Antai vakaruose boluoja ledinės Altajaus viršūnės, šiaurėje telkšo gigantiškas, aukštų viršūnių ir dramatiškų uolų bei tankių eglynų apsuptas ežeras, vietinių vadinamas Khovsgol, o pietuose driekiasi Gobis. Didžioji krašto dalis nuklota vientisų stepių.
Kai keliauji tomis saikingai žalsvų laukų ir kalvų dangomis, atrodo, krašto nėra, ir, regis, tęsis jos amžinai. Galiausiai, kai priartėji kokį nors sumą, pats jau sunkiai patiki, kaip išvis pavyko jį pasiekti. Panašiai ir su pirmu mėginimu užmegzti ryšį su mongolais – atrodo klampynė ar beribė dykynė ir galo jai nesimato.
Nebūk mongolu Nepratusį vakarietišką protą mongoliškas būdas iš pradžių gali gluminti, jei į tą šalį žmogus vyksta ne vien kaip svečias, bet, tarkim, kaip verslininkas arba kad ir kaip savarankiškas keliautojas. Tai dar kartą sugriauna romantišką teoriją, esą visi žmonės vienodi.
Žmonės net negimsta vienodi. Dar daugiau skirtumų pridrebia aplinka, kurioje jie auga. Turint reikalų su rytiečiais, lengva įsitikinti, koks pasaulis margas tautinių skirtumų ir kad universalių savybių iš tikro nėra.
Netikėtumų dėl skirtingų kultūrų arba nesusišnekėjimo su vietiniais kyla jau vien todėl, kad nėra gausu informacijos, kaip jiems pasirengti. Nuolat į Mongoliją keliaujančių vakariečių – mažai.
Palyginti menkai ir parašyta literatūros ar atlikta antropologų tyrimų. Pas mus mongolistikos studijų kol kas nėra, o Lietuvoje išleistas patikimo turinio tyrinėtojiškas knygas bent anglų ar rusų kalbomis šiandien ir sapnuoti būtų per drąsu.
Lieka tik atsargiai rankiotis po vieną kitą sakinį iš interneto ir padrikus žmonių įspūdžius apie Čingischano palikuonių etiketą. Viską atskleis gyva patirtis.
Lengvų kelių nežada vien komunikavimo pradžia. Bendravimas nuotoliniu būdu nesusipažinus gyvai gali būti bergždžias. Didelė tikimybė, kad susirašinėjimas be tiesioginio susitikimo bus kampuotas arba aptakus.
Štai entuziastingai brūkštelite laišką žmonėms, kuriuos įsivaizduojate kaip galimus verslo partnerius. Įprasta, kad atsakymas ateina dviejų žodžių pavidalu: „Hello ok“ arba išvis neateina. O gal ir ateina, tačiau po paraginimų paprasto oro pašto greičiu, t.y. po dviejų savaičių, bet ir tai be jokių aiškių ir vienareikšmių pastabų arba su patikslinimu „margash“ (rytoj), kuris užsitęsia iki „rytoj“ padauginus dešimt kartų.
Tad nuo šiol draugą ar kolegą, kuris nesiteikia operatyviai elektroniniu paštu atsiųsti konkretaus atsakymo, jį vilkina, nuo jo išsisukinėja arba susirašinėjimo metu pradingsta, galėsime mokinti: „Nebūk mongolu“.
Būk mongolu
Užsieniečiai, ilgiau pagyvenę stepių ir ūkiančio vėjo žemėje, aptarinėdami su vietiniais daromus bendrus reikalus, dažnai šypteli: „Kaip Mongolijos orai“. Jei jie gerai pažintų mūsų kraštą, galėtų sakyti ir „kaip Lietuvos orai“. Suprask – nenuspėjami.
Pirma, derybos gali ilgai užsitęsti, gali tekti žmonėms priminti, dėl ko kreipeisi arba ką jie buvo pažadėję. Panašiai mes taip nekantraudami laukiame tikro pavasario. Tačiau juk šalnos nesitraukia ir šiluma vėluoja ne iš piktos valios.
Taip ir mongolai – jie nėra piktybiniai ar abejingi, tiesiog jų suvokimas ir gyvenimo tempai – visai kitokie, kur kas natūralesni ir ramesni.
Spręsdami dalykinius reikalus, jie gali neskubėti lygiai taip, kaip augindami gyvulius. Viskas daroma be streso, nes ir taip spėjama. Be to, konkrečia trajektorija reikalai pajuda į priekį, tarsi savaime išsisprendžia, pavykus susitikti akis į akį ir šnektelėjus.
Galbūt ir premjeras Algirdas Butkevičius grįžo su dialogo pasiekimais iš Ulanbatoro, praeitą savaitę vykusio 11-ojo Europos ir Azijos forumo?
O kalbant ne apie valstybių vadovų ar biurokratų gala pietus, bet paprastus klajoklius, tai jų svetingumas skleidžiasi neskubant, ne iškart, ne visai kaip pagal užsakymą. Jis turi įsibėgėti. Galbūt dėl kalbos barjero.
Apskritai klajokliai – ganėtinai santūrūs, nelenda į dūšią ir akis, bet nuoširdūs, pragmatiški, tikri, o jei prekeiviai ar verslininkai, tai linkę nesusipratėlius apsukti tik lengvai, nedideliais mastais. Tuo jie artimesni tibetiečiams nei klastūnams kinams.
Pasitaiko, kad senoliai, nesitikėdami jokio atlygio, rankų mostais pakviečia žioplinėjantį praeivį pas save į palapinę pašniaukšti uostomo tabako, užkrimsti džiovinto sūrio ar išgerti arbatos su kumisu ir sviestu.
O jei ir klimatas lemia žmonių būdą, tai, palyginti su tuo, koks jis Mongolijoje rūstus ir kandus, jo žnaibomi gyventojai – dar palyginti šilti ir švelnūs, visai neprimena tų atšiaurių orų, kurie juos grūdina bene 8 mėnesius per metus.
Žiemą šaltis gali būti rekordinis ir siekti 50 laipsnių žemiau nulio, vasarą stūgaujančius šiltus vėjus gali staiga pakeisti vėsios rudeniškos liūtys, o stepės patvinti taip, kad mašinai teks sukti jose piruetus ir važiuoti lankais. Svarbiausia – nusiteikimas netikėtumams ir kantrybė. Taigi, jos prireikia ir keliautojams. Ekstremali romantika
Tenka susitaikyti, kad didžioji laiko dalis bus praleista transporto priemonėje, jei vietiniai skrydžiai nevilioja dėl palyginti didelių kainų arba prarandamos galimybės iš arti stebėti monotonišką kelią.
Plotų mastai tokie, kad 100 ar 200 kilometrų laikomi niekingu atstumu. Bet ir jį įveikti gali tekti įdėti daugiau pastangų ir laiko nei įprasta, ypač jei tenka važiuoti nuo lietaus pramirkusiais, pelkėmis virtusiais laukais, vandens išgraužtais smėlėtais takais ar plikledžiu.
Po to, kai per stepes užplūdusį potvynį mano vairuotojui reikėjo ieškoti vyrų, kurie padėtų ištraukti įklimpusį automobilį ir kai procedūra, įskaitant padėjėjų paieškas, truko 4 valandas, o vėliau 20 kilometrų ruožą važiavome 3,5 val. dėl slidaus ir klastingo paviršiaus, nušvietė suvokimas, kad kelionėje po Mongoliją lydi ne tik įspūdžiai. Svarbiausia – patirtis.
Pradedi praktiškai, tiesiog visa esybe suprasti, ką reiškia tie nenuspėjami orai ir dėl jų iš rikiuotės išeinantys planai. Ir jau visiškai aišku tampa, kodėl populiariausia iš naujoviškų transporto priemonių yra džipas.
Taip pat nebekyla klausimų, kodėl vairuotojas ar klajokliai, pas kuriuos apsistojai jurtoje, laiko pistoletą. Žinoma, visai ne dėl pramogos. Jis reikalingas apsiginti nuo galinčių pulti žvėrių.
Kartą į mane iš toli buvo įsistebeilijęs vilkas. Nedariau staigių judesių, nepuoliau rėkti. Jis pažiūrėjo, apsisuko ir nubėgo į stepių tolumas, avių bandos link. Laimė, vairuotojas ginklo nepanaudojo, bet parodė jį turintis.
Kitaip tariant, Mongolija išlepusiam atvykėliui sudaro visas sąlygas neišvengiamai išeiti iš komforto zonos, surengti sau realybės šou ir atsidurti akistatoje su pirmaprade aplinka.
Maža to, ir milijonieriai, ir „backpackeriai“ čia galiausiai tampa lygūs. Žinoma, Ulan Batore yra ir penkių žvaigždučių viešbučių, ir paprasčiausių nakvynės namų, ir pigių užkandinių, ir didesnių, brangesnių restoranų.
Tačiau už sostinės, ypač atokesnėse vietovėse, pasirinkimo nelieka. Paprastai turi nakvoti arba jurtoje, arba savo paties palapinėje, ir valgyti kas paduota, nes vidury stepių, dykumos ar kalnų nėra jokių prekybos centrų, valgyklų ar bent paprasčiausių kioskų.
Mongolijoje prie kelių ir dažniausiai net prie degalinių nėra nė tualetų. Medinės lauko išvietės įrengtos kai kur sumuose. Nėra jokių keliautojams specialiai skirtų poilsio vietų, tokių kaip apžvalgos aikštelės ar pakelės kavinės su valgiaraščiu anglų kalba. Tuo labiau nėra motelių ar svečių namų.
Tik didesniuose miestukuose galima aptikti kokį kuklų ar nuskurusį pastatą su išdidžiu užrašu hotel„. Apskritai viešbučiai Mongolijos gilumoje nėra madingi. Labiau pasiturintys klajokliai pasistato po kelias jurtas ar įrengia didesnę stovyklavietę netikėtiems svečiams. Tarp jų dažnai pasitaiko ir patys keliaujantys mongolai.
Užsieniečiams visa jurta, kurioje yra 3 ar 4 lovos, nakčiai kainuoja nuo 20 000 iki 50 000 tugrikų, t.y. nuo 9 iki 22 eurų. Šeimininkė į kainą įskaičiuoja arba prie jos kelis eurus prideda ir už maitinimą dukart ar triskart per dieną, žiūrint, kuriam laikui keliautojai apsistojo.
Jurtoje nebūtinai bus elektra. Dušas ar bent kriauklės su karštu vandeniu įrengtos tik didesnėse poilsinėse stovyklavietėse prie ežero kranto arba modernesniuose miesteliuose.
Naktys kad ir vėsios, sušalti negresia, jei iš anksto pasirūpinama malkomis. Daugiau buities smulkmenų bus atskleista vėliau. Dabar skubu pasidalinti nekasdieniu potyriu: tikra palaima vėsų vakarą ar po liūties skalbto žygio ištiesti nuvargusias ir sudrėkusias rankas prie pačiame palapinės centre įmontuotos krosnelės ir gurkšnoti arbatą.
Jausmas – tarsi šildytumeisi visatos priepirty. Jei spragsint ugniai dar į jurtos stogą barbena lietus ir į jos šonus duodasi vėjas ar nepaliaujamai į visas pasaulio puses lauke ambrija stovyklą nuo vilkų saugantis šuo, tai užlieja nauja kosmino jaukumo ir šilumos banga.
Po to grįžus į Ulan Batorą, užplūsta kita, kur kas žemiškesnė euforija. Šiaip tai paprastas, lengvai išplanuotas, pilkas miestas, bet kelionėje po Mongoliją jis įgyja didelės reikšmės.
Sostinė, maždaug tūkstančio kilometrų spindulio plote vienintelė šiuolaikiškai ir urbanistiškai civilizuota vieta, skirta išvykų organizacijai, atokvėpiui su savo senais įpročiais (pavyzdžiui, rytine kava ar alaus bokalu vakare kokiame nors bare) ir tranzitui.
Jėgoms atgauti apsistodavau „Modern Mongol“ hostelyje, įsikūrusiame pačiame miesto centre, prie pat Nacionalinio akademinio dramos teatro: rūpestinga vadybininkė Baigal, švarios patalpos, išskalbta balta patalynė, galimybė pasikrauti elektros prietaisus, susirinkti informaciją – paprasčiausi patogumai, kelionėje po Mongoliją tampantys dideliu privalumu.
Kitame pasakojime – išvykos į Gobio dykumą istorija.
Pirmąją kelionės po Mongoliją dalį skaitykite čia.
