Nevalia vieno žmogaus – visuomeninio transliuotojo vadovo – klausimo spręsti stumiant buldozerį prieš visą teisėkūrą ir per visus Konstitucinius principus“, – sako telekomunikacijų bendrovės „Telia“ vadovė 47 metų Giedrė Kaminskaitė-Salters. Pokalbis su ja – apie Lietuvą, jos proveržį, dirbtinio intelekto (DI) poreikį bei tai, kas svarbu kiekvienam žmogui.
– Į Lietuvą iš Jungtinės karalystės grįžot maždaug prieš dešimtį metų. Pasaulio laimės ataskaitoje, kurią rengia Jungtinių Tautų remiamas „Darnaus vystymosi sprendimų tinklas“, teigiama, kad Lietuvoje jauni žmonės yra laimingiausi pasaulyje. O jūs pati ar dažnai pagaunate laimės akimirkas?
– Būtent taip jaučiausi gruodžio 17-osios vakarą. Jaučiau pasididžiavimą ir laimę dainuodama Lietuvos himną Nepriklausomybės aikštėje, per protestą prie Seimo „Šalin rankas“.
Pasijutau taip, kaip 1991-ųjų sausį, kai, gindami Lietuvos laisvę, su tėvais ir broliu stovėdavome žmonių minioje prie Seimo ir dainuodavome.
Dabar tai dariau su savo vaikais, o juk tai – ir kartų virsmas, ir laimės bei vienybės pojūtis.
Tą patį džiaugsmą juntu kaskart, kai nuvažiuoju į Dzūkijos miškus.
Kokioje nuostabioje valstybėje mes gyvename! Vos valanda kelio nuo Vilniaus, ir atsiduri gyvoje gamtoje – pušynuose, kur apstu gyvybės ir kur nuostabiai kvepia samanos.
– Kas jus sieja su Dzūkija, jeigu traukiate į ją, o ne, tarkim, į Labanoro miškus?
– Esu antra karta savo giminės medyje, kurios gyvenamoji vieta nebesieja su Dzūkija.
Mano mama ir tėtis – kauniečiai, nors mano seneliai gyveno Dzūkijoje: tėčio tėvai – Kapčiamiestyje, o mamos – Obelijoje. Taigi esu tikra dzūkė, ir šio geno niekas iš manęs neišplėš.
– Praėjusią vasarą Nemirsetoje, ties Palanga vyko sporto stovykla, kurioje teko bendrauti su trenere – lietuve, gyvenančia Danijoje.
Žodis po žodžio, ir su ja prašnekome apie tai, kuo puikuojamės – ypač geru mobiliuoju ryšiu bei interneto sparta. „Kur jau ten „geriausias internetas“ Lietuvoje, – patraukė per dantį trenerė, nes pajūryje net nuotraukų neįmanoma įkelti į feisbuką. Kodėl Lietuvoje vis dar egzistuoja ryšio „baltosios dėmės“?
– Gyvenau ir dirbau Danijoje – tikrai ten nėra geresnis nei pas mus mobilusis ryšys. Bet Lietuvoje išties dar yra „baltųjų dėmių“, kurių daugiausia išlikę pasienio ruožuose, pavyzdžiui, Kuršių nerijos pusiasalyje, nes ten Rusija blokuoja ryšį.
Tų dėmių yra ir pajūrio zonoje. Istoriškai taip susiklostė, kad Palangos rajono savivaldybė anksčiau nesutiko, kad arti jūros būtų statomos mobiliojo ryšio stotys, nes jos esą kelia vizualinę taršą.
Pastaruoju metu ledai pajudėjo, turime konstruktyvų dialogą su vietine valdžia. Tai aktualu visiems trims mobiliojo ryšio operatoriams, ir ši problema bus įveikta.
Likusios dėmės Lietuvoje „boluoja“ ten, kur pelkynai ir spanguolynai. Nes visi operatoriai šiuo metu investuoja į technologijas vietovėse, kuriose yra didžiausios apkrovos – kur yra didžiausias gyventojų tankis. Pamažu plėtra vyks ir toliau, tad ir kaimo gyventojus ji pasieks.
– Darboholikai, perfekcionistai arba atsipūtėliai, – konkrečios situacijos nulemia, kokio epiteto nusipelno jauni darbuotojai. Vieni neša didžiulį krūvį, o kiti jiems, dirbantiems profesionaliai, permeta dar ir savo darbus. Ką regit savo aplinkoje, įmonėje?
– Manyčiau, kad tai net nepriklauso nuo darbuotojų amžiaus. Man atrodo, kad dalis Lietuvos visuomenės tiesiog apsnūdo.
Tais ypač sunkiais 1990–1992-aisiais buvome pasiryžę bet ką padaryti – dirbti nors ir penkiais etatais, kad pastatytume ir valstybę, ir savo šeimas ant kojų.
Bet šiuo metu įvyko tam tikras mentaliteto virsmas, ir tai man kelia nerimą.
Darbuotojams reikia, kad biuras būtų patogus, gražus, kad jame būtų geros kavos aparatas, netrūktų sėdmaišių, o užkandai nuolat būtų penkių rūšių baltymų batonėlių. Gal kiek ironizuoju, bet tokia yra realybė, juolab kad vis dažniau tenka girdėti ir apie keturių dienų darbo savaitę.
Regiu, kaip penktadieniais apie pietus užsikemša Vilniaus gatvės, nes visi, kas tik gali, darbo dienai nė nesibaigus sprunka iš miesto į savo sodybas kaime.
Tai kelia riziką, kad, patogiai įsitaisius, gerovė bus laikoma tiesiog duotybe. Bet juk tai – labai trapu. Ši gerovė yra pastatyta ant pamato, kurį juodu darbu išliejo ankstesnės kartos. Ir tai lengva pamiršt.
Anaiptol tai nėra jaunimo problema. Yra daugybė ypatingai kūrybingų, darbščių jaunų žmonių. Iš jų reikia mokytis atvirumo. Bet mums – Lietuvos visuomenei, būtina susiimt. Nes statistika liudija, kad dirbančių žmonių mažėja, mažėja ir jų produktyvumas.
Pavyzdžiui, sumenko realus darbo našumas, paskaičiuotas vienai dirbtai valandai. 2024-aisiais jis smuktelėjo 0,2 proc.
Atrodytų, kad nedaug, bet kritimas vyko juk trečius metus iš eilės. Tuo tarpu kaimynė Lenkija sugebėjo jį paauginti apie 5 proc.
Manau, kad tai – mentaliteto klausimas. Juk Lietuva per tris dešimtmečius gebėjo pasiekti 87 proc. ES vidutinio BVP vienam gyventojui pagal perkamąją galią ir šis pasiekimas sutampa su silpnėjančiu apetitu augti.
– Ir ekonomistų, ir verslo atstovų prognozės kelia nerimo. Baugu, kad Lietuva praras pagreitį, ir ekonomika ims smukti. Tiesioginės užsienio investicijos šiemet ypač smarkiai sumažėjo. Kaip jūs tai vertinate? Ko griebtis, kad situacija keistųsi į gera? Juk valdžia verslo, atrodytų, nė negirdi.
– Valdžios nenorėčiau taip lengvai „paleisti“ . Nevalia, kad įstatymų leidėjai patogiai sėdėtų krėsluose ir lengva ranka dalintų saldainius. Bet jie tai daro! Būtent tai nutiko su antrosios pakopos pensijų fondais.
Bus atrištas didžiulis kapšas pinigų, nors puikiai suprantame, kad toks valdžios sprendimas didelei daliai populiacijos užprogramavo skurdžią senatvę. Sukaupti pinigai bus išleisti vartojimui, o kas po to?
Ir ne valdžia mums turėtų padovanot keturių darbo dienų savaitę. Manau, kad valdžia pirmiausia turi sudaryt verslui palankią mokestinę, reguliacinę aplinką. Tai – jos užduotis.
O verslas irgi turi pamiršt, kad Lietuva yra pigios darbo jėgos šalis. Vis neišsipagiriojama dar nuo to laiko, kai buvo galima prisikviesti žmones mokant mažas algas.
To nebėra. Atlyginimai Lietuvoje prilygsta Vakarų šalims, o mums privalu investuoti į didesnį produktyvumą. Tai padaryti įmanoma pasitelkus DI sprendimus, automatizaciją, robotizaciją. Tik tuomet tapsime didelę pridėtinę vertę kuriančia valstybe.
DI įmonėje „Telia“ mes jau turime. Mūsų paslaugų centras, kuris aptarnauja visas „Telia“ šalis, DI įrankius diegia finansų, analitikos, IT ir kitose srityse. Nors tai – brangios investicijos, jos padės smarkiai padidinti našumą – padaryti daug daugiau per tą patį laiką.
Mes turime tapt aukštą pridėtinę vertę kuriančia valstybe. Tai – mūsų ateitis.
– Jeigu tenka kviesti pavėžėjus, palieku arbatpinigių. Man nejauku – jaučiu kaltę už tai, kad imigrantai dirba labai sunkiai, bet jų pajamos yra kuklios. Ką daryti, kad Lietuvoje nebūtų milžiniškos pajamų nelygybės?
– Pajamų nelygybė yra Lietuvos piliečių problema. Ją privalu įveikt.
Imigrantai yra ir bus, nes mūsų šalies demografinė situacija yra prasta, gyventojų – mažėja. Vienintelis būdas įveikti darbo jėgos stygių – priimti imigrantus į darbą bei juos integruoti į visuomenę. Jiems reikia užtikrinti orias pajamas, taip pat – ir Lietuvos piliečiams.
Pajamų nelygybė ypač bando akis Lietuvos regionuose. Pakanka kelias dešimtis kilometrų nutolti nuo Vilniaus, ir ten – jau kitokia Lietuva.
Regionuose gyvena ir dirba nuostabūs žmonės. Bet jų ir sostinėje gyvenančių bei dirbančių žmonių pajamų skirtumas – didžiulis.
Apmaudu, kad Lietuva pagal Gini indeksą (tai ekonominis rodiklis, matuojantis pajamų nelygybę) yra antra nuo galo iš ES valstybių, žemiau – tik Bulgarija. Tai – žiauru, netvaru.
Neteisybė skaudina žmones. Ji virsta tuo, ką dabar turime: per Lietuvą besiritančia populizmo banga.
Ką daryt? Pirmiausia – kurti darbo vietas regionuose, o tam būtina prisikviesti užsienio investuotojų.
Apmaudu, bet šiemet užsienio investicijų buvo labai mažai. Per pirmąjį pusmetį mūsų šalį pasiekė vos 15 mln. eurų, o tai 16 kartų mažiau nei pernai per tą patį laiką.
– Kas pakišo tam koją? Vėl geopolitiniai įvykiai?
– Mūsų šalis investuotojams tampa vis mažiau patraukli, nes prasta yra investicinė aplinka.
Lietuvoje nėra užsienio investicijų pritraukimo strategijos. O ją būtina turėti ir valstybinę, ir regioninę.
Privalu sukurti užsienio investuotojams patrauklias sąlygas. Labai svarbi yra mokesčių sistema, bet ji kuriama priešokiais, ir net neaišku, kokių rezultatų daromos reformos padeda pasiekti.
Reikia parengti ir aiškias gaires, kaip priimti ir integruoti imigrantus. To nepadarius ims tiksėti uždelsto veikimo bomba. Jeigu jie bus išnaudojami tikintis, kad vieną dieną jie dings iš Lietuvos, to nebus. Jie liks čia, bet netylės.
– Stulbina mokslininkų, medikų pasiekimai, kurie treniruoja DI, pavyzdžiui, ypač tiksliai ir greitai širdies bei kraujagyslių ligų diagnostikai. Kokią pridėtinę naudą duoda DI verslui?
– Manau, kad DI yra neprilygstamas įrankis efektyvumui pasiekt. Jis padaro prasčiausius, „bjauriausius“ darbus ir daug greičiau bei geriau, nei žmogus. DI yra ir išliks, todėl jis turi tapti draugu. Tai – viena.
Antra, DI šiuo metu yra pirminėje savo plėtros stadijoje. Jis dar tėra sunkiai valdomas paauglys, ir jam reikia nustatyti ribas, pavyzdžiui, „Telia“ įmonėje DI prie klientų duomenų neprileidžiam. Jis naudojamas ten, kur mes jį galim kontroliuoti. Tačiau DI modeliai bus plėtojami, jie tobulės, galbūt kažkada jam bus saugu patikėti ir klientų duomenis.
Maždaug tokioj būsenoj apie 1992-uosius atsidūrė įmonės, kurios buvo įsitikinusios, kad joms nereik nei interneto, nei interneto svetainių. Tų įmonių – nebėra. Manau, kad panaši lemtis gali ištikt ir tą verslą, kuris šiuo metu ignoruoja DI.
Dirbtinis intelektas taps savaime suprantamu, kaip dabar yra internetas, ir jo neužteks konkurenciniam pranašumui. Produktyvumą kurs technologijų, intensyvumo ir atsakomybės derinys.
– Lietuva matuojasi savo ekonomiką, stebėdama tai, kas vyksta Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Ko gero, nedera džiaugtis tuo, kad kažkam sekasi prasčiau. Ko reikia, kad mūsų šalis stipriau atsispirtų ekonomikos proveržio startui? Kokią nišą reikėtų užimti?
– Mums privalu investuot į inovacijas.
Esu atkreipusi dėmesį į informacinius duomenis, liudijančius, kad Europa daugiau gauna pajamų iš baudų, kurias skiria JAV technologijų įmonėms, negu iš savo pačios technologijų įmonių.
Amerika visada buvo inovacijų lyderė, bet situacija – keičiasi. Šiuo metu technologinė lyderystė tampa ne tik ekonomikos varikliu, bet ir geopolitinės galios matu.
Nors bendrai JAV nuo BVP moksliniams tyrimams ir plėtrai (MTEP) skiria daugiau nei Kinija, Kinija itin sparčiai vejasi. Jos išlaidos inovacijoms 2023 m. augo 8,7 proc. Tuo metu ES šalių vidurkis buvo 2,1 proc., o Lietuvos – nesikeičia nuo 208 m. ir siekia apie 1 proc.
Jeigu pas mus nebus investuojama į inovacijas, tapsime jų vartotojais, o ne kūrėjais.
Technologijų sritis yra labai plati, atsirado ir gynybos technologijos. Tad jeigu Lietuvai pavyktų „nulaužti“ inovatyvumo kodą, galėtume lygiuotis į pasaulio lyderius.
– Lietuvoje stiprūs startuoliai, kūrybingų žmonių – gausu. Finansavimas jų projektus pasiekia ir iš Europos fondų, ir iš ILTE. Ko dar trūksta?
– Nėra bendradarbiavimo tarp valstybinio sektoriaus ir verslo.
Valstybės institucijoms verslas visada atrodo įtartinas, esą jį reikia kontroliuoti ir bausti. O juk turi būti atvirkščiai – verslas turi būti skatinamas kurti inovacijas. Tam reikia valdžios ir verslo partnerystės, o ne amžinos priešpriešos.
Viskas juk galiausiai atsiremia į pasitikėjimą. Ir asmeniniuose santykiuose jį pamažu auginame, pamažu jis užaugs ir mūsų valstybėje.
Kai 2014-aisiais grįžau iš Anglijos, kurioje gyvenau 20 metų, mane šokiruodavo tai, kad žmonės prasilenkdami nusuka žvilgsnį ir niekada nesišypso.
Būdavo, sutinku žmogų Dzūkijos miškuose, ir jis nepasisveikina – nukreipia akis ir pasitraukia kuo toliau. O šiuo metu to daug mažiau – regiu ir šypsenas, ir jau nebaugu kitam pažiūrėti į akis.
Taigi mes, kaip visuomenė, judam teisinga kryptimi. Todėl viliuosi, kad tarp valdžios ir verslo atsiras taip pat atsiras akių kontaktas.
– Esate viena iš iniciatyvos „Women Go Tech“ mentorių ir rėmėjų. Ji laikosi nuomonės, kad technologijų sektoriuje talentų trūkumą galima išspręsti tik skatinant moteris drąsiau keisti kvalifikaciją ir siekti karjeros IT srityje. Kodėl būtent IT?
– Moterų ypač reikia technologijose, būtent šios srities specialistams mokamos geriausios algos Lietuvoje bei visame pasaulyje.
Jeigu moterys nedirba technologijų srityje, tai savaime užprogramuojama, kad jų alga bus mažesnė nei vyrų.
Pavyzdžiui, „Telia“ atlyginimų struktūroje vyrai ir moterys uždirba tiek pat. Bet jeigu vertintume algas tik technologijų sektoriuje, kuriame dirba vien vyrai, regėtume, kad jų algos yra gerokai didesnės nei moterų, kurios dirba klientų aptarnavimo ir kitose pagalbinėse srityse.
Būtinai reikia, kad moterys dirbtų technologijų sektoriuje, tai padės išvengti sisteminio algų skirtumo tarp dviejų lyčių.
Dabar visą tą nelygybę bandome įveikti žemupyje, bet tai reikia daryti upės ištakose, – šeimoje.
Svarbu, kad augindami vaikus tėvai jiems nebruktų stereotipų, esą, lėlės – mergaitėms, juk jos bus mokytojos, balerinos, gydytojos, slaugytojos. Konstruktoriai – berniukams, nes jie bus išradėjai, inžinieriai, kosmonautai.
Mokslo yra įrodyta, kad septynerių metų mergaitės jau būna įsitikinusios, kad jos yra blogesnės matematikės nei berniukai, nors realiai yra atvirkščiai.
Taigi pradžia turi būti šeimose, o paskui visa ugdymo sistema taip turi būti sudaryta, kad nekurtų profesijų takoskyros.
O tuo tarpu mes – įmonė „Telia“ investuojame į „Women Go Tech“ – kviečiam moteris persikvalifikuoti ir tapt programuotojomis arba IT architektėmis.
– Ko gero, tie jauni žmonės, kurie dirba pas jus, ir susilauks savo vaikų, jau žinos, kaip išvengti stereotipų?
– Tikiuos, kad taip ir bus. Bet ir aš, augindama vaikus, pričiumpu save – pajuntu, kad ir man ant liežuvio galo kirba stereotipai. Praryju juos, ir tai, ką norėjau pasakyti, performuluoju kitaip. Pavyzdžiui, kad berniukai irgi gali verkti.
– Oksfordo universitete įgijote magistro laipsnį, Mastrichto universitete – teisės mokslų daktaro laipsnį. Dirbote Jungtinėje Karalystėje, kur užėmėte svarbias pareigas energetikos reguliavimo institucijoje „Ofgem“. Ir vis dėlto ėmėt ir grįžot į Lietuvą? Kodėl?
– Grįžau, nes man buvo labai svarbu neišleist iš akių to, ką padarė mano tėvai.
Tą naktį į Sausio 13-ąją manęs tėvai neleido prie Seimo. Man buvo 12 metų, broliui – 11. Mus užrakino namie (gyvenome daugiabutyje, Antakalnyje), paliko raktą ir užrašė tetos telefoną bei parodė, kur padėti pinigai. Liepė gražiai auginti brolį, jeigu jie nebegrįžtų namo.
Tai buvo baisiausia mano gyvenime naktis.
Tėvai grįžo, ir aš suvokiau, koks stebuklas įvyko. Man niekada nė nekilo klausimas, kur aš gyvensiu.
Taip susiklostė, kad studijas užsienyje keitė darbas, darbą – kitas darbas. O kai gimė vaikai, man reikėjo apsispręsti, kur juos auginti. Ar jie taps anglais? Ar prancūzais, nes mano vyras – prancūzas?
Man tai nebuvo priimtina. Kam tada mano tėvai rizikavo gyvybe, gindami laisvę? Kad mano vaikai patogiai gyventų kažkur kitur?
Grįžau į Lietuvą dėl vaikų. Ir pati neįsivaizduoju savo gyvenimo kitur. Nebuvo nė vienos akimirkos, kad to būčiau pasigailėjusi.
Tai – pats geriausias sprendimas, kokį esu priėmusi savo gyvenime.