Lina sako, kad visada žavėjosi jaunimu, kuris supratęs, jog stovi ne savo klumpėse, viską meta ir eina kitur. „Galvodavau – kokie drąsūs žmonės. Aš pati dirbau pavaduotoja darželyje, tačiau vieną dieną situacija pasikeitė. Vyrui pasakiau: „Rytoj nebeinu į darbą.“ O jis: „Gerai, neik“, – apie staiga pasikeitusią kasdienybę pasakoja L.Balčiūnienė.
Iki tol save šeimai ir darbui dalinusi joniškietė manė, kad toks sprendimas palengvins buitį. Ir nors mesdama darbą neturėjo jokio plano, kas bus toliau, mąstė: „Galvą turiu, rankos, kojos yra. Ar kojines megsiu, ar kuo kitu užsiimsiu – ką nors sugalvosiu. Bet tų bereikalingų rašliavų buvau atsikandusi“.
Dabar ji – papuošalų iš elnių, briedžių ragų ir dantų kūrėja. Šio kelio pradžia tapo antrojo vaiko gimimo proga vyro padovanoti auskarai iš elnio dantų. Vienam dančiui iškritus iš sidabrinės auskaro dalies, Lina pati jį sutvarkė, o tada savo medžiojančiam sutuoktiniui pareiškė: „Man reikia ragų“.
„Jis mane dar bandė atkalbėti, bet nenusileidau – man reik ragų, ir viskas. Su jo palaima, su mano tėvų begaliniu palaikymu pasiekiau to, kur dabar esu. Ir vienas mano sūnų davė daug patarimų – jis turi savo automobilių servisą, čia specifika ta pati: šlifavimas, poliravimas, – juokiasi Lina. – Ir šiandien prireikus tariuosi – jis mano kritikas.“
Dabar jau ji turi atskiras dirbtuves, tačiau pradžioje galvojo dirbti vyresnėlio kambaryje.
„Uždariau duris, užsandarinau viską, kiek galėjau, bet kai pradėjau dirbti – kaip pasipylė dulkės! Reikia pasakyti, kad dar ir dirbau su paprastu kinišku nagams skirtu įrankiu. Pašlifavau ragus – aš balta, langai balti, sienos baltos. Po to išsikrausčiau į garažą, o galiausiai pasistatėme atskirą patalpą“, – pasakoja čia ir priėmusi L.Balčiūnienė.
Ji aistrą išskirtiniams papuošalams visada turėjo, o kadangi nuo pat pažinties su vyru pradžios visi gimtadieniai būdavo medžiotojų bokštelyje, nekeista, kad vienas norų – turėti papuošalą iš kaulo. Kai sukaupė bebro dantų, elnio perlų – taip medžiotojai, anot Linos, vadina elnio dantis – paprašė menininko sukurti vėrinį. Bet pagal Linos sudėjimą jis buvo per didelis ir sunkus, tad jo nenešiojo.
Už tai dabar moteris pati gamina papuošalus, kuriuos rodo svetainėje ir mugėse.
Sykį Joniškio istorijos ir kultūros muziejus pasiūlė surengti jos darbų parodą. Bet šiems juvelyriniams dirbiniams reikia tam tikrų sąlygų: kad būtų šilta, nedrėgna. „Dar nenorėjau „paleisti“ savo kūdikių, todėl paroda vyko nuo penktadienio iki trečiadienio. Net savaitės nebuvo, – juokiasi Lina. – Man buvo gaila juos palikti. Įsivaizduojate – gaila palikti!“
L.Balčiūnienės papuošalai – ne masinė gamyba. „Staklių, lazerių niekada nepirksiu – nenoriu, kad ši veikla taptų blynų kepimu“, – paaiškina.
Bet moteris labai džiaugiasi, kad jos pagamintus papuošalus renkasi dovanoms. Ypač širdį glosto tai, kad gaminiai išvežami ir į kitas šalis – nelieka vien Lietuvoje.
„Viena moteris buvo užsisakiusi apyrankę. Ją dariau iš briedžio rago, ėmiau kuo mažesnius galiukus. Jie labai kieti, todėl toks darbas fiziškai itin sunkus: kol išgauni tokią formą, kokios reikia, kol suvienodini, rankos pavargsta, jas ima skaudėti.
Todėl truputį save patausoju. Būna, kad po didelio darbo pirštai normaliai nė nesilanksto. Po ragų šlifavimo neatgaunu kvapo kaip po kroso. Visas kūnas pavargsta – tarsi užsiimčiau sportine veikla – atrodo, kas čia tokio, tik sėdi ir šlifuoji. Be to, prie kiekvieno darbo labai susikaupiu, o tada išeinu išsekusi“, – prasitaria papuošalų gamintoja.
Pirmiausia Lina ragus supjausto, tuomet į rankas ima grąžtelį – tik antgalius kaitalioja, kol iš tų ragų gabalėlių pasidaro karoliukus. Kur tamsiau – sunkiausia, mat ši rago dalis labai kieta. Plokšteles paprasčiau pagaminti nei karolius, bet ir su jomis sočiai darbo: reikia nušlifuoti, impregnuoti, išdžiūvus vėl šlifuoti, poliruoti, lyginti.
„Mano pačios nagų plokštelės atsiraitusios – gelinį laką kuo storiau tik dedu ir dedu, nes šlifuojant su nagais reikia laikyti“, – šypsosi Lina.
Bet visa tai L.Balčiūnienės nebaido – jai taip patiko ši veikla, kad net pasvajoja, jog norėtų tapti dantų technike. Tik kol kas tam nėra laiko – vienas Linos sūnų turi specialiųjų poreikių, todėl rasti laisvo laiko ne taip paprasta.
„Buvo tikra tragedija, kai išėjau iš darbo, o jis nebegalėjo būti vienas namuose. Išaiškinau, kad čia – mano darbas, mano studija. Aš išeinu, o jis per langą žiūri. Tada greitai nusiprausia, padaro pamokas, į lovą krenta, bet jeigu aš būnu name, jis gali iki penkių ryto vaikščioti po namus ir visai neiti miegoti.
Tad aš čia, studijoje, kitą kartą užsibūnu iki pat paryčių. Būna, čia ir užmiegu.
Pirmiausia – vaiko, šeimos poreikiai, bet jeigu man tai nepatiktų, aš tokio krūvio nepatempčiau, tikrai nedirbčiau tokio darbo“, – atvirai kalba moteris.
Jai labai svarbu, kad pasiskelbus, jog kuria rankų darbo papuošalus, jie tokie ir būtų.
„Kartais žmonės su ironija sako: „Užsisakėme gaminį, kol pakalbėjome telefonu, lazeriu pagamino“. Bet man svarbus būtent rankų darbas.
Be to, dirbu tiek, kiek galiu, nes šeimoje – labai sudėtinga situacija. Su sūnumi mes socializuojamės, prasmingai leidžiame laiką, o kai jau sako: „Mama – į studiją“, aš ir einu į studiją. Susiruošiu valandėlei, bet kur tau, žiūriu – jau ir trečia nakties. Man labai patinka tai, ką darau, todėl ir laiko tėkmė nejuntama“, – nuoširdžiai kalba L.Balčiūnienė.
O dirba ji su paprastais įrankiais: draugai padovanojo mamos dantų technikės kaltelį, jos pačios manikiūro meistrė – savo darbe naudotą aparatėlį, draugai – voliuką vielutėms lenkti. Gimtadienio proga visi ragus nešė, o iš vienos nepažįstamosios gavo dovanų visą dėžę tėvo rinktų ragų.
Vienu iš užsakymų ji itin didžiuojasi: užsakovas prašė pasendinti vilko iltį. „Ir man pavyko! Viršijau žmogaus lūkesčius – tikrai labai gražiai atrodė“, – džiaugiasi pašnekovė.