Kur pasisuki – legendų ženklai, vos pradedi kalbėti su vietiniais – stebiesi atradimais. Pavyzdžiui, 41°3' ir 41°3'. Ką tai reiškia? (žiūrėk į žemėlapį po rašiniu).
Gruzinai didžiuojasi, kad jų istorija tokia ilga – kaip kalnų pašlaitėse nusidriekę vynuogynai, kaip neišsenkantys vyno upeliai, kaip nesibaigiantys tostai prie stalo.
Pradedi klausytis gruzinų pasakojimų, įsuka, įtraukia įspūdžiai, kvapai ir spalvos.
Tada supranti: jeigu pasiekei Batumį, vadinasi, radai aukso vilną. Greta Europos aikštės aukštai iškėlusi trofėjų laiko mitinė Medėja – tikrai pastebėsi. Čia gali skirti pasimatymą gruzinų gražuolei, kurią sutikai vakar naktį viešbučio „Radisson SAS“ bare „Clouds“ – virš miegančio miesto skaičiuodamas jūras Mėnulyje.
Tik nebūk įsitikinęs, kad gruzinę pavyks suvilioti lengviau negu Jasonui pavyko Medėją. Gali prireikti dievų pagalbos.
Tik kur juos rasti, kaip prisišaukti?
Vaikštinėji promenada, svaidai akmenukus į vandenį, pasikalbi su taksistais, kurie tave nori nuvežti į vienuolyną. Į vienuolyną?! Ačiū, ne.
Aš nenoriu į celę. Užtat įlipu į lynų keltuvą, slenkantį virš Batumio stogų. Žvilgsniu pro gondolos stiklą lukšteni miestą – sluoksnis po sluoksnio.
Prie paplūdimio – švytintys dangoraižiai, už jų – naujos statybos, dar toliau – seni miesto namai, purvinos, spūstimis užkimštos gatvės, tada erdvūs namai su sodais kalnų pašlaitėse, bažnytėlė ir gamtos glėbys, kalnai. Kai keltuvas sustoja, atsiduri kurorto užnugaryje.
Iš vienos pusės dar alsuoja miesto gyvenimas, iš kitos maloniai glosto gamtos žaluma. Tarp jų – iš dviejų strypų suvirintas kryžius.
Atgal į gamtą?
Gruzinai, regis, net ir nebuvo iš gamtos ištrūkę – atviri, nuoširdūs, smalsūs. Per vakarienę restorane prieina Batumio botanikos sodo direktorius ir supažindina su žaviomis savo kolegėmis – kolektyvas vakarą leidžia prie vieno stalo. Išgauna pažadą, kad rytoj atvyksime apžiūrėti tūkstančių augalų ir pasiklausyti paukščių.
„Ar tie apelsinai valgomi? Ar galiu užlipti ir nusiskinti?“, – klausiu gidės botanikos sode. „Be abejo, valgomi. Galite skinti, bet geriau po ekskursijos“, – paprašo gidė.
O po ekskursijos esi visai kitoje vietoje, šalia laukia ūžiantis autobusas, ir apelsinai ramiai noksta toliau.
Užtat vingiuotais botanikos takais nusileidai taip, tarsi perėjai kelias geografines zonas – nuo Kanados miškų iki Australijos. Vis kitoks lapų kvapas, vis naujos žiedų spalvos, vis gražesnės istorijos, kaip augalai padėjo žmogui išgyventi: gydė, rengė, maitino ir net linksmino.
Ir dabar tebelinksmina! Gruzinas per vakarienę kelia vyno tostą ir pasakoja, kad geriausiai šašlykas iškepa ant senų, storų vynuogių stiebų. Vynuogių, kurios atidavė save mūsų stalui.
Visi giria gruzinų vaišingumą ir slapčia svajoja atkurti įspūdingą stalą grįžę į Lietuvą. Ar tai įmanoma?
„Įmanoma, beveik įmanoma!“, – tikina pardavėjos Batumio turguje. Prekystaliai nukrauti prieskonių ir arbatos kalnais, ilsisi maišai su pupelėmis, riešutais. Kaip dešros ant virvelių džiūva čiurčelos – sirupu apsirengusių riešutų vėriniai. Vienas siūlo paragauti granatų, kitas rodo butelį naminės degtinės – čiačios. Tik dėkok ir šypsokis. Grįžti su sauja raudonų prisirpusių žemuogių – Lietuvos miškuose jos dar tik žydi.
Saulė kaitina, sėdi ant suolelio, mėgaujiesi vasaros skoniu. „Nepasidalinsi?“, – kažkas paklausia. Uoga ištirpsta burnoje, staigiai linkteli ir ištiesi ranką. Ji juokiasi ir paima vieną.
„Ar žinai, kad gruzinai moka pasivaišinti ir patys, nelaukia kol kas nors pasiūlys, įdės į lėkštę, įpils į taurę? Jie drąsiai ima ir mėgaujasi gyvenimu, pažintimis, draugais, gėrybėmis, kurias jiems siūlo. Kas? Dievas!“, – pažiūri tiesiai man į akis.
Žiūriu ir nuskęstu. Kaip?
Taip, kaip nuostabi skulptūra – Ali ir Nino nuskęsta vienas kito glėby.
Nakties glėby nuskęsta paskutinė mintis. Lieka pojūčiai, įspūdžiai.
