šiemet baigė mokyklą, tad jau yra visiškai savarankiška. Daug metų dirbau bankininkystės sektoriuje – dirbau Vilniuje, o gyvenu Kaune, tad be 19–20 val. namie niekada nebūdavau. Visiškai nebijau pasakyti, kad kartais yra normalu, jog darbas „paima“ tą viršenybę arba pirmą prioriteto tašką. Bet reikia rasti balansą.
Mano laisvalaikis taip pat susijęs su žeme. Kai „pabėgau“ iš kaimo, sakiau, kad nieko bendro su žemės ūkiu neturėsiu, gyvensiu bute. O realybė tokia, kad ir dirbu agrosektoriuje, ir laisvą laiką leidžiu „su žeme“.
Praktiškai visi savaitgaliai prabėga sodyboje tarp Vievio ir Trakų, kur ir miškus patys užsodinome, auginame medžius, puoselėjame gėlynus, dekoratyvinius augalus. Sodyba yra kalvotoje, nederlingoje vietoje, tad gerai suprantu ir savo klientus, kai jie pasakoja apie sudėtingas sąlygas kai kuriuose regionuose. Kartais ir man užauginti paprastą obelaitę ar vyšnią tampa tikru iššūkiu.
Taip pat buriuoju, medžioju, vairuoju motociklą. Kaip darbas, taip ir hobiai – ne visai tradiciniai „moteriški“. Visa mano esybė yra truputį linkusi į iššūkius. Būtent diskomfortas priverčia mąstyti kūrybiškai, ieškoti sprendimų.
Linkiu kiekvienam gyvenime ir darbe perlipti per savo negalėjimus, ribotumus. Tik taip tampame geresni – tiek kaip žmonės, tiek kaip profesionalai. Niekada nevėlu mokytis nebijoti išeiti iš komforto zonos ir susigrumti su iššūkiais.