Pasaulį dviračiais išmaišiusių lietuvių planus pakeitė kūdikis

Išvykti iš namų pardavus ar išdalijus daiktus, kurie nebūtini, nes netelpa į kuprines. Tada sėsti ant dviračių ir iškeliauti aplink pasaulį. Bet kai esi priverstas grįžti į sėslų gyvenimą, kaip skleisti „tikėjimo žodį“ apie laukines keliones? Čikagoje gyvenantys Žilvinas Usonis (46 m.) ir Diana Aleknaitė (36 m.) išsprendė šią užduotį – įkūrė netradicinių kelionių agentūrą.

Pirmą kartą su šeima Žilvinas ir Diana išsiruošė į egzotišką kelionę dviračiais, kai jų sūnui Benui nebuvo nė dvejų, o jaunesnioji dukra Adelė dar nevaikščiojo.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Pirmą kartą su šeima Žilvinas ir Diana išsiruošė į egzotišką kelionę dviračiais, kai jų sūnui Benui nebuvo nė dvejų, o jaunesnioji dukra Adelė dar nevaikščiojo.<br>Nuotr. iš asmeninio albumo
Kelionės į Peru metu rengiamas žygis į kalnus, kur nakvojama palapinėse.
Kelionės į Peru metu rengiamas žygis į kalnus, kur nakvojama palapinėse.
Lietuvių rengiamose kelionėse ir kopiama į Perito Moreno ledyną Argentinoje, ir ilsimasi prie Karibų jūros Panamoje.
Lietuvių rengiamose kelionėse ir kopiama į Perito Moreno ledyną Argentinoje, ir ilsimasi prie Karibų jūros Panamoje.
Lietuvių rengiamose kelionėse ir kopiama į Perito Moreno ledyną Argentinoje, ir ilsimasi prie Karibų jūros Panamoje.
Lietuvių rengiamose kelionėse ir kopiama į Perito Moreno ledyną Argentinoje, ir ilsimasi prie Karibų jūros Panamoje.
Panamos gyventoja rodo savo spalvingus rankdarbius.
Panamos gyventoja rodo savo spalvingus rankdarbius.
Daugiau nuotraukų (7)

Virginija Petrauskienė („Lietuvos rytas“)

2016-06-03 10:35, atnaujinta 2017-05-23 04:57

Panama ir šalia jos esančios kunų genties indėnams priklausančios San Blaso salos, Argentina, Peru inkų civilizacijos palikimas, nuotykiai kalnuose ir džiunglėse, Bolivijos sidabro kalnas bei druskos ežerai, Meksika, Kolumbija, Gvatemala – tokiais maršrutais savo klientams siūlo keliauti Pietų Amerikos istoriją, laukinę gamtą ir kelio laisvę pamilusi lietuvių pora.

Dauguma keliautojų, nepabūgusių rinktis Žilvino ir Dianos suplanuotos kelionės be prabangių viešbučių, grįžta pas juos dar kartą. Keliauja vis kitu maršrutu.

Žilvino ir Dianos organizuojamos kelionės užburia tuos keliautojus, kuriems patinka vakare ilgai kalbėtis prie laužo klausantis iš džiunglių sklindančių neįprastų paukščių garsų, užmigti hamake pro palmių lapus žiūrint į keistai danguje pasvirusį mėnulį, o rytą prabudus įmerkti kojas į Karibų jūrą ir stebėti, kaip pakrantėje žvejoja pelikanai.

Arba vaikštinėti po indėnų kaimą, kuriame ne tik gyvenamieji namai, bet ir ligoninė, net kalėjimas yra suręsti iš bambukų karčių, sutvirtintų virvėmis.

Tokios kelionės žavi ir tuos, kurie nepabūgsta keliaudami Andų aukštikalnėmis apsinakvoti palapinėje, Peru džiunglėse dalyvauti senovinėse šamanų apeigose, paragauti jų pagaminto paslaptingo gėrimo, stebi kvapą gniaužiantį Paukščių Tako švytėjimą arba saulėtekį.

O kur dar Meksikos majų ir Peru inkų tebestovintys statiniai – apgriuvusios ir kupinos neatskleistų paslapčių piramidės.

Žilvinas ir Diana visus maršrutus, kuriais jie kviečia keliauti laukinių kelionių mėgėjus, yra patys išbandę. Keliavo po vieną, dviese ir net keturiese.

Pirmą kartą su šeima jie išsiruošė į kelią, kai sūnui Benui nebuvo nė dvejų, o jaunesnioji dukra Adelė dar nevaikščiojo.

O neseniai man kartu su Diana ir Žilvinu keliaujant po Panamą vienoje indėnų gyvenamoje saloje pradingo jų vaikas. Apimti panikos visi puolė ieškoti ir tik po geros valandos rado jį žiūrintį televizorių su indėnais trobelėje iš bambukų, plūktoje molio asla su viduryje jos sukurtu laužu. Bet užtat televizorius – naujausio modelio.

Ieškoti geresnio gyvenimo Žilvinas į JAV atvyko prieš 20 metų, o Diana – prieš penkiolika. Poros gyvenimo virsmas, įžiebęs nenumaldomą norą keliauti, prasidėjo 2009 metais.

„Tuomet artinosi mano 40-metis, ir aš, ko gero, išgyvenau vadinamąją amžiaus vidurio krizę. Jaučiau, kad turiu gyventi kitaip, norėjosi kaip nors įprasminti savo buvimą šioje žemėje“, – prisimena Žilvinas.

Jis nusprendė dviračiu važiuoti į Lietuvą – tą savo sumanymą ir įgyvendino. Iš Čikagos numynė iki Niujorko, iš kur nuskrido į Afriką, Maroką, ir toliau tęsė savo žygį dviračiu iki Lietuvos.

„Tą beprotiškai sunkią ir įdomią kelionę skyriau Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo garbei. Kartu ir savo 40-mečiui.

Kelionė man padarė neišdildomą įspūdį – įveikdamas atstumą nuo Maroko iki Lietuvos supratau, kad pasaulis įdomus ir didelis, o laiko jį pažinti turime labai nedaug“, – pasakojo keliautojas.

Grįžęs į Čikagą Žilvinas pasiūlė Dianai: dirbkime, taupykime, tačiau ne tam, kad nusipirktume daiktų. Keliaukime dviračiais aplink pasaulį.

Pora buvo ne taip seniai susipažinusi ir nusprendusi būti kartu. Todėl abu nėrė stačia galva į nuotykį.

„Meilė – beprotė, ko tik dėl jos nepadarysi“, – šypsojosi Diana.

Žilvinas Čikagoje turėjo įkūręs dažymo firmą. Diana darbavosi viename prancūzų restorane. Abu daug dirbo, o laisvalaikiu planavo būsimą kelionę.

Pora nusprendė keliauti po pasaulį trejus metus. Nutarė dviračiais pervažiuoti Pietų Ameriką, o po to nusipirkti bilietus į Australiją, gal ir į Pietų Afrikos Respubliką, po to – į Europą, Aziją.

Rengdamiesi į kelią jie pardavė savo automobilius, kai kuriuos daiktus. Nemažai savo turto tiesiog išdovanojo draugams.

„Kai tik pradėjome kelionę, galvodavau: ką aš padariau? Nebėra namų, darbo, automobilio, kaip galėjau taip išprotėti ir visko atsisakyti? Turėjo praeiti ne vienas mėnuo, kol supratau, kad manęs nebekamuoja tokios mintys.

Aš atsikeldavau iš ryto, išlįsdavau iš palapinės ir mane užliedavo laimės jausmas.

Išmokau būti laiminga ten, kur tą dieną esu: grožėtis gamta, džiaugtis kiekviena gyvenimo minute. Namai yra ten, kur yra mano širdis“, – sakė Diana.

Kelionėje juodu su Žilvinu patyrė daugybę nuotykių, sutiko panašių į save keliautojų.

Su viena dviratininkų pora – prancūzu Christopheriu ir jo mergina Doris iš Šveicarijos – lietuviai kartu dviračiais keliavo keturis su puse mėnesio.

„Kartu su jais džiaugėmės ir verkėme. Kartu miegojome susiglaudę po viena antklode, kai buvo šalta. Vieną naktį Bolivijos kalnuose iki paryčių kartu įsikirtę laikėme palapinės rėmą, kad jos nenuneštų smėlio audra.

Tie keli mėnesiai mus taip suartino, kad iki šiol Christopherį ir Doris laikome geriausiais draugais, kone giminėmis“, – pasakojo Diana su Žilvinu.

Kartais keliautojams tekdavo neįprastais būdais prasimanyti maisto. Duona yra sunki ir greitai genda, todėl keliaudamas dviračiu jos daug nepasiimsi.

Važiuodami Bolivijoje jie turėjo įveikti vieną kelio atkarpą, kurioje visą savaitę neprivažiuos jokios gyvenvietės.

Jie nusipirko miltų, gavo mielių ir nutarė patys išsikepti duonos lauže. Plokščias akmuo kuo puikiausiai tiko ir tešlai minkyti, ir duonai kepti. Tačiau laužui sukurti atsirado kliūčių.

Toje vietovėje, kur jie buvo apsistoję, augo tik menki ir apdžiūvę krūmokšniai. Išėję malkų vyrai buvo benusimenantys, bet Žilvinas netikėtai surado išeitį.

„Pabandžiau išrauti vieną krūmą. Kai timptelėjau, jis išsirovė lengvai. Paaiškėjo, kad tie krūmai turi rankos storio šaknį, kuri puikiai dega“, – laukinėje gamtoje patirtus įspūdžius prisimena lietuvis.

Kiek kilometrų Žilvinas ir Diana numindavo per dieną? Kartais kelias bėgdavo labai greitai. Pavėjui ir nuokalne pavykdavo nuvažiuoti ir iki 200 kilometrų.

Tačiau pasitaikydavo tokių kelių, kuriais tekdavo kone ropoti su dviračiais ant kupros, sunkiai įveikiant išsikerojusias medžių šaknis. O važiuodami aukštikalne dviratininkai kartais taip pavargdavo, kad kitą dieną, vaizdingai tariant, jiems neskaudėdavo tik blakstienų ir liežuvio.

Savo namus – palapinę pora galėdavo išskleisti bet kur: kalnuose, miške, pakelėje ar šalia kokio vietinio geraširdžio trobos.

Kartą viename Ekvadoro kaimelyje jie sustojo prie kavinės ir paprašė šeimininko leisti nakčiai prisiglausti jo kieme. Verslininkas pasiūlė nakvynę po stogu, jeigu tik tai keliautojų neišgąsdins.

Jis nuvedė Dianą ir Žilviną į patalpą, kurios vaizdas pribloškė: kambarys buvo pilnas karstų – sukrautų ant grindų, atremtų į sienas. Buvo akivaizdu, kad verslininkas ne tik rūpinosi gyventojų maitinimu, bet ir organizavo jų keliones į anapilį.

Vos tik pora susitaikė su karstų kaimynyste ir ėmė ruoštis vakarienei, už durų pasigirdo balsai. Pro jas įžengė šeimininkas su keliais raudančiais žmonėmis. Keliautojai vos spėjo atgal į kuprines sudėti pasiruoštą maistą ir atsistoti atokiau.

Jiems gerokai teko palaukti, kol gedintys mirusiojo giminaičiai išsirinks patikusį karstą.

Kartą Meksikoje lietuviai nusprendė apsinakvoti pakelės motelyje. Tąsyk prie jų buvo prisišliejęs dar vienas keliautojas.

Trijulę nustebino keistas personalo elgesys.

Tarnautojai stengėsi nesusitikti akis į akį su klientais. Lietuviams ir jų draugui buvo įteiktas ne tik kambario raktas, bet ir uždaro garažo pultelis.

„Įstūmėme dviračius į garažą, patys atsisėdome lauke ir atsidarėme po skardinę alaus. Pamatę atvažiuojančius kitus motelio klientus mes jiems draugiškai mojome ir sveikinomės, bet jie slėpė nuo mūsų savo veidus.

Moterys net gulėsi ant sėdynių bijodamos būti pastebėtos. Toks vietos žmonių elgesys mums pasirodė keistas. Kambario apdaila išdavė vietos paskirtį – visos sienos ir net lubos buvo išklijuotos veidrodžiais.

Pabandėme įsijungti televizorių – visi kanalai rodė tik pornografiją“, – prisiminė Žilvinas.

Vėliau jie išsiaiškino, kad Pietų Amerikoje moteliai yra skirti sekso ištroškusiems ir viešumos vengiantiems meilužiams.

Todėl trijulės noras pernakvoti viename kambaryje motelio personalui galėjo atrodyti itin pikantiškai.

Keliaudamas turi atsižvelgti į vietos gyventojų papročius. Jeigu jie atrodo taisytini, privalai suprasti, kad įsigalėjusio mąstymo neįmanoma pakeisti vienu pokalbiu.

Žilvinas su šypsena prisimena, kaip per vieną kelionę jis bandė pamokyti vietos gyventojus, kad nereikia teršti gamtos.

Kai Peru link Maču Pikču kalnų keliuku riedantis autobusas sustojo, iš jo pabiro keleiviai. Moterys, negaišdamos laiko, pritūpė šalikelėje atlikti gamtinių reikalų. Ieškoti krūmų priedangos joms nereikėjo – jų paslaptis uždengia platūs spalvingi sijonai.

Vyrai prie autobuso susibūrė parūkyti, kai kurie čia pat „nuplovė“ autobuso padangas.

„Staiga pajutau, kaip man į petį atsimušė tuščias plastikinis butelis. Kažkas išgėręs savo gėrimą tuščią tarą išmetė per langą. Autobuso viduje likę keleiviai užkandžiavo, o maisto pakuotes ramiai mėtė per langus į šalikelę.

Susinervinęs nulėkiau į autobusą. Atsistojęs priekyje, kaip koks konduktorius, kiek leido mano ispanų kalbos žinios, ėmiau aiškinti, kodėl negalima teršti gamtos.

Keleiviai abejingai žiūrėjo ir nesuprato, ko aš taip karščiuojuosi. Keli baigė užkandžiauti ir vėl savo šiukšles išmėtė per langą“, – prisimena Žilvinas.

Juodu su Diana visada susirinkdavo savo šiukšles ir veždavosi iki artimiausio kaimelio sąvartyno. Tiesa, buvo ne vienas atvejis, kai paaiškėdavo, jog kaimas sąvartyno neturi.

Viename Bolivijos kaimelyje lietuviai sustojo mokyklos kieme. Prie jų pasikalbėti priėjo vietos mokyklos direktorius.

Į klausimą, kur būtų galima išmesti šiukšles, pedagogas paaiškino: „Pavažiuosite už kaimo, ten šalikelėje ir išmesite.“

Tačiau po 18 mėnesių, praleistų ant dviračių, poros kelionę aplink pasaulį nutraukė netikėta žinia. Keliaudami per Argentiną Diana ir Žilvinas rengėsi nusipirkti bilietus į Pietų Afrikos Respubliką. Jie buvo suplanavę skristi į Keiptauną, šiek tiek užsidirbti ir tęsti kelionę.

„Jaučiausi keistai. Tiesiog kažkaip kitaip. Neleidau sau galvoti, kad pradėjau lauktis kūdikio, nenorėjau nusivilti. Ne kartą teko dėl to braukti ašarą.

Dėl visa ko Čalteno miestelyje Argentinoje nubėgau į vaistinę nėštumo testo. Tada jau braukiau džiaugsmo ašaras“, – prisimena Diana.

Naujieną išgirdęs Žilvinas neslėpė emocijų: džiaugėsi ateisiančiu į pasaulį taip lauktu kūdikiu ir kartu jam netilpo galvoje, kad griūva neįgyvendintas planas ir baigiasi laisvas gyvenimas.

„Žinojau, kad dabar gyvensime trise, todėl reikia grįžti į civilizaciją“, – sakė Žilvinas.

Po šios žinios pora nusprendė dar 10 dienų pratęsti savo žygį dviračiais iki Ušuajos miesto – piečiausio Argentinos taško ir dar kiek pabūti Buenos Airių didmiestyje prieš grįžtant į Čikagą.

Vietoj planuotų trejų metų jie prakeliavo pusantrų.

Keliautojų pora tada dar nežinojo, kad jų laukia daug sunkesnė kelionė negu ką tik patirta. Ji vadinosi grįžimas į visuomenę.

„Kai grįžome pamatę kitokį pasaulį, norėjosi visiems apie tai papasakoti.

Troškome dalintis savo patirtimi ir pakviesti kitus taip keliauti. Draugams, pažįstamiems sakėme: keliaukite, neturėkite priklausomybės nuo daiktų. Tačiau daugeliui atrodė, kad mes norime pasirodyti geresni už juos. Likome nesuprasti. Todėl liovėmės kalbėti ir ėmėmės darbo“, – neslėpė Diana ir Žilvinas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.