– Ar sutiktumėte, kad gebėjimas laiku keisti kryptį yra viena svarbiausių verslios moters savybių? Kaip atpažinti momentą, kai reikia ryžtis pokyčiui?
– Nenorėčiau ir negalėčiau savęs laikyti verslia moterimi ir tapatintis su verslu ir jo principais. Esu profesijos, kuri padeda įgyvendinti konstitucines žmogaus teises, tokias kaip teisė į teisingą teismą, atstovė.
Advokatų vykdomos funkcijos demokratinėje teisinėje valstybėje yra svarbi teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Taigi advokatų profesinė veikla yra paremta ne savo, o visų pirma kito asmens, t.y. kliento, teisėtų interesų ir teisių gynybos principu.
Susiję straipsniai
Pasiekimai advokato profesinėje veikloje yra tiesiogiai susiję ne su savo asmeninės naudos siekiamybe, o su klientų teisėtų interesų atstovavimu ir jų pergalių troškimu.
Dėl laiko, reikalingo pokyčiams, įskaitant ir profesinius, tai labai individualus klausimas, tiesiogiai susijęs su konkretaus asmens saviraiška, savirealizacijos paieškomis, todėl galėčiau vertinti tik savo kelio paieškos aspektus.
Aktorinio meistriškumo pamokos, kurias gavau studijuodama režisierės Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvo išsami savęs pažinimo studija, kuri nesibaigė vien aukštosios meno mokyklos auditorijose.
Deimantės Narbutaitės nuotr.
Matyt, neįmanoma būtų paprieštarauti tam, kad meno pakraipos studijos galėtų būti įvadas į kiekvieno pasaulį, nepriklausomai nuo to, kuo jaunas žmogus ketina tapti ateityje – gydytoju, mokytoju, pardavėju ar savo verslą plėtojančiu asmeniu. Jaunas žmogus išeina į gyvenimą ir lengvai perpranta jį pasiekiančią informaciją, kuri daro vienokią ar kitokią įtaką jo asmenybės formavimuisi ir pasaulėjautai.
Studijuoti aukštojoje mokykloje ir išklausyti etikos paskaitų kursą – puikus ekskursas į kertines, visuotinai priimtinas elgesio taisykles ir moralės standartus.
Tačiau jaunuolio, studijuojančio pasirinktą dalyką, kuris visai nesusijęs su meno pakraipa, gebėjimas orientuotis meno pasaulyje – žinių apie dailę, teatrą, muziką turėjimas – yra išprusimo išraiška. Pagaliau knygų skaitymo įgūdžiai, gebėjimas valdyti kūno judesį, balsą dažnoje profesijoje taip pat turi pridėtinę vertę. Tai, kas madinga, nebūtinai naudinga, tačiau mada lankyti privačias aktorinio meistriškumo pamokas, kurias veda profesionalūs aktoriai, yra plačiai paplitusi ir, matyt, ne veltui toks poreikis kyla.
Tai, kad atėjo laikas tęsti savęs pažinimo studiją keičiant savo gyvenimo kryptį, pajutau palaipsniui. Dar rašydama magistro darbą apie Bertolto Brechto teatrą betarpiškai prisiliečiau prie minčių ir žodžių dėlionės popieriaus lape. Rašydama darbą jaučiau daugiau nei malonumą leistis į teatro istorijos ir su tuo sietinų įžvalgų peripetijas. Pats rašymas teikė man ne mažesnį pasitenkinimą, su tuo dabar advokato profesinėje veikloje susiduriu kasdien.
Netoli nuklydau ir nuo siekio apginti kitą asmenį. Aktorius yra savo personažo advokatas. Kurdamas personažą privalai prisijaukinti jį, nesvarbu, ar tavo vertybės sutampa su jo vertybėmis ir įsitikinimais, ar prieštarauja iš esmės. Taigi rasti alibi personažo veiksmams – būtina sąlyga kuriant vaidmenį. O advokato profesijos priedermė – savo klientą ginti pasitelkiant teisines žinias, teisėtomis priemonėmis ieškant gynybos priemonių.
Deimantės Narbutaitės nuotr.
– Kaip apibrėžtumėte savo, kaip šeimos teisės advokatės, profesinį identitetą?
– Šeimos teisė – ypač jautri sritis. Į kontorą ateina klientai, keliantys ne tik teisinius, bet ir egzistencinius klausimus, natūraliai jiems kylančius dėl jų gyvenimą ištikusios krizės – faktiškai prasidėjusio skyrybų proceso, konfliktų šeimoje dėl vaikų ir pan. Todėl tokiais atvejais būtinas ne tik advokato, kaip savo srities žinovo, profesionalumas, bet ir jo gebėjimas pasitelkus bendražmogiškas savybes nuraminti ar padrąsinti klientą.
Vien formalus teisinių paslaugų teikimas šeimos teisės klausimais faktiškai neįmanomas. Tas žmogiškasis faktorius nuolat lydi mane mano profesinėje veikloje.
Nesirinkau šeimos teisės sąmoningai. Šeimos teisė pasirinko mane natūraliai susiformavus klientų ratui. Vadinasi, tai mano kelias, ne tik paženklintas siekiu suteikti teisinę pagalbą, bet ir nulemtas širdies. Išlavintas emocinis intelektas yra svarbus aspektas advokato veikloje. Nevengiau ir nevengsiu žodžio „meilė“, turinčio daug veidų ir prasmių. Tai meilė Tėvynei, šeimai, darbui – pamatinėms vertybėms, fundamentaliai formuojančioms pasaulį ir mus, nesvarbu, kokios profesijos atstovai esame.
Neneigiu, kad už kiekvieną darbą turi būti atlyginta, jeigu, žinoma, tai nėra visuomeniniais pagrindais ar labdaringai vykdoma veikla.
Tačiau advokato veiklos principai nėra paremti siekiamybe daugiau uždirbti. Klientų srautą ar generuojamas pajamas lemia ne verslo strategija, o atsidavimas šiai profesijai neskaičiuojant laiko ir negailint savęs.
Geriausias advokatui profesinis įvertinimas ir sunkaus bei atsakingo darbo rezultatas – jo klientų iš lūpų į lūpas teikiama rekomendacija. Juk mes ne verslininkai, mes – žmogaus teisių gynėjai. Nėra pagrindo teiginiui, kad mūsų aktyvumas profesinėje veikloje ar net dalyvavimas visuomeniniame gyvenime yra verslumo išraiška. Toks įvaizdis yra klaidingas ir prieštaraujantis advokato profesijos prigimčiai, atliekamoms funkcijomis ir jo vykdomoms pareigoms.
– Ar šeimos teisės srityje praktikuojantiems advokatams sunku atsiriboti nuo klientų problemų?
– Šeimos teisės bylos ir klientams, ir jų advokatams yra labai sudėtingos emocine prasme. Po advokato mantija slepiasi tiesiog žmogus, todėl suvaldyti emocijas – profesionalumo klausimas. Advokatas, teikdamas klientui teisines paslaugas, neturi susitapatinti su savo klientu ar būti tapatinamas su juo. Tai draudžia ir advokato profesinę veiklą bei profesinę etiką reguliuojantys teisės aktai.
– Kokios asmeninės savybės labiausiai prisidėjo prie jūsų profesinio kelio?
– Užsispyrimas, valia, savirealizacijos siekiamybė. Augau šeimoje, kurioje knyga, mokslas buvo ir yra vertybė. Net klausimo nekilo, kad privalėsiu nuveikti ką nors prasmingo, o ir pasirinkimo neturėjau. Augau apsupta ypatingos, garbingos profesijos atstovų – abu tėvai, tėvų seserys, mamos ir mano pusseserės – gydytojai. Tad pavyzdį, kaip ne tik ieškoti savo pašaukimo, bet ir įdėti daug darbo, tikrai turėjau.
Požiūris į profesijos svarbą neabejotinai yra išugdytas ir mano mokytojų. Šokio mokytoja – charizmatiškoji asmenybė Elvyra Bungardienė – padarė didelę įtaką man, 12 metų šokusiai jos vadovaujamame Klaipėdos vaikų choreografiniame kolektyve „Žiogelis“, Johanno Strausso valsų apsupty... Ji garsino Lietuvą fanatišku atsidavimu savo profesijai ir meile šokiui, jos griežtumas, reiklumas ir disciplina nepalikdavo abejingų – vieni ją besąlygiškai mylėjo, kiti neatlaikydavo įtampos ir palikdavo jos šokių mokyklą, kuri buvo ir savotiška gyvenimo mokykla.
Tai ji mokė savo mokinius kalbėti apie darbą su meile ir augino mums sparnus ne tik scenai, bet ir gyvenimui. Tai ji mus vesdavo į paveikslų galerijas ir liepdavo stovėti ir žiūrėti į juos. Tai ji susodindavo mus, vaikus, į autobusą ir veždavo iš Klaipėdos į Vilnių žiūrėti Monte Karlo baleto trupės pasirodymo, nors grįžti tekdavo naktį, o ryte – į mokyklą.
Daug keliavome su „Žiogeliu“, ir tai buvo ne tik šokio, bet ir etikos bei estetikos pamokos. E.Bungardienė – mano gyvenimo mokytoja, nepaprasto artumo siela. Mes išsiskyrėme tik tuomet, kai ji baigė savo gyvenimo kelionę. Ji buvo ypatinga, ir aš jos ilgiuosi...
Pravėrusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos duris pakliuvau į itin griežtą režisierės D.Tamulevičiūtės mokyklą, kurioje puikybei nebuvo vietos. Įstoję į jos kursą neturėjome privilegijos jaustis nei išskirtiniais studentais, nei menininkais, tik supratome, kad dar esame niekas ir privalome, jeigu norime išlikti, daug dirbti ir save lipdyti nuo pradžių.
„Neleisti sau!“ – dar ir šiandien mane lydi ši jos sparnuotoji frazė, reiškianti, kad nevalia tingėti ar imituoti darbo. O juk darbas ne tik su knyga ar vadovėliu, o su savimi – tokiu jaunu, žaliu ir sutrikusiu. Tikrai buvo nelengva. Nors šis žodis per silpnas, kad atspindėtų tai, kas vyko už mokomojo teatro durų... Ačiū a.a. dėstytojai už tai, kad brandino mane gyvenimo mokyklai, kuri juk dar griežtesnė nei aktorinio meistriškumo pamokos.
O įstojus į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą atsivėrė visai kitas pasaulis ir naujos galimybės. Esu dėkinga kiekvienam dėstytojui, kuris man ne tik suteikė žinių, bet ir savo reiklumu skatino siekti užsibrėžto tikslo.
Mokytis teko labai daug. Tačiau išugdytas gebėjimas dirbti padėjo ir šį kartą. Net ir šiandien dirbdama advokato darbą nejaučiu laiko pojūčio ir iš kontoros išeinu tik tuomet, kai baigiu darbus, nors už lango jau švinta...
Taigi mes nešamės savo patirtį iš vaikystės ir jaunystės, iš savo iškilių mokytojų gautas pamokas ir remiamės jomis šiandien mus lydinčiame profesiniame kelyje.
– Kaip išlaikyti aukštą profesinę kartelę ir neperdegti?
– Augti kaip profesionalui – tai pareiga ir atsakomybė ne tik klientui, bet ir sau bei visai advokatų bendruomenei. Teisės aktai, formuojama teismų praktika nuolat keičiasi, todėl privalome visą laiką kelti savo profesinę kvalifikaciją. Mokymasis yra nuolatinis mūsų palydovas profesinėje veikloje.
Paradoksalu, bet neperdegti man padeda pats darbo pobūdis – jis tapo gyvenimo būdu.
Anksčiau atsipalaiduoti padėdavo kelionės, tačiau net ir jose mane lydi kompiuteris. Vis dėlto kai darbas yra prasmingas, nuovargis įgauna kitą svorį.
– Ar moteriai teisės srityje tenka įdėti daugiau pastangų nei vyrui?
– Ne, asmens lytis nenulemia karjeros sėkmės. Dėl to esu tikra. Moterų galimybės siekti karjeros šiandien yra tokios pačios kaip ir vyrų. Ir nors vyrų advokatų yra daugiau nei moterų, tai niekaip nesusiję su moteriškosios lyties atstovių galimybėmis įgyti advokato kvalifikacinį laipsnį ir sėkmingai realizuoti save profesinėje veikloje.
– Sakote, kad šiandien gyvenate nesuvaidintą gyvenimą. Ar tai brandos ženklas?
– Manau, kad taip. Branda ateina su metais, kai imi suvokti, kad triukšmas, kurio tiek daug aplink tave, tau visai nereikšmingas. Tu jo nei girdi, nei reaguoji į jį. Eini savo keliu ir stengiesi nešvaistyti savo brangaus laiko tapdamas jo šeimininku, o ne įkaitu.
Esu tikra, kad prieš palikdami šį pasaulį mažiausiai prisiminsime tai, kas mūsų apskritai nejaudino ar kas kirtosi su mūsų moralės, įsitikinimų, pasaulėžiūros principais. Nebenoriu daryti, visų pirma sau pačiai, kompromisų. Natūraliai siekiu transliuoti tai, ką iš tiesų jaučiu, nebijau turėti kitokią, nebūtinai sutampančią su visuomenės lūkesčiais, spalvą.
Kiekvienas turime daug spalvų, tik gyventi pasteliniais atspalviais yra saugiau ir patogiau, bet tai nebūtinai tinka man. Senovės persų poeto Omaro Chajamo ketureiliai dar mokykloje pateko į mano rankas ir vienas jų tapo mano kelrodžiu: „Aš pats žinau, kas aš ir kur einu – aš toks.“ Nebijau klysti ar ko nors nežinoti. Bijau galvoti, kad viską žinau.
– Kaip trumpai apibūdintumėte savo profesinę filosofiją?
– Lotyniškas žodis „advocatus“ reiškia „pašauktasis“. Advokato profesijos esmė yra nepakitusi nuo jos ištakų. Advokatas yra, buvo ir bus pašauktasis, pakviestasis užtarti, padėti, apginti.