„Kartais namams svarbu turėti ne tik pašto adresą, bet ir savo istoriją, kad visuomenėje būtų žinomi tikruoju vardu, – sako į Karvelių namus įleidęs Tautvydas Kontrimavičius, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus krašto istorijos skyriaus vedėjas. Ir priduria: – Tai – gurmaniškasis kultūros užkandis Anykščiuose.“
Yra žmonių, kurie keliaudami specialiai ieško ko nors tokio, ko nemato kiti. Šita vieta – Jono ir Onos Karvelių namai – kaip tik tokia.
„Turime paslaptį – už jokius pinigus neįmanoma nusipirkti apsilankymo šioje vietoje, – plačiai šypsosi ir trumpam nutyla T.Kontrimavičius. – Bet dėl apsilankymų visuomet galima susitarti ir pasirinkti tokį formatą, kuris kam įdomus. Įleidžiame net ir vieną lankytoją. Galima netgi skambtelti 400 m nuo čia gyvenančiam rašytoju Rimantui Vanagui, kuris, jei gali, papasakoja dar įdomesnių dalykų – jis parašęs apysaką „Malūnininkas ir mėnuo“, išgarsindamas Karvelių namus.“
Verslas didmiestyje ir regione: atskleidė kiekvienos vietos iššūkius ir galimybes
Jonas Karvelis – anykštėnas, prakutęs verslininkas, hidroelektrinių kūrėjas ir statytojas, daugiau kaip prieš šimtmetį nusipirkęs šitą gryčią, po Pirmojo pasaulinio karo ją perstatė ir čia gyveno.
Gyveno ne vienas: būdamas jau senbernio amžiaus, sukūrė šeimą ir vedė Oną Zabielaitę. Ji – taip pat kilusi iš Anykščių, tačiau augusi Rygoje (Latvija), kur buvo pasitraukę jos tėvai.
Susiję straipsniai
Amžiaus skirtumas tarp sutuoktinių – dvidešimt dveji metai. „Šeima žino, kad visą gyvenimą bus dviese – vaikų tikrai nesulauks. Bet sutaria, kad vyras, uždirbdamas pinigus čia, Anykščiuose, padės žmonai baigti studijas Romoje (Italija), tapti operos soliste ir siekti pasaulinės karjeros.
Toks jų ir gyvenimas: vyras gyvena čia, uždirba pinigus, žmona dainuoja Italijos, vėliau – Graikijos operų scenose. Keliskart per metus ji sugrįžta pas vyrą į Anykščius kartu su bičiuliais – čia skamba muzika, čia liejasi itališkas vynas. Šie namai liudija kur kas daugiau nei eiliniai anykštėnų namai“, – pasakoja T.Kontrimavičius.
Paskui vėl – karo nuojauta. Taip susiklosto, kad O.Zabielaitė-Karvelienė palieka Europos operą ir prieš Antrąjį pasaulinį karą grįžta į Anykščius, dirba muzikos pedagoge, ugdo būsimas solistes.
Tačiau sulaukusi vos 56 metų miršta. Bet nebe namuose, apie kuriuos iki šiol kalbėta – tuo metu jie jau buvo nacionalizuoti.
V.Skaraičio nuotr.
Vyras J.Karvelis nugyvena dar 25 metus ir galiausiai iškeliauja pas savo žmoną. „Jų vestuviniai žiedai, dabar saugomi mūsų muziejuje kaip didžiausia relikvija, kartais, ypatingais atvejais, Karvelių namuose parodomi kaip savitos meilės simbolis“, – sako T.Kontrimavičius.
Nacionalizavus poros būstas palaipsniui nyko, tačiau po ilgų metų jis vėl gyvas. Pats namas nėra iš XX a. pradžios – prieš kelerius metus jis buvo rekonstruotas: senasis namas nugriautas iki pamatų, o ant jų pastatytas tokio paties tūrio pastatas. Muziejininkai statybvietėje kruopščiai rinko tai, kas išliko įdomiausia.
Pavyzdžiui, dvivėrės durys – jos tikros, buvusios Karvelių namuose. Tik šįkart statybininkai jas originaliai įkomponavo: pagal saugos reikalavimus tokių durų negali būti, nes jos degios, todėl dabar jos – dekoratyvinės.
„Surinkome išlikusius sveikus koklius iš Karvelių namų krosnių ir sudėjome ekspoziciją. Tai nėra tikros krosnys, tai – koklių ekspozicija, liudijanti, kaip gyventa šiuose namuose tuo metu, kai čia skambėjo O.Zabielaitės-Karvelienės balsas.
Ekspozicijoje yra nemažai autentiškų daiktų. Pavyzdžiui, kilimas, kuriuo vaikštote, tikrai buvo patiestas O.Zabielaitės-Karvelienės bute Vilniuje jos paskutiniais gyvenimo metais.
Galėtume parodyti gausų indų rinkinį – jis liudytų, kokia prabanga puoselėta šiuose namuose. Tačiau čia visuomet trūko vaikų juoko.
Bet kai šitas pastatas 1949 m. buvo nacionalizuotas, jame 20 metų veikė Anykščių gimdymo namai. Čia gimė daugiau nei 5 tūkst. vaikų.
Tai buvo paslaptingiausia vieta – į šitus namus niekada neįleisdavo fotografų. Muziejuje turime vienintelę nuotrauką, kuri liudija, kad šiuose namuose gimė vaikai. Buvo atvejis, kai gimė dvynukai – tada specialiai įleido fotografą, kad nuotrauką galėtų paskelbti rajono laikraštyje“, – su šypsena pasakoja muziejaus krašto istorijos skyriaus vedėjas.
Po gimdymo namų sekė dar vienas Karvelių namų etapas: pastačius naujuosius gimdymo namus, pastatą atidavė jį itin užteršusiai įstaigai – sovietiniais laikais čia buvo sanitarinė epidemiologinė stotis.
Anot T.Kontrimavičius, Karvelių namai buvo taip pradvokę įvairiomis cheminėmis medžiagomis, kad atkurti jų ir sutvarkyti niekas negalėjo. Būtent dėl to konstrukcijas teko pašalinti ir statyti namą iš naujo.