Prie bitininkystės dvyniai prisilietė visai netikėtai. Nors šis amatas neretai perduodamas iš kartos į kartą, savo Ignas ir Vilius buvo pirmieji, rimtai ėmęsi bitininkystės.
„Klasioko tėvai buvo bitininkai, jis vis pasakodavo, kaip tėčiui padėdavo sukti medų. Sako, gal jūs norite pradėti bitininkauti?
Pas močiutę buvo senas avilys, turbūt 15 metų nenaudojamas. Kaip šiandien atsimenu, nusidažiau avilį ryškiai geltona spalva ir pasistačiau kitoje kelio pusėje sode“, – pasakoja Ignas.
Ateities ūkis Lietuvoje: sprendimai, kurie pakeis pienininkystės kryptį Lietuvoje
Po savaitės atėjęs kaimynas pasakė, kad pas jį avilyje yra spiečius. Ignas juokiasi – 2011 m. internete nebuvo daug informacijos apie tai, kas gi yra tas spiečius. Vaikinas užsivilko paprastus marškinėlius, užsidėjo bitininko kepurę, pasiėmė pusiau kiaurą kartoninę dėžę ir patraukė pas kaimyną.
„Paėmė dalį spiečiaus plikom rankom, sako, imk. Jam bitė dzagt į akį. Akis labai greitai ištino, o jis labai greitai pabėgo. Tik bėgdamas suriko, kad sušlakstyčiau bites – kai vandeniu sušlakštai bites, sparneliai sušlampa ir jos ne taip skraido“, – prisimena Ignas.
Tądien jis sukūrė pirmą savo bičių šeimą. Kaip juokiasi, dar nė vairuotojo pažymėjimo neturėjo, o jau pradėjo bitininkauti. Iš pradžių medumi aprūpindavo šeimą, kaimynus, draugus, vieną kitą kilogramą pavykdavo ir parduoti.
„Man pačiam labai patiko. Įdėdavau rėmelį su vaško plokštele ir kas antrą dieną tikrindavau, ar jau prinešė medaus. Labai smalsu būdavo“, – sako jis.
Susiję straipsniai
Ignui talkindavo ir brolis Vilius. O baigę mokyklą jie abu pasirinko studijuoti automobilių inžineriją, tačiau nuo bičių nenutolo.
„Daug kas sako, kad tai nesusiję dalykai, bet aš dažnu atveju tai paneigiu. Patys pasigaminame profesionalią įrangą arba patobuliname, labai praverčia“, – privalumus aptaria Ignas.
Tiesa, po studijų brolis Vilius rado darbo skelbimą Vokietijoje pas vienus didžiausių bičių motinėlių augintojų Europoje. Ten patirties sėmėsi dvejus metus – vaikinui taip patiko, kad dirbdavo po 16 valandų per dieną.
Kai grįžo į Lietuvą, tuo metu jau septynerius metus bitininkavusiam Ignui buvo sunku prisijaukinti patirties įgijusio brolio patarimus. Konkurencija tarp dvynių, juokiasi Ignas, turbūt užsimezgė dar mamos pilve.
„Tik paskui supratau, kad jis bitininkavo pas profesionalius bitininkus, kurie sugeba išlaikyti darbuotojus visus metus, nors bitininkystė yra sezoninis darbas. O aš mokiausi pas antros kartos dėdę, kuris turi 10 avilių ir bitininkauja, kaip pats sugalvoja“, – sako pašnekovas.
Ignas pastebi, kad dabar ir Lietuvoje galima rasti sėkmingų pavyzdžių, kai bitininkystė tampa pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Tačiau tuo metu, kai broliai tik sėmėsi šio amato įmantrybių, tokių žmonių nebuvo daug. Tad ir tėvai į naują vaikų užsiėmimą reagavo atsargiai.
V.Skaraičio nuotr.
„Jie sakė, gal kažką kito dirbkit, ne su bitėmis. Bet buvome užsispyrę – mes norime bitininkauti ir pragyventi iš bičių. Manau, tai puikiai įrodėme“, – sako Ignas.
Dvynių įkurtas prekinis ženklas „Brolių medus“ šiandien skaičiuoja jau 11 metų. Kadangi Kupiškyje yra virš 200 bitininkų, o visoje Lietuvoje – apie 6 tūkst., Ignui ir Viliui buvo iššūkis, kaipgi išsiskirti iš kitų amato brolių.
Receptas, panašu, galiausiai buvo rastas. O prieš trejus metus statytas sandėlis šiandien bitininkams jau per ankštas. Neveltui Lukonyse dygsta ir gamybinės patalpos su biurais.
„Norim tapti ne surinkėjais, o gamintojais, kurti didesnę pridėtinę vertę ir šviesti žmones. Pavyzdžiui, kai valgai mūsų guminuką su medumi, kartu gauni ir vitaminų.
Išleidome batonėlius, kuriuose yra keturi ingredientai: stiklinė natūralaus karvės pieno, truputį grietinėlės, porą šaukštelių medaus ir sauja natūralių aviečių. Daugiau nieko – nei dažiklių, nei tirpiklių ar panašiai“, – apie gaminamą produkciją pasakoja Ignas.
Visus metus pas brolius dirbančių darbuotojų skaičius siekia 14. Tai – vietiniai kaimo gyventojai ar atvykę iš aplinkinių miestelių. Kai kurie dirba ir nuotoliu.
„Su vienais važiuojame pas bites, su kitais sukame medų, fasuojame guminukus. Yra ir internetinio darbo“, – sako vienas brolių.
Iš viso dvyniai augina iki 300 bičių šeimų, išsidėsčiusių maždaug 50 kilometrų spinduliu – Kupiškio, Panevėžio, Biržų ir Rokiškio rajonuose. Tiesa, brolių bičių galima sutikti ir… Vokietijoje.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mes esame vieninteliai lietuviai, savo bičių motinėles apvaisinti vežantys į Vokietijos kalnus – ten mokslininkai laiko tik tam tikros veislės tranus. Kartais atvykimą reikia planuoti ir prieš metus.
Važiuojame 1,5 tūkst. kilometrų į vieną pusę be jokių nakvynių ir ilgų sustojimų, ten paliekame, pavyzdžiui, 120 avilių, ir po dviejų savaičių parsivežame. Vokiečiai mus vadina bepročiais“, – šypteli Ignas.
Grįžus į Lietuvą, brolis Vilius visus metus stebi parsivežtus avilius. Vėliau atsirenkamos bitės motinėlės, iš kurių bus auginama nauja karta.
Smalsu, kokį rezultatą duoda šios pastangos? Užuomina – dirbdami su bitėmis broliai nedėvi jokios specialios aprangos.
„Mes esame tie bitininkai, kurie neturi aprangų – einame vilkėdami marškinėlius, šortus. Bitės ramesnės, paimi rėmelį – laikosi ant korio, neskraido aplink. Pačiam maloniau dirbti“, – paaiškino Ignas.
Norintys susipažinti su brolių bitėmis, laukiami Lukonyse rengiamose edukacijose. Čia atvyksta ir penkerių metų vaikai, ir trečiojo amžiaus universiteto atstovai.
Pasiteiravus, kas garsina „Brolių medų“, paaiškėjo, kad atsakymas slypi visai ne prekybos tinklų lentynose.
„Jei būsi visur, būsi neįdomus. Mes nenorime būti visur. Niekada nenorėjome ir nenorime būti didžiuosiuose prekybos centruose, norime turėti išskirtinumą, dėl ko mus ir renkasi“, – samprotauja Ignas.
V.Skaraičio nuotr.
Daugiausia pagaminamos produkcijos parduodama internetu – kaip sako Ignas, siunčiama beveik po visą pasaulį.
Žvelgdamas į ilgus bendro darbo su broliu Viliumi metus, Ignas drąsiai teigia, kad jie atnešė ir brandos.
„Atrodo, du direktoriai, bet esame pasiskirstę darbais. Kaip sakome, dviese vienos kėdės neapsėsi.
Aš vedu edukacijas, dirbu su kolektyvu, prižiūrime paprastas bičių šeimas. O brolis dirba su komunikacija, marketingu, vasaromis augina bičių motinėles“, – pasakoja Ignas.