Lėktuvui nusileidus šioje saloje, pirmiausia akys užkliūva už milžiniško kontrasto: dirva juoda it smala, o visi gyvenamieji namai – balti.
Labiausiai į rytus nutolusi Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne esanti sala – vos 125 km nuo Afrikos krantų. Tačiau saloje paplūdimiuose smėlis retai kur būna šviesus. Daugiausia čia galima išvysti juodos ar raudonos spalvos žemės. Nieko keisto – juk čia paskutinis ugnikalnis išsiveržė vos prieš šimtą metų.
Norint pasigrožėti ugnikalniais teks vykti į nacionalinį Timanfajos parką. Jo teritorijoje – 32 ugnikalnių kūgiai.
Iki išsiveržiant ugnikalniams, didžiulė teritorija, šiandien padengta lavos jūra, buvo derlingiausia Lansarotės žemė. Po katastrofos žemės paviršių užliejo 8 milijonai kubinių metrų lavos, 420 namų buvo paskandinti karštosios masės.
Šiame parke atsiveria nežemiškas kraštovaizdis. Čia galima išvysti retų augalų. Tiesa, ekskursija vyksta autobusu – vaikščioti po parką negalima.
Ne veltui kai kurios parko vietos primena dykumą – dienos ir nakties temperatūrų skirtumas gali svyruoti iki 20 laipsnių.
Po žeme temperatūra siekia apie 400-600 laipsnių pagal Celsijų. Todėl turistams demonstruojamas triukas – sausas šapelis įmestas į duobę tuoj pat užsidega, o vanduo įpiltas į tą pačia duobę užverda ir prasiveržia kaip geizeris. Maža to, parke įsikūręs restoranas siūlo paragauti patiekalų, keptų ant ugnikalnio kraterio.
