Pasakiusi, kad užtenka dirbti po „stalu“, Tomą prie sienos prirėmė sesuo: amatininkė prasitarė, kuo čia dėtos avies garbanos

Darbo kambaryje ant stalo – gausybė 41 metų T.Martinaitienės nunertų žaislų, tačiau iš tiesų jų ten neturėjo būti. Kad aveles, zuikius ir kitus žaislus būtų galima nufotografuoti, Toma užlaikė siuntas ir neišsiuntė jų užsakovams.

Pasak jos, šiuo metu labai populiarūs ir katinai. Neretai žmonės, netekę savo augintinių, siunčia Tomai nuotraukas, kad pagal jas ji nunertų žaislus.

Toma neria kasdien, jos darbo valandos neretai išsitempia kone iki pusės paros. Tačiau net ir esant užsakymų gausai ji randa laiko susitikti su savo kaimo žmonėmis pažaisti stalo žaidimų.

O netrukus ji kartu su kitomis Pasvalio rajone, Gulbinėnuose, gyvenančiomis moterimis pačių pagamintais žaislais išpuoš savo kaimo Velykų medį.

T.Martinaitienė kilusi iš Joniškėlio. Aukštesniojoje žemės ūkio ir paslaugų mokykloje ji įgijo apskaitininkės specialybę, o po to, paskatinta mamos, Vilniuje ėmėsi buhalterinės apskaitos studijų.

„Tačiau buhalterija man visiškai neprilipo. Atsitraukiau nuo studijų. Tuo metu jau draugavome su būsimu vyru Dariumi. Gavęs pasiūlymą skinti Danijoje braškes jis dar svarstė, bet įkalbėjau ir jį, ir pati kartu išvykau.

Taigi 2008-aisiais išvykome į Daniją mėnesiui, o užsibuvome šešerius metus. Pasilikome žinodami, kad tikrai grįšime į Lietuvą.

Dirbome fabrike, susitaupėme tiek pinigų, kad galėtume Gulbinėnų kaime, kuriame Darius vaikystėje vasarodavo pas senelius, įsigyti seną sodybą“, – pasakojo moteris.

Sugrįžusiai į Lietuvą susirasti darbų Tomai nebuvo paprasta.

„Pamenu, buvo 2014-ųjų ruduo. Su drauge įsikalbėjome, kad kaime – sunku, nėra kur užsidirbti pinigų. Abi nutarėme imtis nors sezoninio darbo. Kadangi netoli Gulbinėnų yra Naradavos sodai, porą mėnesių abi juose skynėme obuolius, tampydamos jų pilnus kibirus link dėžių“, – kelią link „To Toys“ prekės ženklo klojo Toma.

Po to ji suskubo baigti manikiūrininkės kursus, bet supratusi, kad darbas su žmonėmis – ne jai, vėl kibo į mokslus: dar kartą įstojo į minėtą Joniškėlio mokyklą, ir su pagyrimu baigė žemės ūkio paslaugų darbuotojo specialybės mokslus.

„Tuo pat metu išmokau vairuoti, įgijusi vairuotojo pažymėjimą padirbėjau ir Lietuvos pašte – išvežiodavau po kaimus siuntas, senoliams – pensijas. O po to porą metų naktinėse pamainose bendrovėje „Biržų duona“ kepiau kaneles bei šakočius. Grįžusi namo numigdavau kelias valandas ir vis nerdavau žaisliukus.

Galop mano sesuo prirėmė mane prie sienos sakydama, kad užtenka dirbti „po stalu“ – pats laikas išlįsti į viešumą“, – štai tokios darbų patirties šūsnį yra sukaupusi T.Martinaitienė.

Tuo metu ji jau turėjo ir nemažai nėrimo patirties. Pirmuosius žaislus, skirtus dovanoti artimiesiems, T.Martinaitienė nunėrė 2013-aisiais. 

„Sugalvojau savo krikšto dukrai ką nors padovanoti Kalėdoms. Pradėjau naršyti internete ieškodama, ką galėčiau jai pagaminti, ir akys užkliuvo už nertų žaislų. Negi įmanoma taip gražiai juos pagaminti? Pasirodo, viskas įmanoma. Mokiausi atkartodama tai, kaip viena amerikietė nėrė žaislą. Ir man pavyko“, – pasakojo moteris.

T.Martinaitienė prieš aštuonerius metus feisbuke sukūrė savo paskyrą totoys.lt ir viskuo, ką nuneria, dalijasi su stebėtojais.

Siūlai, nėrimo vąšeliai ir poliesterio kamuoliukų užpildas – tai kone visos Tomos darbo priemonės, o specialių investicijų tam, kad pradėtų savo verslą, jai net nereikėjo.

„Apskritai to nė nevadinu verslu, tiesiog tai pagrindinis mano pajamų šaltinis. Man daug nereikia – pakanka tiek, kiek gaunu lėšų pardavusi žaislus, – patikino ji. – Esu amatininkė.

Įvaldžiau nėrimo techniką ir sukaupiau tiek patirties, kad galiu eksperimentuoti – keisti detales, kurti naujus žaislus, nors daug jų ir tiražuoju.“

Neseniai jos veiklos simbolis – piešta „To Toys“ avytė – atsirado ir ant sienos darbo kambaryje, kurį jai įrengė vyras. Jame lentynas ir siūlams, ir kitoms darbo priemonėms susidėti sukalė Tomos tėtis.

„Dar neturėdama savo paskyros savo žaislus vadindavau „totaisiukais“. Tai gražus sąskambis – paprasčiau ištarti nei, tarkim, „Nerti Tomos žaislai“, – sakė pašnekovė.

Patį pirmą žaislą ji pardavė Joniškėlyje, o žinia apie tai pasklido greitai.

„Manau, kad tiesiog tinkamu laiku atsiradau tinkamoje vietoje ir man nekilo problemų parduoti tai, ką pagamindavau. Buvo metas, kai Lietuvoje užsakymai aprimo, bet tada atsirado didelis jų srautas iš Amerikos. Ir ne iš JAV gyvenančių lietuvių, bet pačių amerikiečių.

Tuo metu, kai į JAV siųsdavau avytes, jų vidutinė kaina buvo apie 100 eurų, bet dabar situacija kitokia, siūlai jau gerokai brangesni. Ir apskritai siuntos į JAV sustojo. Viską sujaukė įvesti prekybos apribojimai“, – kalbėjo amatininkė.

Tad spalvingo, patrauklaus amato irgi neaplenkė ekonomikos pokyčių primesti iššūkiai.

„Siūlai nuolat brangsta, užpildui naudojamas poliesterio pluoštas – taip pat. Dauguma siūlų yra turkiški, bet jų atsisiunčiu iš didmenininkų, o jei pritrūksta retai naudojamų spalvų, nusiperku tokių siūlų parduotuvėse“, – sakė T.Martinaitienė.

Žaislus ji neria iš pastelinių spalvų – negriebia naujų vos jas išvydusi. Ir nedaro tai, kas pačiai nepriimtina, – neneria žaislų iš siūlų likučių vien tam, kad ir jie būtų sunaudoti.

Vienam žaislui nunerti dabar Tomai pakanka maždaug darbo dienos, o jų kaina priklauso ir nuo nėrimo sudėtingumo, ir nuo tobulo pagaminimo. Už rankų darbo gaminius žmonės noriai moka, nes žino, kad gauna originalą.

„Nėrėjai šiek tiek pamišo dėl mano avyčių, – nusijuokė Toma. – Moterys prašo pasidalinti technologija – parduoti ją įtikinėdamos, kad ners tik sau.

Bet neparduodu ir nedalinu aprašymo. Iš žaislų milijonų nesusikrausiu, bet avį sukūriau pati – jos garbanos yra mano autorystė, ir kol kas nenoriu ja dalintis.“

Šios šeimos saitai su Danija ilgokai nenutrūko, kartą kitą per metus abu su vyru nuvykdavo ten trumpam padirbėti, pavyzdžiui, sezono metu pjauti smidrų.

Tačiau prieš trejus metus šių kelionių jiedu atsisakė – savo kaime smidrais užsodino apie 2,5 hektaro žemės.

Pernai jų pakako tik savo reikmėms, o šiemet jie jau turėtų gausiai derėti.

Taigi jųdviejų su Dariumi laukia nelengvas pavasaris, bet patirties, kada ir kaip skinti smidrus, jie turi.