Jis – aukštalipys. Kurį laiką pakibęs ant alpinistų įrangos karstėsi dirbdamas kitiems, o pernai pats įkūrė įmonę „Degross“.
„Į kokį pastatą būtų smalsu įlipti?“, – klausiu.
„Būtų įdomu kažką paremontuoti Vilniaus televizijos bokšto viršūnėje. Arba išvalyti Burdž Chalifo (dangoraižis Dubajuje, JAE – red. past.) langus“, – juokiasi.
Aukštalipys aukštalipiu, tačiau Denisas žiemą įgyvendina ir neeilinį sumanymą: apsirengia Kalėdų seniu ir per langą ateina pas vaikus.
„Pirmas įsikūnijimas į Kalėdų senelį buvo Kernavėje, – prisimena. – Turiu draugų Kernavės folkloriniame ansamblyje, kurie paprašė per eglutės įžiebimo šventę pabūti Kalėda.
Į miesto aikštę atvažiavau šunų kinkiniu, vilkėdamas kailiniais. Viskas taip puikiai pavyko, kad kitais metais paprašė pakartoti.“
Kai likimas iš Vilniaus atvedė į Visaginą, Denisas pradėjo lankytis pas kirpėją, kuriai išpasakojo ne vienus metus galvoje nešiotą sumanymą apie per langą atkeliaujantį Kalėdų senelį.
„Ji tuoj ir klausia: „Gal gali pasveikinti mano sūnų?“ Sakau, galiu, tik neturiu nei barzdos, nei drabužių. Bet kai reikalus imasi tvarkyti mamos, viskas pavyksta, – juokiasi D.Grossas. – Vos spėjau grįžti namo, ji man jau skambina: sužinojusi, kur gauti barzdą, kur – kailinius ir visa kita. Atsitraukti nebegalėjau.“
Visi kalėdiniai stebuklai įvyksta saulei nusileidus – tada ir Kalėdų senelis per langą įlekia pas vaikus. „Nemažiau įdomu ir tiems, kurie mato, kaip senis leidžiasi nuo stogo žemyn“, – juokiasi pašnekovas.
O kitos dienos rytą D.Grossas jau sulaukė skambučių iš visaginiečių, kurie spėjo išsiaiškinti, kas buvo tas Kalėdų senelio rūbais apsirengęs linksmintojas.
Tokius pasirodymus Denisas surežisuoja iki smulkmenų.
„Aš gi pro langą įlipu prisisegęs alpinistų virves, kurias vaikas mato. Pagal mano sukurtą legendą tai – vadelės, o elniai laukia ant stogo. Tėvų pareiga – su vaiku parašyti laišką, kurį išsiunčia man, ir nupirkti dovaną. Vaikui būna didžiulis įspūdis, kai išsitraukiu laišką. Vadinasi, tai – ne pasakos, laiškas iš tiesų nueina pas senelį!“, – pasakoja aukštalipys.
Iškeliauja jis taip pat pro langą. Denisas jau žino: svarbu per ilgai neužsisėdėti – emocijų toks Kalėdų senelio pasirodymas sukelia daug, bet reikia neužsižaisti, kad nepasidarytų nuobodu.
„Įrangą pasiruošiu dieną. Sutemus belieka numesti virves. Aš – profesionalas, bet leistis virvėmis tamsoje – didesnis iššūkis nei dieną. Reikalų nepalengvina ir kostiumas, bet susitvarkau“, – šypsosi pašnekovas.
Paklausa – didžiulė, o niša – laisva
Iki tol, kai prieš 7 metus jį prisijungti prie kolektyvo pakvietė vilniečiai aukštalipiai, Denisas su panašia veikla neturėjo nieko bendro, net ir į kalnus su alpinistų įranga nebuvo kopęs. Bet buvo įdomu: kažkas naujo, kažkas nematyta, nepažinta. Pabandęs suprato, kad ir su aukščio baime susitvarko.
Kai prieš ketverius metus iš Vilniaus atsikraustė gyventi į Visaginą, netruko suprasti, kad Rytų Lietuvoje pramoninis alpinizmas – laisva niša. Jei reikėdavo čia atlikti kokius darbus, važiuodavo vilniečiai. Visaginiečiai netruko suuosti, kad turi ir vietinį aukštalipį, todėl ėmė į jį kreiptis prašydami paslaugos.
Supratęs, kad paklausa didžiulė, o niša laisva, pernai sausį įsteigė savo įmonę. Dirba visoje Lietuvoje, turi daug klientų Vilniuje – persikraustė į Visaginą, o klientai sostinėje liko. Ne vieną bendriją aptarnauja Karoliniškėse, Viršuliškėse, bendradarbiauja su kitomis įmonėmis.
„Pramoniniai alpinistai daro visus darbus, kur nepasiekia technika: plauna dangoraižių langus, montuoja, demontuoja, remontuoja... Jie dalyvavo ir visoje Lietuvoje diegiant 5G sistemas. Mano paties įmonė daugiausia užsiima statybos rangos darbais. Šiuo metu daug užsakymų Vilniuje gauname modernizuojant pastatus“, – kalba „Degross“ vadovas.
Bebaimių nepriima į darbą
„Aukščio turi bijoti visi. Kai baimės nėra, kenčia saugumas“, – sako pašnekovas.
Ir darbuotojus jis samdo tik tuos, kurie jaučia kontroliuojamą baimę aukščiui. „Kai per darbo pokalbį man sako, kad visiškai nieko nebijo, jau žinau, kad tokio žmogaus nesamdysiu. Man nereikia bepročio, kuris būtų bebaimis ir įrodinėtų savo drąsą“, – paaiškina.
Pačiam Denisui ne dažnai, tačiau sykį kitą yra tekę atsidurti situacijose, kai širdis sudreba.
Vienas tokių atvejų – Šiauliuose, kai remontavo 16 aukštų laukuose stovintį namą. Tąkart pakilo toks didelis vėjas, kad aukštalipį apsukdavo.
„Bet dažniausiai, jeigu apskritai šioje srityje įvyksta nelaimų, paveda ne įranga, o žmogiškieji faktoriai. Taip dažniausiai nutinka su senais alpinistais – jie praranda budrumą, per daug drąsiai jaučiasi, viską daro mechaniškai.
Man pačiam Klaipėdoje buvo situacija: prisijungiau nusileidimo aparatą, jau ruošiuosi lipti per parapetą leistis žemyn – mane pakviečia kolega. Susierzinu, kad reikia aparatą atsekti, ir pamatau, kad mano trosas neprisegtas“, – prisimena D.Grossas.
Paklaustas, ar įmanoma įveikti aukščio baimę, aukštalipys sako, kad tam reikia dirbti su savimi. Jei baimė neišaugusi į fobiją, jausti baimę natūralu. To netgi reikia, nes tai – savisauga.
„Aš pats, nepaisant to, kad dirbu jau daug metų, bijau. Tai nereiškia, kad drebu priėjęs prie stogo krašto. Bet visada jaučiu jaudulį“, – sako pašnekovas.