„Prisimenu dvi moteris, kurias keliaudami po Keralą iš vieno miesto į kitą pakeliui pamatėme arbatos plantacijose renkančias arbatos lapus. Pasirodo, šešias dienas per savaitę, 9 valandas per dieną (su trumpa pietų pertrauka) moterys iš Šiaurės Indijos renka arbatą. Kasdien turi surinkti bent 27 kilogramus – įvykdžiusios šią normą darbuotojos gauna 310 rupijų (4 eurai) atlyginimą už darbo dieną.
Viskas atliekama rankomis, nes tik jomis renkant galima nepažeidžiant arbatos krūmo tvarkingai nurinkti lapus. Tą patį vakarą viešbutyje pasidariau juodosios arbatos. Kiekvieną gurkšnį gėriau lėtai ir su itin dideliu pasimėgavimu, lyg gerčiau itin brangų gėrimą. Brangų ne pinigine prasme, o pastangų – iš galvos niekaip neišeina vaizdas, pamatytas arbatos plantacijose“, – įspūdžiais dalijosi Rimvydas.
Keliautojas antrą kartą lankėsi Indijoje. Pirmą – šių metų vasario mėnesį vyko į Gudžarato provinciją, kurioje retai kada sutiksi turistą. Ir tuomet sužavėtas tikrai nebuvo.
„Daugybė šiukšlių, vargingai gyvenančių žmonių, palyginti ne itin patrauklus regionas turistavimui.
Aš niekada nebuvau Indijos fanas. Pamenu, kai su draugais rinkomės, į kokią didžiąją metų kelionę vyksime kartu atostogų, buvau nusiteikęs prieš Indiją. Iš įvairiausių pasakojimų ir komentarų susidariau itin blogą nuomonę. Be to, yra sakoma – Indijai reikia subręsti. O jeigu noro apsilankyti nėra, nereikia savęs versti. Aš ir neverčiau: ši šalis pati pas mane kažkaip „prisikasa“ ir „prisikviečia“ ją pamatyti. Todėl, po nelabai vykusio pirmojo karto, nusprendžiau Indijai duoti antrą šansą ir aplankiau viso pasaulio turistų mylimiausią, žaliausią ir turtingiausią Indijos regioną – Keralą“, – įspūdžiais dalijosi R.Širvinskas.
Indijoje R.Širvinskas viešėjo keturiolika dienų, iš jų devynias keliavo po Keralos regioną. Po šios kelionės Rimvydas spalio pabaigoje kels sparnus į Madyvus.
Kas jį šį kartą sužavėjo Indijoje?
„Visų pirma, mane žavėjo maistas. Labai nemėgstu valgyti aštriai, bet būnant čia neįmanoma gauti mano skrandžiui įprasto maisto: jeigu restorane paprašai neaštraus patiekalo, nors ir pakartoji tai penkis kartus, jiems nė motais – virtuvės šefas nesupranta, kaip galima valgyti jų manymu beskonį maistą, todėl vis tiek kažko savo nuožiūra įberia. O aš gaunu patiekalą ir net verkiu nuo aštrumo! Ir pamažu pratinuosi.
Kartą kelionės pradžioje vakarietiškame viešbučio restorane užsisakiau mėsainį. Paklausiau padavėjo – ar tikrai neaštrus šis vištienos mėsainis? „Ne, tikrai ne, na gal turistams vos vos, bet tikrai ne itin“, – atsakė ji. Atsikandau jo, ėmė degti gerklė, paskui gomurys, galiausiai jaučiau degimą skrandyje. Po to kąsnio „išdarinėjau“ burgerį ir jame radau nei daug, nei mažai – apie 20 jelapeno skiltelių. Štai tas jų „visai neaštru“.
Taigi, pripratus prie indiškos virtuvės, grįžus į namus maistas būna išties prėskas, o aštrumo labai pasiilgstu. Neįtikėtina, ką indai gali pagaminti iš daržovių, kiek įvairiausių troškinių yra prigalvoję. Jų virtuvė pagrinde vegetarinė, o aš – mėsaėdis. Tačiau valgydamas vegetariškus patiekalus, net nepasiilgstu mėsos, ir vis stebiuosi, kiek daug įvairiausių patiekalų galima prigaminti“, – smagiai pasakojo Rimvydas.
Be maisto, Indijoje Rimvydą sužavėjo žmonės. Anot jo, Keralos regione išties daug turistų, tačiau vietiniai, pamatę keliautoją gatvėje, šaukdavo, mojuodavo, šypsojosi, patys prašyte prašėsi nufotografuojami, o vėliau jiems reikėdavo parodyti, ar graži nuotrauka gavosi.
„Labai paslaugūs, geros širdies gyventojai. Už pagalbą neprašo pinigų, o kol to nežinojau, buvau nustebęs – atkišau nešikui 100 rupijų, o jis net atsitraukė ir pasakė, kad tai yra jo pareiga ir už tai atskirai mokėti nereikia.
Dar labai patiko Ajurvedos masažai. Natūralūs aliejai, pagaminti žolelių pagrindu, marmos taškų masažas, aliejaus pylimas į „trečią akį“ kaktoje – viskas labai atpalaiduoja, nuramina po aktyvios dienos. Be to, šių paslaugų kainos Ajurvedos centruose labai neaukštos – apie 10-13 eurų už valandos masažą. Turistinėse vietose ir viešbučiuose, žinoma, brangiau.
Gamta Keraloje įspūdinga. Kartais važiuodamas kalnų keliais į Munaro miestą paprašydavau sustoti vairuotojo. Išlipdavau, sustingdavau ir nejudėdamas grožėjausi kerinčiais vaizdais. Po kelių minučių, įlipus atgal į automobilį, vairuotojas paklausė: „O kodėl neišsitraukei fotoaparato ir nepadarei nuotraukų?“. Ir iš tiesų, apie nuotraukas net pamiršau. „Kartais tokias akimirkas geriau fotografuoti akimis ir išsisaugoti savo atmintyje“, – atsakiau. Vairuotojas tik palingavo galvą ir nuvažiavome toliau“, – sakė Rimvydas.
