Ištisus amžius šis tankus miškas slėpė sukrečiančią paslaptį – prarastą miestą, kuriame žmonių aukojimas buvo neatskiriama gyvenimo dalis.
Palenkė – didis majų miestas, pastatytas karaliaus Pakalio ir jo sūnų maždaug 650 metų po Kristaus.
Majai valdė didžiulę imperiją, besitęsiančią per Centrinę Ameriką nuo Meksikos iki Gvatemalos ir Honduro.
Pastatai Palenkės mieste išpuošti reljefais ir hieroglifais, kurie atveria duris į sudėtingą, nors ir laukinį, pasaulį.
Jie sukūrė išradingą kalendorių ir buvo puikūs astrologai, tačiau be viso to dar praktikavo ir žmonių aukojimą.
Šio žiauraus ir kruvino pasaulio širdyje buvo Karaliaus Pakalio rūmai. Jie buvo pastatyti aukštai ant kalno, kad prireikus būtų galima lengvai juos apginti. Jų storos sienos sukurtos taip, kad atlaikytų atakas.
Pavaldiniai atkeliaudavo čia pagerbti karaliaus, atiduoti duoklę.
Tačiau kraujo auka buvo Majų gyvenimo būdo pagrindas.
Štai altorius, kur, manoma, karo belaisviai būdavo atgabenami ir suluošinami, tuomet tempiami aukštyn stačiais šventyklos laiptais ir ten paaukojami.
Giliai Palenkės požemiuose guli didžiulis Karaliaus Pakalio sarkofagas. Jis mirė būdamas aštuoniasdešimties.
Nepaprastai detalūs raižiniai vaizduoja požemių ir dangaus karalystes, jie apima visą egzistavimo ciklą ir tarsi skelbia, jog per mirtį ateina atgimimas.
Sarkofago viduryje matyti suformuotas dangtis, po kuriuo guli karaliaus palaikai.
Nuostabūs statiniai, kuriuos Majai pastatė Palenkėje, rodo, jog jie buvo nepaprastai organizuota tauta, tačiau ji, deja, išnyko apie 900-uosius mūsų eros metus. Kodėl taip nutiko, vis dar mįslė. Manoma jog ši tauta išnyko dėl užklupusio bado ar karo, tačiau įvairūs radiniai, likę Palenkėje, vis dar sukelia įvairiausių svarstymų apie jų baigtį.
