Išskirtiniai lietuvių sprendimai padeda nepasiklysti technologijų džiunglėse

Startuolio „Whatagraph“ įkūrėjo ir jo vadovo 34 metų Justo Malinausko galvoje nuo pat vaikystės dūzgė spiečius minčių, o noras ką nors veikti buvo milžiniškas.

Ieškodamas savo vietos Justas išbandė ne vieną sritį, sukūrė sėkmingų verslų, kol galiausiai įsteigė startuolį ir atsidėjo jo reikalams.

Rinkodaros ataskaitoms ir analizei skirta J.Malinausko sukurta lietuviška platforma „Whatagraph“ dabar žinoma visame pasaulyje, nors įsibėgėti prireikė laiko. Bet Justas buvo atkaklus, nes labai tikėjo savo sumanymu.

„Ne visada viskas sekėsi, bet tobulėti gali tik darydamas. Mėgstu kartoti, kad jeigu ką nors darai, tai ir padarai“, – teigė startuolio kūrėjas.

Julius Denafas kadaise svajojo kurti automobilius, bet galiausiai pasuko į sritį, kurioje nė nenutuokė kada nors atsidursiantis.

Dabar J.Denafas su bendradarbiais „SoliTek“ bendrovėje siūlo pažangius saulės elementų gamybos ir perdirbimo sprendimus, kurie leido varžytis netgi su Kinijos milžinais.

Su vyresniais broliais Tomu ir Andriumi Šiauliuose augęs J.Malinauskas jau paauglystėje panūdo turėti savo pinigų ir būdamas 14-metis pradėjo dirbti.

Tas paprastas darbas – nufotografuoti prekes ir nuotraukas sukelti į elektroninę parduotuvę – iš moksleivio atimdavo vos valandą per dieną, bet leido pasijusti finansiškai nepriklausomam.

Tačiau ši patirtis vedė daug toliau ir jau 15-metis su draugu, kuris dar irgi mokėsi mokykloje, bet buvo pilnametis, Justas sukūrė pirmąjį savo verslą: įsteigė interneto svetaines kuriančią įmonę. Pirmąja jaunųjų verslininkų kliente tapo elektroninė parduotuvė, kurioje J.Malinauskas dirbo.

„Man atrodė patogiau sukurti sistemą, kurią būtų nesunku parduoti ir tuomečiam savo vadovui, ir kitiems klientams, nei kasdien krapštytis prie elektroninės parduotuvės. Atsirado ir daugiau užsakovų.

Draugas buvo programuotojas, o aš buvau atsakingas už pardavimą. Po pamokų vieno prekybos centro saugojimo spintelėje užrakindavau kuprinę su vadovėliais ir keliaudavau pas klientus“, – pasakojo J.Malinauskas.

Garsas apie bičiulių moksleivių įkurtą įmonę sklido iš lūpų į lūpas ir galimi užsakovai dažnai patys vaikinus susirasdavo. Darbų netrūko, uždarbis buvo nemenkas, o verslūs draugai Šiauliuose netrukus net atidarė biurą.

„Net ir patys, matyt, tuo metu nevisiškai supratome savo verslo vertę, bet uždirbdavome kartais net daugiau nei tėvai. Tik dar nemokėjome tinkamai elgtis su pinigais, tad turtų nesusikrovėme.

Kita vertus, ne pinigai mums buvo svarbiausia. Tai, ką darėme, mums abiem patiko, tai buvo laisvalaikio praleidimo forma, jautėmės svarbūs turėdami įsipareigojimų“, – sakė J.Malinauskas.

Vienu svarbiausių tos įmonės sukurtų darbų Justas laiko baigiantis pirmajam šio amžiaus dešimtmečiui Klaipėdos visuomenės sveikatos biurui sukurtą sistemą, kuri vėliau buvo pritaikyta ir kitų miestų biurams.

„Tas mūsų verslas turėjo neblogų galimybių augti ir stiprėti, bet natūraliai baigėsi, kai su draugu išvažiavome studijuoti į skirtingus miestus“, – teigė Justas.

J.Malinauskui ir pačiam sunku paaiškinti, iš kur atsirado jau paauglystėje išryškėjęs jo polinkis ne sėdėti dykam, o ieškoti galimybių užsidirbti.

Buvo laikas, kai Justas net perparduodavo mobiliuosius telefonus: nusiderėjęs nupirkdavo, paskui brangiau parduodavo.

Tas paprastas „perku ir vėl parduodu“ per kelerius metus paaugliui leido sutaupyti tiek, kad jis galėjo įsigyti pirmąjį savo „iPhone“ telefoną.

„Mano akimis, dauguma šiauliečių buvo gana verslūs žmonės. Ir šeimoje visada buvau skatinamas ko nors imtis, vyresni broliai man padėdavo ar pastumdavo, žinojau, kad, jei prireiks, visada sulauksiu jų pagalbos. Dabar jau ir vieno iš brolių sūnūs imasi verslų“, – sakė J.Malinauskas.

Išlaikęs abitūros egzaminus Justas išvyko į Klaipėdos universitetą studijuoti jūrų uostų inžinerijos. Bet ir tapęs studentu jis neįstengė vien sėdėti paskaitose, tad pradėjo dirbti vienos telekomunikacijų bendrovės pardavimų vadybininku.

Uždarbis buvo geras, o įdomus darbas jaunuoliui netrukus net tapo svarbesnis už studijas, kurias po kurio laiko Justas nutraukė. O jau vėliau Klaipėdos universitete jis įgijo ekonomisto diplomą.

Vis dėlto ir telekomunikacijų bendrovėje J.Malinauskas nedirbo nė metų – jį liūdino bendradarbių istorijos, kad metų metus jie dirba vadybininkais be didelių karjeros perspektyvų.

Justas norėjo daugiau. Jis norėjo pats kurti verslą ir susižavėjęs tuo metu Lietuvoje dar nauja bendradarbystės erdvės idėja steigti tokią erdvę nutarė ir Klaipėdoje.

„Buvau susitaupęs šiek tiek pinigų, prisidėti prikalbinau vieną iš brolių ir su juo įsteigėme bendradarbystės erdvę viename prekybos centrų Klaipėdoje.

Ten per kelerius metus atsirado iki šiol veikiantys du startuoliai, pasiekę vadinamąjį A serijos investicijų etapą: mano sukurtas „Whatagraph“ ir „Interactio“.

Tai toks etapas, kai pasieki kelių milijonų eurų pajamas per metus ir pritrauki daugiau kaip 5 milijonus eurų investicijų“, – aiškino J.Malinauskas.

Brolių Malinauskų atidarytoje bendradarbystės erdvėje prekybos centre Justas iš pradžių įsteigė reklamos agentūrą, kurią jau vėliau, sukūręs startuolį „Whatagraph“, pardavė partneriams.

„Sakyčiau, kad sukūrėme ne paprastą reklamos agentūrą, o verslo įvaizdžio studiją, kuri iki šiol sėkmingai veikia.

Mes kūrėme ir tinklalapius, bet labiau telkėmės į reklamos ir pardavimų strategiją bei jos vykdymą. Dirbome tik su labai dideliais projektais, kurie trukdavo ir pusmetį ar net metus.

Turėjome klientų ne tik Lietuvoje, bet ir, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar JAV“, – pasakojo J.Malinauskas.

Plėtojant šios reklamos agentūros veiklą Justui šovė dar viena mintis – pasiūlyti rinkodaros kanalų analizės ir ataskaitų rengimo paslaugą. Taip atsirado „Whatagraph“.

„Šio startuolio atsiradimas siejasi su mano polinkiu spręsti problemas, su kuriomis pats susiduriu. Nuo vaikystės maniau, kad jei aš turiu kokią nors bėdą, greičiausiai yra dar bent keletas žmonių, kurie susiduria su panašia problema.

Tuo metu rinkoje mūsų reklamos agentūros įkainiai buvo vieni didesnių, nes laikėmės požiūrio turėti mažiau klientų, bet jiems teikti kokybiškesnes paslaugas. Vien tai tuo metu buvo neįprasta.

Be to, turėjome palyginti nedaug nuolatinių darbuotojų, nes šio verslo įkainiai paprastai grindžiami darbo valandų skaičiumi, bet didelių projektų pajamas sunku planuoti – vien pasirengimas projektui galėdavo trukti mėnesį ar du, per kuriuos negaudavai pajamų.

Šią bėdą, negalėdami samdyti nuolatinių darbuotojų, sprendėme subūrę didelį ratą laisvai samdomų profesionalų, kuriuos atsirinkdavome pagal konkretaus kliento poreikius. Taip galėjome pasiūlyti įvairiausių paslaugų neturėdami fiksuotų išlaidų ir toliau plėsdami verslą.

Dabar jau daug agentūrų dirba pagal tokį modelį, o anuomet tai buvo naujovė“, – pasakojo J.Malinauskas.

Greta to agentūrai reikėjo spręsti dar vieną galvosūkį – kaip patraukliai ir suprantamai pateikti ataskaitas apie tai, kur buvo panaudotas nemenkas projekto biudžetas.

Justui visuomet buvo svarbios detalės, tad jis jautėsi negalintis sau leisti užsakovams tiesiog nusiųsti „Excel“ lentelę su skaičiavimais.

„Su dizaineriu pradėjome rengti gražiais infografikais apipavidalintas ataskaitas ir netrukus pastebėjau, kad šios ataskaitos net tampa vienu mūsų pardavimų įrankių.

Klientai teigdavo, kad ataskaitos jiems leidžia lengvai suprasti, kur išleisti pinigai ir kiek naudos jie duoda.

Nors tos ataskaitos buvo gražios ir spalvotos, svarbiausia buvo tai, kad užsakovams paprastai paaiškindavome, tarkime, kiek žmonių pamatė reklamą ir paspaudė nuorodą.

O tai paskatindavo klientus dar padidinti reklamai skirtą biudžetą, nors mes to netgi neprašėme“, – teigė J.Malinauskas.

Matydamas, kokios paveikios gali būti įdomiai ir suprantamai parengtos paprasčiausios ataskaitos, Justas sumąstė apie tokių ataskaitų poreikį pasiteirauti ir kitų reklamos agentūrų.

Jos susidomėjo, J.Malinausko idėja per metus kitus susidėliojo, atsirado „Whatagraph“, kuris 2016 metais jau pasamdė pirmąjį darbuotoją.

„Whatagraph“ pasiūlė sprendimą automatizuoti ataskaitų sukūrimą. Tuo metu tokias ataskaitas kuriančių kanalų beveik nebuvo – veikė, galima sakyti, tik rinkti ir analizuoti duomenis padedanti programa „Google Analytics“.

„Kai kalbėjau apie savo idėją, dar nebuvome sukūrę automatizacijos proceso, bet aiškinausi, ar tokia paslauga apskritai kam nors įdomi.

Prie „Whatagraph“ atsiradimo itin prisidėjo ir mano broliai, kurie jau kūrė savo verslus ir skatino mane aiškintis tokios paslaugos poreikį, o paskui abu prisidėjo prie startuolio ir savo žiniomis, ir pinigais“, – pasakojo J.Malinauskas.

Idėja, nuo kurios viskas prasidėjo, ir galimų klientų susidomėjimas Justo siūloma paslauga nulėmė tik pirmuosius atsargius „Whatagraph“ žingsnius.

Sumanus vaikinas nė pats nenujautė, kaip toli gali nueiti su savo sumanymu, todėl svajojo ne– drąsiai, o dabar, po beveik dešimtmečio sunkaus darbo, jau gali patvirtinti, kad pasiekė dešimtkart daugiau nei planavo.

„Kai pradėjome „Whatagraph“ veiklą, buvo sunku suprasti tarptautinę rinką ir įvertinti jos poreikius, o informacijos apie startuolius beveik nebuvo net internete, jau nekalbant apie Lietuvą.

Tuo metu tik „Vinted“ Lietuvoje jau buvo žinomesnis, bet dar nebuvo bendruomenės, kurioje būtum galėjęs diskutuoti apie startuolius ir jų veiklą.

Dabar per savaitę turime bent po penkis su startuoliais susijusius renginius, o tuo metu Lietuvoje buvo gal tik „Login“ konferencija, kurioje, kaip juokauju, buvo kalbama apie monitorių ir kompiuterių naujienas, bet ne apie interneto verslus“, – prisiminė J.Malinauskas.

Su jo idėja patikėjusiais broliais Justas klydo ir taisė klaidas, taip palengva, bet užtikrintai skindamiesi kelią į pasaulinę rinką.

Dabar „Whatagraph“ apyvarta – keli milijonai eurų per metus, komandoje, kurios narių yra kone visuose žemynuose, dirba per 40 žmonių, veikia biurai Amsterdame, Vilniuje ir Klaipėdoje, o lietuvių sukurto startuolio paslaugomis naudojasi daugiau kaip tūkstantis klientų, kurių pavadinimai žinomi visame pasaulyje.

„Pagrindiniai mūsų klientai yra rinkodaros komandos ar agentūros, dirbančios su keliolika kanalų internete, tarkime, socialiniais tinklais „Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“, „TikTok“ ar dar kuo nors.

Yra apie kelis tūkstančius platformų, kurioms bendrovės moka pinigus už rinkodarą, bet labai sunku suprasti, kuris iš tų kanalų geriausiai veikia pritraukiant klientą, kuris – klientą susigrąžinant ir panašiai.

Kiekvienas reklamos pirkėjas nori suprasti, kuris kanalas labiausiai paveikė žmogų, kad jis įsigytų prekę: ar reklama socialiniame tinkle, ar straipsnis, ar „Google“ paieška?

Mes tiems reklamos pirkėjams padedame surinkti duomenis, juos suskirstyti ir apibendrinti, kad būtų paprasta ir aišku, kuris reklamos kanalas atveda daugiausia pirkėjų.

Drauge suteikiame galimybę tuos duomenis pasidėti į duomenų saugyklas ir pasiimti tada, kai vėl prireiks“, – aiškino J.Malinauskas.

Iš pradžių tik atsargiai tyrinėjęs rinkos poreikius ir galimybes siūlyti savo paslaugą pasaulyje, dabar startuolio „Whatagraph“ įkūrėjas ir vadovas J.Malinauskas jau drąsiai svajoja apie dar didesnes aukštumas, nei iki šiol pasiekė: „Per ateinančius penkerius metus tikimės tapti vienu iš trijų didžiausių tokių paslaugų teikėjų pasaulyje. Dabar esame dešimtuke, tad norime pakilti.“

Integruotų saulės energijos sprendimų kūrėjos „SoliTek“ Inovacijų skyriaus vadovas 39 metų J.Denafas nuo paauglystės svajojo dirbti su automobiliais: juos gaminti, vairuoti ir lenktyniauti.

Ši svajonė, kaip neretai būna, išsisklaidė sulig branda, o Juliaus profesinis kelias nuvedė ten, kur jis pats niekada nė nemąstė atsidurti, – į žaliosios energijos produktų, saulės elementų ir modulių kūrimą bei gamybą.

Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnaziją baigęs kaunietis studijuoti iš pradžių išvyko į Vilniaus universitetą, jame baigęs kompiuterinės fizikos bakalauro studijas dvejiems metams išsikraustė į Kopenhagą, Danijos technikos universitetą, studijuoti medžiagų ir gamybos inžinerijos.

Jau vėliau, dirbdamas KTU universitete, J.Denafas apsigynė ir aplinkos inžinerijos daktaro disertaciją, bet tuomet, po magistrantūros studijų, jaunas inžinierius dar tik ieškojo galimybių pritaikyti Lietuvos ir Danijos universitetuose įgytas žinias.

Anuomet, praėjusio dešimtmečio pradžioje, dabar didžiausia saulės modulių ir energijos kaupimo sistemų gamintoja ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Europoje „SoliTek“ dar tik kūrėsi ir rinko komandą, tad, nutaręs į ją patekti, J.Denafas buvo pakviestas pokalbio, po kurio dar metams išvyko studijuoti.

Fraunhoferio saulės energijos sistemų institute („Fraunhofer-ISE“), ekologiškiausiu Vokietijoje vadinamame Freiburgo mieste, Julius sėmėsi žinių apie saulės elementų gamybos procesus, o po metų pradėjo darbą kaip „SoliTek“ gamybinio proceso technologas.

Žalioji energija tuo metu Lietuvoje jau nebuvo naujiena – buvo įmonių, kurios dirbo tyrimų ir gamybos srityje, bet „SoliTek“ užmojai buvo ypač dideli.

„Saulės modulių gamyba susideda iš kelių etapų. Iki tol Lietuvoje visi iš esmės užsiimdavo tik paskutiniu etapu – pačių saulės modulių gamyba, o mes su „SoliTek“ iškart ėmėmės ir papildomo darbo – silicio saulės elementų, kuriuose saulės šviesa virsta elektros energija, gamybos.

Ne tik Lietuvoje – visame regione tai buvo naujiena, todėl tapome išskirtiniai“, – teigė J.Denafas.

Nors nei paauglystėje, nei vėliau, jau pasirinkęs studijų kryptį, J.Denafas nė minties neturėjo, kad savo ateitį galėtų susieti su žaliąja energetika, mokydamasis Danijoje jis suprato, kaip svarbu atsidurti aplinkoje, kurioje naujos idėjos ne slopinamos, o joms leidžiama skleistis.

„Per dvejus metus Danijoje ne tik įgijau akademinių žinių, bet ir turėjau galimybę jas taikyti praktiškai. Nors Lietuvos universitetų akademinis lygis tuo metu tikrai nebuvo žemas, galimybės studijuojant suprasti, kur būtų galima panaudoti įgytas žinias praktikoje, nebuvo didelės.

O Danijoje dirbau ne tik su teorija, bet ir išties mokiausi kurti produktus kaip inžinierius, įsigilinau į skirtingus gamybos procesus, projektavimą, modeliavimą, todėl ir suviliojo galimybė „SoliTek“ kurti tai, ko kiti iki tol nekūrė. Pradėti nuo nulio ir ką nors pasiekti“, – sakė J.Denafas.

Po metų stažuotės Freiburge darbą „SoliTek“ Julius pradėjo nuo brėžinių, nes reikėjo suplanuoti ir užkurti saulės elementų gamybos procesą. Greta to pasiekti, kad šie elementai duotų geriausius įmanomus rezultatus.

Nors saulės elementų gamybos rinkoje tradiciškai itin stiprūs yra Azijos gamintojai, lietuviška įmonė su jaunu mokslininku J.Denafu irgi staigiai išsiveržė į priekį Lietuvoje sukūrusi ir į rinką paleidusi multikristalinio silicio technologija paremtą saulės elementą.

Pirmieji maždaug prieš dešimtmetį „SoliTek“ sukurti elementai atitiko to meto efektyvumo standartus – 16,4 proc. Bet jau po metų multikristaline silicio technologija paremti lietuviškoje įmonėje kurti saulės elementai perkopė 18 proc. efektyvumą ir tai buvo savotiškas rekordas gamybos sektoriuje.

Vis dėlto aštrėjant konkurencinei kovai su Azijos gamintojais reikėjo ieškoti naujų būdų likti patraukliems, tad J.Denafas su bendradarbiais ėmėsi naujos idėjos – vieni pirmųjų Europoje pritaikė dvipusio saulės elemento ir modulio technologiją.

Ši technologija užtikrina, kad elementai galėtų gaminti elektrą iš abiejų pusių, o tai, palyginus su vienpuse technologija, padidina energijos gamybos pajėgumą daugiau nei trečdaliu.

„Paprasčiau tariant, toks elementas leidžia saulės šviesą sugerti iš abiejų pusių, o iki tol elementas saulės šviesą pasiimdavo tik iš vienos pusės.

Mes, naudodami stiklas-stiklas saulės modulio technologiją, įdiegėme iš abiejų pusių skaidrų saulės elementą, susitelkėme į tokių modulių gamybą ir tai pasiteisino, nes leido sukurti itin patikimą ir ilgaamžišką produktą“, – teigė J.Denafas.

Vis dėlto būtent tuo metu – apie 2016-uosius, – kai „SoliTek“ įsiskverbė į rinką, sąlygos Europoje šio žemyno gamintojams ėmė tragiškai blogėti, nes tapo sunku, o kai kam tiesiog neįmanoma varžytis su Azijos gamintojais.

Absoliuti dauguma Europos gamintojų neįstengė atsilaikyti prieš gerokai žemesnes kainas nustačiusius azijiečius, tad arba bankrutavo, arba tiesiog pasitraukė.

„Didžiausias mūsų laimėjimas yra tas, kad sugebėjome kažkaip išlaviruoti ir rasti būdų parduoti brangesnį, bet kokybišką Europoje pagamintą produktą“, – pabrėžė J.Denafas.

Azijos gamintojų saulės elementai – gerokai pigesni, o kaina daugumai vartotojų vis dar yra svarbiausia. Kinijos gamintojai gali pasiūlyti ir itin kokybiškų produktų, nors rinką užplūdo ir daug prastesnės jų versijos.

Vis dėlto lietuviška įmonė, bendradarbiaudama su didžiausiais saulės energetikos mokslo centrais Europoje, ieškojo būdų išlįsti iš jų šešėlio.

„Anksti supratome, kad turime rasti naujų sprendimų, nes neįstengsime varžytis su milžiniškus saulės parkus įrenginėjančiais kinais. Saviti saulės modulių taikymo būdai ir įvairūs sprendimai, kai moduliai integruojami į pastatus ar infrastruktūrą, tapo mūsų išeitimi iš keblios padėties.

Žema kaina šiuo atveju jau nėra svarbiausias veiksnys, nes labiau vertinamas gebėjimas pagaminti ilgaamžišką, patikimą ir griežtus techninius reikalavimus atitinkantį produktą“, – aiškino J.Denafas.

„SoliTek“ pasiūlė galimybę saulės modulius, kuriuos sudaro saulės elementų rinkinys, dėti ne ant stogo, o vietoj stogo.

„Apie tai pagalvoti ypač svarbu statant namą, nes jau esančio stogo nereikia perdaryti“, – sakė J.Denafas.

Prieš metus ar pusantrų „SoliTek“ pasiūlė dar vieną naujovę – vietoj įprastinių iš metalo pagamintų garso atitvarų prie geležinkelio linijų ar greitkelių statyti iš saulės modulių sudarytus skydus.

Tokiu būdu galima vienu šūviu nušauti du zuikius – ir slopinti traukinių ar automobilių keliamą triukšmą, ir gaminti elektros energiją.

Saulės moduliais dengtas stogines „SoliTek“ siūlo įsirengti ne tik prie individualių namų, bet ir, tarkime, prie prekybos centrų. Tokiais moduliais dengtos stoginės gali tapti ir elektromobilių įkrovimo taškais.

Standartiniai kiniški moduliai šiuo atveju dažnai netinka, nes privalo atitikti itin griežtus viešosioms erdvėms taikomus statybos reikalavimus: turėti gerokai didesnį mechaninį atsparumą, kad būtų užtikrintas saugumas.

Sprendimų, kaip panaudoti saulės energiją, J.Denafas su kolegomis pasiūlė ir žemdirbiams bei ūkininkams.

Tarkime, dideliems šiltnamiams reikia ir itin daug elektros energijos, o ant jų įrengti saulės moduliai ne tik leidžia jos pasigaminti, bet ir apsaugo nuo per didelio karščio. Atviruose ūkiuose saulės moduliai gali apsaugoti ir nuo gausaus lietaus ar krušos.

„Šiuo atveju žemdirbiai gauna keleriopą naudą: ir apsaugo derlių, ir galbūt net jį padidina, ir dar elektros energiją gali naudoti savo reikmėms arba ją parduoti“, – pabrėžė J.Denafas.

Alinančioje konkurencinėje kovoje pasirinkę kryptį kurti itin tvirtus, ilgaamžiškus ir iš abiejų pusių veikiančius modulius „SoliTek“ kūrėjai ėmėsi narplioti ir tvarumo problemas.

„Gamyboje pritaikėme tvarumo principus, kad žalia būtų ne tiktai mūsų modulių gaminama elektra, bet ir pačių modulių gamybos etapas taptų kiek įmanoma draugiškas aplinkai.

Kalbant apie saulės elementų gamybą ir apskritai atsinaujinančiosios energetikos plėtrą daug diskusijų kelia baigiamoji stadija, kai saulės modulis baigia savo gyvenimą, todėl daug investuojama į technologijas, suteikiančias galimybę modulius perdirbti ir mažinti aplinkos taršą.

Studijuodamas doktorantūroje pats daug tyrinėjau, kokias problemas labiausiai reikia spręsti siekiant perdirbti jau panaudotą saulės modulį.

Tvarumo temai daug dėmesio skiriame jau apie dešimtmetį siekdami, kad nebeveikiantis modulis neterštų aplinkos, o būtų tinkamai sutvarkytas. Galbūt sutaisytas ir vėl naudojamas, o gal atskiros jo dalys vėl panaudotos saulės energetikos ar kitose pramonės šakose“, – sakė J.Denafas.

Europos šalys itin skatina atkreipti dėmesį į saulės elementų ir modulių gamybai naudojamas medžiagas, kad jos nebūtų pavojingos ar net nuodingos.

Apie tai, kaip pagaminti lengviau perdirbamą saulės modulį, ir kitais panašiais klausimais Julius pasikalba ir su savo tėvu – KTU Aplinkosaugos technologijos katedros profesoriumi Gintaru Denafu.

Juolab kad kurdamas ir nuolat ieškodamas išskirtinių sprendimų J.Denafas stengiasi bendradarbiauti ir su universitetais bei jų laboratorijomis.

„Kalbant apie atsinaujinančiąją energetiką, jos gamybą ir aplinkosaugą, turime tikrai puikių sprendimų, bet spartesnei pažangai ir plėtrai trukdo lėti politiniai procesai. Europa gerokai atsilieka nuo Azijos ar Amerikos priimdama svarbius sprendimus, kad ap– saugotų savo pramonę.

Ji daug greičiau judėtų į priekį, mokslininkai pasiūlytų daug daugiau pažangių naujovių, jei politikai mažiau trypčiotų vietoje ir labiau atsižvelgtų į mokslo bei pramonės atstovų poreikius“, – įsitikinęs J.Denafas.