Važiuojant nuo Kupiškio baseino link vietinių juokais „Akropoliu“ pramintos dviejų X „Maxima“ parduotuvės, dėmesį patraukia ankstyvo pavasario fone matoma ryškių spalvų paletė. Apleisto pastato sienoje – tiesiai į akis žvelgiantis aštuonkojis, bangų šėlsmas, karštą vasaros dieną menantis arbūzo gabalėlis ir daug kitų meno kūrinių.
Tai – legali gatvės meno siena, puikiai įrodanti, kad grafičių menas pamažu išsineria iš jį gaubusio vandalizmo šešėlio. Prie šios sienos prisilietė ir Mariaus rankos.
„Su purškiamais dažais norėjosi pabandyti tapybinį motyvą. Daug kam labai patinka, džiaugiasi žmonės“, – apie bangas pasakoja jų autorius Marius.
Po mokyklos norintiems ir studijuoti, ir dirbti – išeitis: pristatė, kuo naudinga pameistrystė
Būtent prie minimos sienos su kupiškėnu ir susitikome. Jo manymu, galimybė legaliai piešti grafičius ne tik puošia miestą, bet ir patiems menininkams leidžia išbandyti įvairias technikas.
„Išbandome savas idėjas, kartais nepavyksta, pieši ant viršaus“, – sako pašnekovas.
Kaip taip nutiko, kad jis apskritai pasuko šiuo keliu?
„Potraukis kūrybai buvo nuo mažens, bet labiausiai užkabino, kai kažkada per televiziją pamačiau aerografiją – purškimo techniką, kai piešiama ant automobilių.
Susiję straipsniai
Artimiausia, kas pasitaikė po ranka, buvo aerozolinių dažų flakonėlis. Pradėjau mokytis – iš pradžių pas močiutę ant pakampių, paskui eidavau į apleistus pastatus“, – prisimena vyras.
Tiesa, pirmasis Mariaus piešinys gimtajame Kupiškyje gimė nelegaliai. Tąkart, pasakoja pašnekovas, jam teko išklausyti to paties amžiaus vaikinų moralą, kad taip elgtis – nevalia.
Nors piešdavo ir naktimis, galiausiai vyras suprato – tai ne jam.
„Man tai nesuteikė malonumo, kiti galbūt to ir vaikosi. Kai tikslas yra nupiešti gražų, kokybišką piešinį, naktinis darbas viską apsunkina – reikia daryti greitai, beveik viską mokėti atmintinai. Geriau tai daryti legaliai – kokybiškai, ramiai, per kelias dienas“, – sako Marius.
Šiandien piešimas – duona, iš kurios vyras gyvena. Dabar kupiškėnas sienas margina pagal gautus užsakymus. Daugiausiai tenka piešti ant lauko sienų, tačiau pasitaiko progų papuošti ir vidaus patalpas.
O vien Kupiškiu darbai neapsiriboja – Marius svarsto, kad jo piešinių, ko gero, jau pribarstyta kone visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Netrūksta ir miesteliuose.
V.Skaraičio nuotr.
Pašnekovas sako, kad darbo metu pasitaiko ir itin kurioziškų situacijų. Viena jų nutiko Vilniuje atnaujinant požeminę perėją.
„Piešiu, piešiu ir girdžiu kažką murmant. Galvoju, nekreipsiu dėmesio, tiesiog piešiu ir praeis. Tapšnoja man per petį. Atsisuku, sako man močiutė – tai kodėl čia tokios tamsios spalvos, kodėl čia taip tamsu? Žiūriu į tą močiutę, o ji požeminėje perėjoje užsidėjusi akinius nuo saulės“, – šypteli pašnekovas.
Tenka išgirsti ir teiginių, kad iš meno nepragyvensi. Tačiau, kaip tikina kupiškėnas, tai – stereotipas.
„Dažnai tas klausimas įdomiai skamba. Kodėl mes neklausiam to kitos srities specialistų?
Pragyventi, uždirbti pavyksta. Aišku, tai ne samdomas darbas, todėl pajamos nėra stabilios – vienu metu jų yra daugiau, kitu mažiau. Iš dalies veikia sezoniškumas – per vasarą užsidirbi, o žiemą projektų mažiau“, – pasakoja jis.
Marius skaičiuoja, kad piešinys ant standartinės šoninės keturaukščio ar penkiaaukščio namo sienos kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Vis dėlto dažniau tenka piešti ant mažesnių sienų, nors menininkai ir norėtų kitaip.
Pačiam Mariui įdomiausi dideli projektai. Tai – ir savotiškas iššūkis. Galbūt dažnas apie tai nesusimąstytų, tačiau vien teptuko šios profesijos atstovams neužtenka.
„Reikia ir kopėčių, ir keltuvų. Ypač, kai prasideda aukštesnės nei keturių metrų sienos, atsiranda daug įvairiausių iššūkių. Dėl to turiu ir keltuvo vairuotojo, ir aukštalipio pažymėjimus“, – sako menininkas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ir tai – dar ne viskas. Vyras šypteli – gatvės menininkai yra ir labai geri meteorologai. Kai diena apniukusi, Marius nuolatos stebi orų radarus, kad žinotų, kur link traukia lietaus debesys.
„Purškiami dažai yra pakankamai atsparūs ir minimalaus lietaus nebijo, o jei dirbi su tepamais, į orus turi atsižvelgti. Yra tekę dažyti su tepamais, kai mačiau, kad naktį lis. O naktį apskritai lėčiau jie džiūva. Tąsyk normaliai nemiegojau – kėliausi, važiavau prie sienos, žiūrėjau, grįžęs valandėlę nusnūdau ir vėl prie sienos.
Kartais nėra jokio skirtumo – jei pavarvės, nudažysi ir viskas bus gerai. Bet ten siena buvo ne visiškai dengiama – jei dažai būtų varvėję, jie būtų sugadinę užsakovų fasadą“, – patirtimi dalijasi vyras.
Pasakodamas apie darbo užkulisius jis susimąstė – kartais atrodo, kad energija turėtų baigtis per porą valandų. Tačiau nutinka priešingai.
„Iš šalies gali atrodyti, kad menininkai dirba atsipalaidavę, atostogauja. Iš tikrųjų tai – fizinis darbas. Visą laiką stovi gana įtemptoje pozoje, daug nejudi. Tuo pat metu dirba ir protas – reikia sutelkti dėmesį, kad rezultatas būtų gražus.
Tai varginantis darbas, tačiau keisčiausia, kad jis užpildo gėriu. Tapydamas kartais įsikvepi energijos kelioms dienoms į priekį“, – sako Marius.