Dirbo ir gamyboje, ir sandėliuose, o dabar perėmė direktoriaus kėdę
Kaišiadorių r., Žasliuose, veikianti bendrovė „Desė“ – viena iš trijų didžiausių žuvų perdirbimo įmonių Lietuvoje. Tačiau vietos gyventojai pamena, kad prieš 30 metų didele gamykla čia net nekvepėjo. Jos vietoje stovėjo valgykla, o ją nupirkę nauji šeimininkai patalpas pavertė maisto prekių krautuve. Pamatęs didžiulę paklausą, krautuvėlės šeimininkas ėmė vežtis silkę, ją vietoje sūdyti. Taip žingsnis po žingsnio ant kojų ėmė stotis įmonė „Desė“, o šio verslo pradininkas – Tovaldo tėtis.
„Aš čia užaugau. Per visą laiką teko darbuotis įvairiausiose pozicijose. Teko ragauti darbo ir statybose, sandėliuose, ir gamyboje. <...> Tėtis ir dabar man labai daug padeda, jis yra tikras patarėjas“, – atvirauja T.Kanaševičius.
M. Vaščega – apie tai, į kokius gigantiškus ES pinigus Lietuva gali pretenduoti
Tovaldas įmonės vairą iš savo tėčio perėmė prieš metus. Per šį laiką jis jau spėjo suprasti, kad direktoriaus kėdė – ne tokia jau patogi, kaip daugeliui gali pasirodyti.
Didžiausiu iššūkiu jis laiko darbą su žmonėmis. Nors Tovaldas pasidžiaugia darniu kolektyvu, neslepia, kad pasitaiko įvairių situacijų. „Pas mus 90 proc. yra moteriškas kolektyvas. Pasitaiko, kad išsiskiria charakteriai, nuotaikos“, – šypteli jaunas vadovas.
Susiję straipsniai
Šiuo metu „Desėje“ dirba 148 darbuotojai. Jie į darbą atvyksta iš Kaišiadorių ir Elektrėnų. Praktiškai visi darbuotojai – lietuviai, dirba tik kelios ukrainietės.
„Jos atvyko iškart po karo Ukrainoje. Moterys jau tikrai neblogai kalba lietuviškai, ne idealiai, bet jos labai stengiasi. Pas mus jau buvo ir vestuvių. Ukrainietė ištekėjo už lietuvio“, – pasidžiaugia įmonės direktorius.
Vien Kalėdoms – 400 tonų silkės
Pasiteiravus, ar jau gamykloje prasidėjo kalėdinė ruoša, Tovaldas pacituoja garsaus lenktynininko Benedikto Vanago frazę: „Dakaras baigėsi, prasideda Dakaras“.
Pasak jo, šių metų Kalėdų ir advento laikotarpiui pradėta ruoštis dar sausį, o su prekybos tinklais, dėl užsakomų prekių kiekio, susiderėta dar liepą.
Jei įprastai per mėnesį „Desė“ perdirba apie 100–180 t silkės, tai gruodį tenka suktis sparčiau. Tovaldas skaičiuoja, kad gruodį gamybos apimtys išauga iki 200–400 t.
„Baigėsi Kalėdos, prasideda Kalėdos. Iškart po švenčių analizuojame, ką galėjome padaryti geriau. Jau dabar visa gamyba ima startuoti su kalėdiniais užsakymais. Turime planus, kokios bus akcijos, dėliojame žaliavos kiekius, deramės su norvegais, kad niekas neužstrigtų.
Visą produkciją įprastai parsivežame vilkikais, bet tam, kad Kalėdoms nieko nepritrūktų, išsiuntėme laivą, kuris pargabens vien 400 t žaliavos. Mes perkame tik silkės file, ji pas mus atvyksta užšaldyta“, – savo darbo užkulisiais dalijasi T.Kanaševičius.
Iššūkis verslui – tuštėjanti jūra
„Desė“ per metus per metus perdirba 2 tūkst. t silkės, o kiekvienais metais bendrovė siekia gamybos apimtis padidinti dar 100–200 t. Silkės į Žaslius atkeliauja iš Norvegijos, menkė – Islandijos.
„Mes dirbame tik su žiemine silke. Tai reiškia, kad ji gaudoma sausio-vasario mėnesiais. Šiuo metu Norvegijoje kaip tik prasidėjo rudeninė silkių žvejyba, bet ji būna riebesnė, ne tokia standi, žaliava – daug minkštesnė“, – paaiškina Tovaldas.
Kadangi žvejybos kvotų Norvegijoje išduodama vis mažiau – kasmet brangsta ir žaliava. „Ne be reikalo ir parduotuvės lentynose matote didesnę silkių kainą. Žuvų ištekliai jūroje mažėja. Silkėms reikalingas šaltesnis vanduo, o jūrose jis šiltėja. Žaliava tikrai stipriai brango, bet klientams tiek kainos nepakėlėme, kiek ją pakėlė mums“, – dėsto T.Kanaševičius.
Vis dar sulaukia klausimų apie ištirpintus žuvų kaulus
Verslininkas pripažįsta, kad jam vis dar tenka išgirsti komentarų, kad parduodama silkė būna išmirkyta mįslingame tirpale, kuris ištirpdo žuvų kaulus.
Tačiau pašnekovas užtikrina, kad didelės paslapties nėra – užtenka silkę pamirkyti druskos tirpale ir ji atlieka visą darbą.
„Palaikyk druskoje agurką ar kitą maisto produktą – jis suminkštės. Tas pats yra ir su silkės kaulais.
Sakoma, kad silkė turi daug kaulų, bet realiai ji turi pagrindinį kaulą – stuburą. Norvegai gamykloje jį išima, o šoniniai kauliukai druskoje ištirpsta“, – paaiškina „Desės“ vadovas.
Dubaujaus šokolado mada įsisuko ir į silkių fabriką
Tovaldas tikina, kad dirbant maisto pramonėje – iššūkių netrūksta. Jis akylai stebi rinkos tendecijas, bando reaguoti į besikeičiančius vartotojų įpročius. Pastebėjęs, kad dalis pirkėjų iš proto išsikraustė dėl populiaraus Dubajaus šokolado – pasinaudojo proga ir sukūrė silkės su pistacijomis receptūrą ir ją pavadino „Dubajaus“.
„Pastoviai bandome vytis visas pasaulines tendencijas. Nuo to niekur nedingsi. Pirmieji sukūrėme „Dubajaus“ silkę. Puikiai žinome, kad gaminame kokybiškus produktus. Kai į Lietuvą atėjo „Lidl“, jis po savo prekės ženklu paėmė mūsų silkių receptūras“, – patenkintas įmonės direktorius.
Tiesa, Tovaldas neslepia, kad silkės vartojimas Lietuvoje mažėja. Jo manymu, tai daugiausia lemia pasikeitę valgymo įpročiai, jaunimas silkę perka ne taip noriai kaip anksčiau.
„Tai labai gerai iliustruoja parduotuvių lentynos. Prieš 10–15 metų silkės lentynos buvo traukinio ilgio. Kiekvienais metais jos pradėjo trauktis. O Lenkijoje – begalinė silkės paklausa, ten lentynos nuo jos lūžta“, – ryškius skirtumus tarp lietuvių ir lenkų vartotojų įpročių mato pašnekovas.
Silkių jūroje mažėja, žaliavos brangsta, lietuviai rečiau šias žuvis deda į lėkštes. Kokia ateitis laukia žuvų perdirbimo įmonės? Tovaldas į ateitį vis tik žiūri viltingai ir netgi planuoja planuoja investuoti į naują gamybos padalinį.
„Nenorime bėgti iš Kaišiadorių. Čia augome ir užaugome, čia ir plėsimės toliau“, – toliau auginti bendrovę nusiteikęs jos direktorius T.Kanaševičius.