Šis faktas dar labiau stebina žinant, kad „Varėnos pienelis“ buvo atsidūręs ant bankroto slenksčio, o pakilti iš pelenų įmonė sugebėjo be jokių fondų pagalbos, bankų paskolų – prireikė tik daug darbo, drąsos ir tinkamų sprendimų.
Didžiausias darbdavys
Pačiu sunkiausiu gamyklai metu prie kolektyvo prisijungusi Jolanta Kuzminienė pripažino: padėtis iš pradžių atrodė liūdna.
Susiję straipsniai
Tačiau iššūkių nevengianti moteris neturėjo nė menkiausios abejonės, kad įmonei pavyks. Ir ji buvo teisi. Dabar „Varėnos pienelis“ yra ne tik didžiausias darbdavys Varėnos rajone, mokantis patrauklius atlyginimus.
Gamykla yra gavusi ne vieną apdovanojimą už savo produkciją, už vis plečiamas eksporto rinkas, turi ir aukščiausio lygio IFS tarptautinį kokybės sertifikatą.
Ir pati J.Kuzminienė pernai gavo apdovanojimą kaip geriausia gamybos įmonės vadovė.
Valandos kelyje neprailgsta
Vilniuje gyvenančios „Varėnos pienelio“ direktorės J.Kuzminienės darbo diena jau 15 metų prasideda septintą valandą ryto, kai moteris sėda į automobilį ir išvažiuoja į Varėną.
Vakarop po darbo – penktą, šeštą ar dar vėliau – atgal namo. „Pripratau. Važiuodama pirmyn tvarkau darbo reikalus, o grįždama namo darbinius rūpesčius pamirštu bendraudama telefonu su draugais ar klausydamasi trankios muzikos“, – atskleidė ji.
Vilniaus universitete įgijusi biologo, o vėliau – ekonomisto specialybę J.Kuzminienė darbinę patirtį kaupė ne vienoje darbovietėje. Iš pradžių namuose pagal patentą gamino vaikiškus žaislus, pakabučius, ženkliukus, vėliau įsidarbino restorane „Trys draugai“.
Po to teko trumpai padirbėti žuvies gamykloje „Makvela“. Mėsos gamykloje „Vilniaus mėsa“ ji jau vadovavo Eksporto skyriui, o šią uždarius mėsos gamykloje „Nematekas“ eksporto vadove įsidabinusiai vilnietei teko atsakomybė įvesti gamyklos produkciją į Baltijos šalių prekybos tinklus.
2011-aisiais J.Kuzminienė buvo pakviesta prisijungti prie „Varėnos pienelio“ kolektyvo – iš pradžių jai buvo skirtos komercijos direktoriaus pareigos, o 2016-aisiais ji tapo gamyklos direktore.
Laisvė kurti ir veikti
– Kas paskatino priimti kvietimą dirbti sunkiai besiverčiančioje Dzūkijos įmonėje?
– Per nemažai metų įgijusi darbinės patirties gamyklose norėjau toliau tobulėti, turėjau įvairių idėjų, kurias norėjau realizuoti.
Ankstesnėse darbovietėse mano saviraiškos galimybės buvo gana ribotos, o ši įmonė pasiūlė galimybę prisiliesti ir prie dizaino, pakuočių gamybos, dalyvauti kuriant naujas receptūras – viso to iki tol neturėjau.
Varėnos įmonė man suteikė visišką laisvę darbe. Ir kartu jaučiau didžiulę atsakomybę.
– Kokią gamyklą radote atėjusi dirbti? Ko iš jūsų buvo tikimasi?
– „Varėnos pienelis“, įsteigtas 2004-ųjų pabaigoje, skaičiuoja jau 22-us metus. Iš pradžių čia buvo gaminamas standartinis pieno produktų asortimentas: pienas, kefyras, varškė, pigūs sūreliai, sviestas.
Prekyba sekėsi neblogai, tačiau viską sugriovė 2008-ųjų krizė – prekyba sumažėjo, pakilo ingredientų kainos, susidarė didelės skolos tiekėjams, gamykla atsidūrė ant bankroto ribos.
Tuo sunkiu metu ir atėjau dirbti.
Tokioje situacijoje visos iniciatyvos yra sveikintinos, tad iš manęs buvo laukiama kažko, kas padėtų išlipti iš duobės. Iš pradžių viskas atrodė labai liūdnai: sena įranga, morališkai pasenusios technologijos, įmonė neturėjo stipraus prekės ženklo, gamino pigaus segmento pieno produktus.
Atlikus rinkos ir techninės bazės analizę tapo aiškiau. Kilo minčių, ką ir kaip galime gaminti, kad pradėtume augti.
Svarbiausia – tikėjimas
– Kokie didžiausi iššūkiai kėlė nerimą?
– Dėl didžiulių skolų tiekėjai nebetiekė žaliavų ir grasino teismais. Reikėjo juos įtikinti toliau dirbti su mumis.
Vienintelis dalykas, ką galėjau jiems pažadėti, – kad kai atsistosime ant kojų, liksime jų ištikimi pirkėjai ir dėl kelių centų nelakstysime pas kitus tiekėjus.
Ačiū mūsų tiekėjams – jie mumis patikėjo ir mums padėjo, o mes laikomės žodžio. Su dauguma jų gražus bendradarbiavimas tęsiasi jau 20 metų.
Kitas iššūkis buvo įtikinti darbuotojus, jog jie patikėtų, kad mes nebankrutuosime, neužsidarysime, kad mes galime pakilti ir gaminti puikius produktus.
Sakydavau jiems, kad mes neužsidarysime, išliksime ir kad mūsų produkcija bus valgoma visame pasaulyje. Iš pradžių jie juokėsi ir manė, kad kalbu nesąmones. Bet šiuo metu mūsų produktai pasiekia net Australiją, JAV, Kanadą ir dar daugybę šalių – iš viso net 31!
Svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darai. O aš labai norėjau ir tikėjau, kad mums pasiseks, neturėjau net mažiausios abejonės.
Dėmesys – sūreliams
– Kas buvo tas raktas, padėjęs ne tik atsikratyti bankroto šleifo, bet ir pakilti iki aukštumų?
– Iš gamyklos, gaminančios tradicinius pieno produktus, tapome gamykla, kuri specializuojasi gamindama įvairius pieno ir varškės desertus: gaminame daugiau nei 250 rūšių įvairios kokybės, skonio, formos sūrelių. Taip pat vaflinius ragelius, sūrelius-lazdeles. Galime pasiūlyti net veganiškų sūrelių iš sojų varškės (tofu) masės.
Didesnė dalis produkcijos yra gaminama su privačiais pirkėjų ženklais. Galime išpildyti visas užsakovų saldžiąsias svajones – siūlome 17 įvairių skonių glaistų ir 6 skirtingas varškės mases. Galime pasiūlyti nuo pigiausio segmento sūrelio iki prabangaus. Gaminame sūrelius su padidintu baltymų kiekiu, kolagenu, vitaminu C, skaidulomis ir dar daug įvairių kitų.
Pati gamykla taip pat turi kelis savo ženklus. Tai „Aistė“, „Varėna“, „Hoops“, „Jummy“. Šiais produktais daugiausia prekiaujama Lietuvoje arba užsienio lietuvių parduotuvėse.
Po 2022 metų pieno krizės, kai nepavyko susitarti su kai kuriais prekybos tinklais dėl kainų, nusprendėme visą dėmesį skirti užsienio rinkoms.
Kaip vėliau parodė laikas, tai buvo geriausias sprendimas, padėjęs mums sustiprėti ir tvirtai atsistoti ant kojų.
Atvėrė kelius į Europą
– Dabar esate viena daugiausia varškės desertų ir sūrelių eksportuojančių įmonių Lietuvoje. Kokie yra darbo su užsienio rinkomis niuansai?
– Nedidelė prekyba su užsienio šalimis vyko nuo įmonės darbo pradžios. Daugiausia tai buvo Anglijoje gyvenančių lietuvių emigrantų parduotuvės.
Intensyviai su užsienio rinkomis ėmėme dirbti nuo 2016-ųjų, kai pradėjome bendradarbiauti su prekybos tinklu „Lidl“. Jis iki šiol yra didžiausias mūsų partneris – ne tik daug ko išmokė, bet ir atvėrė kelius mūsų produkcijai į daugybę Europos šalių. Šiuo metu mūsų varškės sūreliai ir desertai keliauja į 31 pasaulio šalį. Iš jų į 27 Europos šalis mūsų prekės važiuoja ne šaldytos, o palaikant 6 laipsnių temperatūros režimą. Tai reiškia, kad mūsų gamykla turi dirbti kaip gerai suderintas laikrodis.
Gavus užsakymą produkcija turi iškeliauti per 72 valandas. Vėliausiai po penkių dienų mūsų sūreliai jau būna užsakiusios šalies prekybos tinklų lentynose.
Dirbant su užsienio rinkomis reikia nepamiršti, kad kiekviena šalis turi savo maisto tradicijas. Skiriasi skoniai, valgymo įpročiai, todėl stengiamės pasiūlyti skonius, kurie būtų artimi konkrečios šalies gyventojams.
Kai kuriose šalyse toks gaminys kaip varškės sūreliai iš viso nebuvo žinomas. Teko pagalvoti, kaip pateikti toms šalims mūsų gaminamą produktą, kad jis būtų suprantamas ir priimtinas.
Visa tai ir padėjo gerokai padidinti gamybą ir prekybą. Kiekvienais metais apyvartą padidiname 3–5 milijonais eurų. 2025 metais pasiekėme 31,35 milijono eurų apyvartą ir ji susidarė iš prekių, kurių vidutinė kaina – 0,25 euro.
Iš pradžių gamykloje dirbo apie 120 darbuotojų, o šiuo metu – apie 170 žmonių: ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, uzbekai.
Galėtume įdarbinti ir daugiau, bet Varėna – nedidelis miestas Lietuvos pakraštyje, todėl labai sunku rasti daugiau žmonių, norinčių pas mus dirbti.
Padeda ir saviems, ir kitiems
– Ar sustiprėję kaip įmonė remiate kitus?
– Dar kai tik buvau atėjusi dirbti ir po truputį pradėjome uždirbti, savo žmonėms pasakiau: jei mums buvo suteikta galimybė stotis ant kojų, turime padėti ir kitiems tai padaryti. Mes turime dalintis.
Dabar remiame turbūt visus Varėnos krašte vykstančius renginius, šventes, padedame prašantiems. Remiame mūsų gaminama produkcija.
– Kaip stiprinate komandą? Kokias svarbiausias vertybes puoselėjate kolektyve?
– Mes turime šūkį: „Jei sėdime vienoje valtyje, tad visi irkluokime kartu.“ Mūsų kolektyve visi žino, kad vienas lauke – ne karys.
Tarpusavyje yra susiję labai daug procesų, taip pat ir darbuotojų pareigos bei kompetencija, todėl siekiame, kad darbuotojai dirbtų komandoje. Gamyklos kolektyvą stipriname įvairiai – vyksta įvairūs mokymai, darbuotojai vyksta į tarptautines verslo misijas, atstovauja mūsų gamyklai tarptautinėse parodose SIAL, ANUGA, „PLMA Amsterdam“ ir kt.
Turime dvi metines šventes: vasaros spartakiada yra skirta ne tik darbuotojams, bet ir jų vaikams, antrosioms pusėms, tėvams. O Kalėdų vakaro kolektyvas laukia jau nuo rugsėjo.
Aš pati labai stengiuosi, kad šios šventės darbuotojams patiktų, todėl įdedu daug fantazijos ir darbo jas kuriant, ruošiant programą.
Man būna smagu šventėje sutikti darbuotojus net su kelių mėnesių kūdikiais. Tuomet apima labai geras jausmas.
Didelės šeimos galva
– Kas padėjo augti jums pačiai kaip vadovei? Kokia jūs vadovė?
– Stengiuosi būti teisinga. Ar griežta? Kartais. Visada darbuotojams sakau: jei kas neaišku, klauskite nors ir dešimt kartų.
Mano kabineto durys labai retai būna uždarytos. Visada kviečiu darbuotojus ateiti ir išsakyti mintis, pageidavimus, išsiaiškinti nesusipratimus.
Labai nemėgstu darbuotojų aukų. Mano manymu, tai pati blogiausia manipuliavimo taktika. Toks žmogus dažniausiai blogai atlieka darbą, broką slepia verkšlenimu, trukdo kolegoms, tada susikuria palaikymo grupė, o jei tai moterų kolektyvas, darbas baigiasi, nes visi dalyvauja raudojime, guodime.
Anksčiau dar bandžiau su tokiais darbuotojais kalbėtis, pasiūlydavau kitą darbo poziciją. Dabar to nebedarau. Supratau, kad su profesionaliais verkšlentojais neverta gaišti laiko, tad pasiūlome nesikankinti pas mus.
Stengiuosi neužmiršti to jausmo, kai pati buvau pavaldinė. Todėl kiek įmanoma stengiuosi sukurti geresnes sąlygas dirbti kitiems. Turime sukūrę pašalpų sistemą atsitikus nelaimei, praradus artimą žmogų. Stengiamės finansiškai paremti tuos, kurie susiduria su sunkiomis, kritinėmis ligomis.
Kaip sakė vienas ilgametis mūsų verslo konsultantas, mano vadovavimo stilius yra toks: gamyklos kolektyvas – kaip didelė šeima, o aš – šeimos galva. Šeimoje juk visko būna – ir pasibarame, ir susitaikome, ir vėl toliau dirbame, nes tikime tuo, ką darome.
Man labai pasisekė, kad atėjusi dirbti į gamyklą radau puikius darbuotojus – ištikimus, darbščius, dirbančius čia daug metų, net ir šeimomis. Pradėjo tėvai, vėliau prisijungė jų vaikai. Ir mano pačios abi dukros dirba gamykloje.
Pavyko prisikviesti gabių darbuotojų iš kitų miestų. Po truputį susiformavo fantastiškas kolektyvas – mes visi esame asmenybės, visi labai įvairūs, bet visi tikime ir trokštame, kad mūsų nedidelei gamyklai toliau sektųsi taip sėkmingai dirbti. Kai ištinka sudėtinga situacija, nieko nereikia įkalbinėti – mes visi mūru stojame už gamyklą.
Versle nėra nuolaidų
– Esate įvertinta kaip geriausia gamybos įmonės vadovė. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti karjeros versle siekiančios moterys?
– Labai palaikau moteris vadoves. Norėčiau, kad jos būtų drąsesnės ir aktyvesnės, labiau pasitikėtų savimi. Tokiose ilgai vyriškomis laikytose verslo srityse kaip sunkioji pramonė, gamyklos, statybos moterims dirbti reikia dvigubai, nes tenka ilgai įrodinėti, kad jos yra savo vietoje ir sugeba dirbti tikrai ne blogiau nei vyrai, o dažnai net geriau.
Moterims patarčiau išmokti vyriškos kalbėjimo manieros. Be jokių: „Pabandysiu, gal pasiseks... Jaučiu...“ Reikia sakyti aiškiai ir garsiai: „Tikrai taip. Padarysiu. Būtinai. Nugalėsim.“ Ir jokių ašarų! Niekada.
– Ar lengva suderinti karjerą ir šeimą? Ką patartumėte kitoms moterims?
– Sunku, bet įmanoma. Labai gerai, jeigu šeima tampa palaikymo komanda. Jei sutuoktinis palaiko moterį ir leidžia bent jau sunkiausiais momentais visiškai atsiduoti darbui, pats perimdamas dalį namų rūpesčių.
Kaip žinoma, būna įvairiai. Kartais tenka rinktis – šeima ar karjera, nes ne paslaptis – dažnai sutuoktiniai tampa didžiausiais kritikais ir konkurentais. O dar kaltės jausmas, kad vaikams, vyrui, tėvams skiriama per mažai laiko.
Verslas – ne mezgimo būrelis. Niekas nedarys nuolaidų vien todėl, kad moteris turi vaikų ar yra pradedančioji.
Bus dienų, kai sugrįžus namo norėsis tik kristi veidu į pagalvę ar užsidaryti duše ir iš ten išeiti tik šeimai sumigus. Tai normalu. Ir tai nereiškia, kad tokia moteris yra bloga mama arba nemyli savo vyro. Ji tiesiog pavargo ir privalo pailsėti.
Todėl prieš apsisprendžiant nerti į verslą patarčiau užsitikrinti palaikymo komandą ir baigti skaityti pasakas apie tobulas moteris verslininkes, kurios ryte atrodo kaip švieži persikai, kiekvieną dieną sportuoja, geria tik ekologiškas sultis, dieną užkanda salotos lapu, sugeba pamedituoti, randa laiko pabendrauti su savo koučeriu, vakare būna puikios mamos vaikams ir deivės lovoje savo vyrams. Jei tikite šiomis pasakomis, vadinasi, dar ne laikas imtis verslo.
Jei tai iš tikrųjų jūsų verslas, jei jūs dar tik stojatės ant kojų, reikėtų žinoti, kad kartais saldžiausias miegas bus automobilyje vos dešimčiai minučių sustojus šalikelėje, o didžiausias siaubas kartais bus ne tai, kad per vėlai pasiėmėte vaiką iš darželio, o laiku nesumokėti mokesčiai ir skambutis iš Mokesčių inspekcijos. Tad nusiteikite juodam darbui, ištvermei, tikėjimui.
Kuo norite, tuo tikėkite, bet tikėkite, nes atkalbinėjančių, abejojančių bus daugiau nei palaikančių. O tuomet – pirmyn!
Ir tik po kokių 20–30 metų, kai vaikai pasakys, kad jumis didžiuojasi, dings kaltės jausmas dėl kadaise neiškepto kotleto ar neperskaitytos pasakos prieš miegą.
Viskas čia ir dabar
– Kaip jums pavyksta derinti darbą ir asmeninį gyvenimą?
– Vis dar bandau derinti. Ilgai save graužiau, kad turiu mažai laiko asmeniniams pomėgiams, – mėgstu gaminti papuošalus iš pusbrangių akmenų, piešti, skaityti. O vieną dieną supratau, kad man nereikia kokio nors ypatingo laiko vakare, kad savo pomėgius puikiausiai realizuoju darbe.
Mano idėjos ir mano fantazija dažniausiai išsilieja kuriant pakuočių dizainą, parodų stendus. Aš sugalvoju idėjas, pagrindinius dizaino elementus, o profesionalūs dizaineriai tai įgyvendina.
Tas pat ir dėl sūrelių receptūrų – mano idėjos puikiai atsispindi naujoje produkcijoje.
– Kad ir koks būtų mėgstamas darbas, nuo jo taip pat reikia pabėgti ir atsikvėpti. Kas padeda jums?
– Jei buvo sunki diena, vairuodama mėgstu garsiai klausytis geros muzikos. Ne lyriškų dainelių, o dažniausiai metalo ar roko – ši muzika labai padeda išsikrauti.
Kai išjungi, jautiesi kaip po skaistyklos. O šiaip esu labai gyvybinga, man nereikia daug laiko atsigauti. Geras ilgas miegas savaitgalį, ir vėl viskas gerai.
Labai myliu gyvenimą. Kiekvieną dieną prabudusi dėkoju Dievui už šią dieną. Stengiuosi nieko neplanuoti tolimai mistinei ateičiai. Viskas yra čia ir dabar. Kol dar norisi ir yra jėgų.
Norėčiau taip nugyventi man likusį gyvenimą, kad jo saulėlydyje turėčiau labai daug gerų prisiminimų, o ne ilgą sąrašą neišsipildžiusių svajonių.