Plungės rajone, Kaušėnuose, veikianti LHM grupė projektuoja ir stato tradicinius skandinaviškus kalnų namus, gamina individualaus dizaino laiptus ir baldus Norvegijos klientams. O pernai įžengė ir į JAV rinką.
„Esame namą pardavę praėjus dviem dienoms po to, kai pasirodo skelbimas. Yra buvę, kai nuperka dar iki skelbimui pasirodant. Yra tekę pirkėjo laukti ir du mėnesius, tačiau taip būna retai – išskirtinius objektus nuperka labai greitai“, – sutikdamas gamykloje Plungės rajone kalba LHM grupės vadovas Laurynas Mitkus.
Viso to galėjo ir nebūti, jei ne Lauryno atkaklumas. „Aš niekada nepasiduodu“, – šypsodamasis sako jis.
Verslas didmiestyje ir regione: atskleidė kiekvienos vietos iššūkius ir galimybes
Pati pradžia buvo prieš 23 metus, kai susitiko tuomet 25-erių L. Mitkus ir 22-ejų Nerijus Eimutis. Susitiko atsitiktinai: Laurynas su žmona šnekėdamiesi, kaip galėtų atrodyti jų namas, pasvarstė apie rąstinius namelius, o Lauryno sutuoktinė prisiminė, kad tokius stato jos pažįstamos vyras.
Susitikęs su Nerijumi šis prasitarė, kad norvegai ieško rąstinių namų – tuo metu Skandinavijoje buvo didžiulė jų paklausa, todėl Lietuvoje dairytasi tiekėjų, fabrikų.
Susiję straipsniai
Kaip naujienų portalui Lrytas pasakoja L. Mitkus, Nerijus mokėjo statyti rąstinius namus, jis pats buvo turėjęs reklamos, smulkių prekybos verslų.
Šviežiai iškepti partneriai Norvegijos ambasados tinklapyje susirado 14 įmonių registruotus paklausimus dėl rąstinių namų. Joms skambinti Laurynas susiruošė būdamas darbe, bet kadangi tuo metu dirbo prekybos centre, fone vis buvo girdėti kasos aparatų pypsėjimas. Kad būtų tyliau, persikraustė į automobilį – jis dar ir dabar kaip smagus prisiminimas stovi gamyklos teritorijoje.
Avantiūra nepraėjo be rezultatų – vienas norvegų susiruošė į Lietuvą apžiūrėti Nerijaus ir Lauryno fabriko. „Turėjome keturias su puse savaitės sugalvoti, kaip iš dviejų žmonių tapti fabriku“, – šiandien juokiasi Laurynas.
Pastatyti rąstinį namą – viena. Tačiau iki tol reikia rąstus išpjauti, o dar prieš tai – nupirkti. Kad galėtum pirkti, reikia turėti už ką. Nerijaus ir Lauryno atveju tai reiškė, kad pirmiausia reikia gauti užsakymą.
„Sudėliojome viską dienomis ir supratome, kad reikia užsakymą gauti šiandien arba rytoj. Blogiausiu atveju – poryt, nes kitaip nebeturime šanso: vien džiovinimas užtrunka tam tikrą savaičių skaičių ir viskas tampa fiziškai neįmanoma.
Atsivertę adresų knygutę pradėjome skambinti visiems pažįstamiems iš eilės. Čia iš tikrųjų geras patarimas pardavėjams: jeigu tikrai labai kažko nori, atsiversk knygutę ir perskambink visiems pažįstamiems – tikrai rasi, ko ieškai. Bet paprastai niekas taip nedaro, nes neturi laiko.
O mes perskambinome visiems, nes neturėjome kur dingti. Ir atsirado vienas, kuris sako: „Taip, man reikia pirties“, – prisimena L. Mitkus.
Kitas žingsnis – rasti patalpas, kurios bent kažkiek primintų fabriką.
Iš Jurbarko kilęs Nerijus ten rado patalpas, kuriose prieš septynerius metus veikė medienos cechas.
„Kad tai buvo medienos cechas – pasakytum, bet pjuvenos per tuos metus pavirtusios juodu purvu. Fabriko dydis – apie 5 tūkst. kv. metrų, beveik kaip visos mūsų dabartinės patalpos. Vis tiek jas pasiėmėme“, – kalba vienas LHM įkūrėjų ir juokdamasis pasakoja, kaip Nerijus jį išsiuntė pirkti rąstų.
„Liepia jis man nuvažiuoti tų rąstų ir sako: „Tik žiūrėk, kad būtų geri“. Klausiu, kas yra geri rąstai? Man paaiškina, kad jie turi būti tiesūs, be šakų. Nuvažiavau į mišką, krauna rąstus. Aš iš galo pažiūriu – kreivas, rodau, kad netinka, dėk į šoną. Taip atrinkinėjau, kad krovėjas galiausiai pasakė: „Bičiuli, jeigu taip rūšiuosi, aš tau rąstų nesurinksiu“, – prisimena L. Mitkus.
Nusipirkus rąstus kitas žingsnis – juos išpjauti. Nuvažiuoja naujieji verslininkai į lentpjūvę, o ten, anot Lauryno, „sako normalius dalykus“: pradės po keturių–penkių dienų ir per savaitę išpjaus.
„Aš jiems aiškinu: „Turite pradėti šiandien ir baigti rytoj“. Jie žiūri: „Jūs rimtai? Čia mažiausiai savaitės darbas.“ O mes spaudžiame: „Žiūrėkite, labai reikia. Mes galime patys padėti, galime naktį pjauti.“
Ateini ir nepaleidi, nes kito varianto nėra. Užsakymą jau turi, pinigus gavai. Norvegas gruodžio 7 d. bus čia – plano B nėra.
Spaudėme spaudėme lentpjūvę ir prispaudėme – išpjovė rąstus“, – kalba Laurynas.
Kadangi įsigytose patalpose buvo rąstų džiovykla, o padedant pažįstamiems pavyko ją prikelti iš numirusiųjų, dalis bėdos atkrito.
Rąstai džiūva, bet reikia biuro – juk klientas atvažiuos. O pats pastatas – visiškai apleistas: per stogą kiaurai bėga, tualetai išdraskyti, vamzdžiai išlaužyti, viskas pelija. Patalpos viena už kitą baisesnės. Galiausiai rado tokią, kur dvi sienos dar pakenčiamos.
„Tai buvo geriausia, ką radome. Situacija buvo tokia, jog per lubas bėgant tikėjomės tik to, kad gerai pašals, nes stogą remontuoti neturėjome už ką.
Darėme viską, kas įmanoma. Skylę būsimo biuro duryse užklijavome plakatu. Pačią prasčiausią sieną užkalėme pigiausiomis baltom plastikinėmis dailylentėm, nes tapetai ant tokios sienos nesilaikė.
Biurui reikia interneto. Dabar viskas paprasta, o tada arba turi kabelį, arba neturi interneto. Kreipėmės į tuo metu veikusį ryšio tiekėją, pripasakojome, kad steigiame naują įmonę Jurbarke, todėl reikia interneto. Mums pasakė, kad esame per toli nuo laidų: arba susimokame už jų tiesimą, arba interneto nebus.
Man pavyko prisiskambinti viršininkui Vilniuje. Aišku, kad gavau iš jo internetą“, – juokiasi Laurynas ir priduria, kad tąkart internetą pasijungė vien tam, kad jį turėtų, jei norvegas sugalvotų pasitikrinti elektroninį paštą.
„Dabar nevargčiau – pasakyčiau, kad šiandien internetas neveikia, ir viskas. Bet kiek pastangų tada įdėjome“, – kalba verslininkas.
Galiausiai jam ir Nerijui liko pora dienų suręsti apatinį rąstų vainiką ir uždėti bent vieną rąstą, kad matytųsi, kaip suleistas kampas. Dirbo be sustojimo, baigė vidurnaktį Jurbarke, o ryte – susitikimas su svečiu viešbutyje Klaipėdoje.
„Visiškai išsekę kaip zombiai sėdome į mašiną ir važiavome į Klaipėdą, kur gyvenome. Grįžau namo, ir čia supratau, kad ryte neturėsiu kuo apsirengti: už lango 25 laipsniai šalčio, o mano vienintelė žieminė striukė ta, su kuria dirbau.
Trečią nakties turiu naują projektą – pasiskolinti striukę. Prisiskambinu vienam draugų ir prašau paskolinti ką nors iš viršutinių žieminių rūbų. O jis man: „Lauri, tu daug aukštesnis už mane, tau netiks.“
Aš buvau taip emociškai išsekęs, kad pradėjau ant jo šaukti: „Ar tau gaila to palto?!“ Nuvažiavau. Kaip dabar matau: užsimiegojęs bičiulis paduoda paltą, aš jį apsivelku – rankovės per trumpos. Grąžinu paltą, grįžtu namo – kaip jau bus, taip, eisiu su ta šlapia išskalbta striuke.
Negana to, skambina Nerijus: „Atvažiuok, padėk, užšalo vamzdžiai“. Bet tąkart iš esmės atsisakiau padėti draugui – bent vienas iš mūsų ryte turėjo būti nors kiek gyvas“, – atkaklumu stebina Laurynas.
Rytą nusileido užkurti savo „Audi 100“, kuri taupumo sumetimais turėjo dujų įrangą. Tik kai lauke 25 laipsniai šalčio, dujų reduktorius užšąla ir mašina nesiveda. Kad atitirpintų reduktorių, Laurynas ant jo užpylė verdančio vandens.
Variklį pavyko užvesti, tačiau sistemai galiausiai atšilus į langą padavė gausiai šilumos – dėl temperatūrų skirtumo kaip reikiant išsiplėtė lange buvęs įskilimas.
„Tai buvo vienintelis momentas, kai pagalvojau, kad gal jau reikia sustoti. Ta bloga mintis truko gal dvi sekundes“, – sako L. Mitkus.
Lyg to būtų negana, bevažiuodamas pastebėjo, kad iš sistemos išbėgęs aušinimo skystis. Vadinasi, taip važiuojant toliau gali trūkti variklio blokas. Į viešbutį pas svečią Nerijus ir Laurynas įėjo neturėdami plano, ką daryti, jei taip ir nutikę – juk klientą reikėjo nuvežti 150 km iki Jurbarko.
Bevažiuodami į Jurbarką susivokė nespėję sutvarkyti tualeto, kuris tebuvo apleistas kambarys be vandens. O norvegas kaip tyčia, vos užėjęs į biurą kone pirmu klausimu pasiteiravo, kur tualetas.
„Stovime ir galvojame: čia viską ir suknisome. Jautėmės labai prastai. Tą patį vakarą nuėjome su juo į restoraną ir atvirai papasakojome viską, kaip yra iš tikrųjų.
Pasakėme, kad žinome, kaip statyti rąstinius namus, bet fabrikas padarytas tik prieš jo vizitą. Papasakojome visą istoriją: kaip gavome užsakymą, kaip pirmą kartą pirkome rąstus, kaip nuo nulio kūrėme gamybą, kaip įsirenginėjome biurą, kaip specialiai dėl jo įsivedėme internetą.
Mano manymu, būtent tai nulėmė apie 90 proc. norvego sprendimo“, – svarsto pašnekovas.
Ironiška, kad Nerijaus ir Lauryno „fabriką“ svečias lygino su didžiausiu rąstinių namų gamintoju Lietuvoje. O klientas jis buvo labai sudėtingas: kelis mėnesius vyko intensyvus susirašinėjimas, per dieną gaunant po kelis laiškus. Per tą laiką į užsieniečio laiškus nustojo atsakinėti stambusis gamintojas. Veikiausiai pabūgęs, kad gali dingti ir Laurynas su Nerijumi, norvegas su jais pasirašė sutartį.
„Suma – 57 500 eurų. Kai įmetė avansą, net nusifotografavau likutį sąskaitoje – keli tūkstančiai eurų buvo gyvenime nematyta suma“, – prisimena Laurynas.
Lietuviai laukė, kad po pirmojo užsakymo viskas pajudės savaime, tačiau antrojo, o po to ir trečiojo kliento teko laukti ilgai. Pašnekovas sako atvirai: „Merdėjome.“
Įsitvirtinti Lietuvoje jiems nebuvo galimybių. Kaip pasakoja L. Mitkus, jie nuo pat pradžių nėjo į kompromisus dėl kokybės. Tuo metu daug kas taupydami nepakankamai išdžiovindavo rąstus. LHM to nedarė, todėl nuo pat pirmos dienos, net kai dar neturėjo patirties, jų gaminiai buvo brangesni už kitus.
Norvegijos rinkoje lūžis įvyko atsiradus klientui, kuris turėjo viziją statyti daugiau namų, o dabar LHM grupė Norvegijos sėkmės istoriją nori pakartoti JAV, kuriose, pasak Lauryno, yra labai daug itin turtingų žmonių – nepalyginti daugiau nei Norvegijoje.
Kaip atrodo LHM grupės pastatytas namas Montanoje, galite pamatyti čia: