Religinė paskata nebuvo ta, kuri įkvėpė Algirdą. Idėja labiau dvelkia pašėlusia roko dvasia – tokia artima Blėkai.
Siela krebždėti pradėjo gal prieš metus išvydus filmą „Kelias“ („The Way“), sukurtą būtent apie Šventojo Jokūbo kelią.
Po vasarą rengiamų festivalių Algirdas visuomet stengdavosi atsipūsti. Tačiau drybsoti paplūdimyje, mėgautis „viskas įskaičiuota“ viešbučių malonumais – ne jam.
Tad daug nesvarstęs jis nuskrido į Porto miestą, iš kur pradėjo savo 260 kilometrų kelionę, kuri prasideda Portugalijoje ir baigiasi Ispanijoje.
Viskas vyksta gana paprastai. Porte susirandi katedrą, ten įsigyji piligrimo pasą. Į jį kiekviename punkte, vadinamajame alberge, būsi užregistruotas, pase bus uždėtas antspaudas. Išsvajotoje kelio pabaigoje – Santjago de Kompostelos katedroje gausi pažymėjimą, kuris toks brangus kiekvienam keliauninkui.
Po to Algirdas dar įsigijo mažytį kelionės gidą ir keletą reikalingų daiktų, pavyzdžiui, lazdas, su kuriomis kur kas patogiau eiti.
Susirandi pirmą išganingą geltoną rodyklę ir pradedi keliauti. Algirdas kartą jau lankėsi Porte, tačiau neatkreipė dėmesio į piligrimams keliauti padedančias geltonąsias rodykles. O paskui jos lydi vos ne kas žingsnį – pastebi jas ant kelio, stulpo, elektros skydinės.
Pirmieji 20 kilometrų nėra labai įdomūs – turi eiti pramoniniu nuobodoku Porto priemiesčiu.
„Labas, aš tavo kelias. Dabar skaudėsiu. Labai stipriai“ – koją pradėjo skaudėti pačią pirmą dieną, nuėjus 30 kilometrų, – dabar jau smagiai prisimena A.Barniškis-Blėka. – Buvo gėda, liūdna ir baisu, kad mano kelionei iškilo grėsmė pasibaigti. Iki nakvynės vietos liko 500 metrų – nukriuksėjau lyg senukas.“
Pirmasis albergas – vienuolyne, ten lietuviui nuskausminamojo tepalo davė savanoriaujantis brazilas. Blėka tikėjosi, kad naktis skausmą ištirpdys, tačiau ryte buvo palengvėję vos truputį, apie keliasdešimties kilometrų įveikimą negalėjo būti nė kalbos.
Neiškentęs paskambino žmonai – žinomai makiažo meistrei, grožio ir estetikos namų „WonderTime“ bandraturtei Vaidai Venckutei, kad ji skambintų krepšininkams, jų žmonoms ar jų gydytojams. Juk kažkaip prikeliami sportininkai prieš varžybas, jei jų sveikatai kas nors nutinka!
Gavęs krūvą vaistų pavadinimų, Blėka nusivilko iki artimiausios vaistinės ir ją, kaip pats juokavo, nusiaubė. Tepalai, tabletės, elastinė kojinė padėjo – vyras patraukė toliau.
Dėl skirtingo tempo išsiskyrė jo ir kartu atvykusio gero draugo Mindaugo keliai.
„Su Mindaugu ėjome skirtingu tempu, bet palaikėme ryšį visą laiką. Bet tai Šv.Jokūbo kelyje normalu – nežinia, su kuo kelią pradėsi, tęsi, nežinia, su kuo baigsi. Visi turi skirtingų tikslų, negaišina vienas kito, džiaugiasi vėl susitikę, jei pavyksta, Santjago de Komposteloje“, – sakė Algirdas.
9 dienas jis ėjo akmenuotu, kalnuotu keliu, keletą kartų buvo nykoka – tamsu, lietus, miškas. Jau kelionės pradžioje kažkas lyg nuspaudė mygtuką – Blėkos galvoje nė pusei sekundės neiškilo darbo reikalai, trokštama į Lietuvą atvilioti muzikos grupė ar dar kokia nors problema.
„Net keista – galvoje ir širdyje buvo šviesu, gal kad aplink – džiugiai, draugiškai nusiteikę žmonės. Galvojau apie šeimą, tėvus – apie tai, apie ką labai retai kasdienybėje susimąstai, nes reikalai vis gena vienas kitą. Keletą kartų net verkiau – gerai, kad niekas to nematė, bet verkiau iš gerumo. Išvykdamas netroškau nei dvasinio nušvitimo, nei dar ko nors pakilaus, bet išėjo taip, kad pasikalbėjau su savimi. Ir man tai patiko. Grįžau namo, ir galvoje – visiškai šviesu, labai gera“, – pasakojo šiaip jau nesentimentalus Algirdas.
* * *
Džiugina ne tik švari galva, tarsi iš naujo paleistas kompiuteris. Didžiausia kelionės dovana – bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio.
Kartą lyg iš niekur šalia Algirdo išdygo 68 metų italas. Vyrai išsišnekėjo, saulėtos šalies atstovas, pasirodo, jau įveikęs ir vadinamąją prancūzišką Šv.Jokūbo kelio dalį, kai reikia nueiti 800 kilometrų.
Tik kur kas vėliau, kai išgirdo dviejų vokiečių klausimą, kaip pavyko susikalbėti, Algirdas atkreipė dėmesį, kad jis kalbėjo angliškai, o italas – savąja kalba.
„Bet mudu gerai vienas kitą supratome, – smagiai pasakojo jis. – Portugalijoje, o ir Ispanijoje iš viso gali pamiršti anglų kalbą – niekas jos miesteliuose, kaimuose nesupranta. Bet tokio nuostabaus bendravimo nesu patyręs. Eidavau per vietoves, kur, regis, dar civilizacija neįžengė. Visi žmonės – skinantys vynuoges, skalbiantys upelyje žlugtą ar triūsiantys darže – visuomet pasisveikins. Jei pamato tavo sutrikusias, ieškančias akis – žiūrėk, kas nors iš daržo moja, į kurią pusę reikia eiti. Šv.Jokūbo keliu eina labai daug žmonių, bet to nesmagaus masinio turizmo jausmo ar komerciškumo visiškai nejutau. Sutinki, pralenki, tave aplenkia žmonės, šnekteli 10–15 minučių ir išsiskiri. Visi supranta, kad nereikia gaišinti vienam kito. Tad jei kas pasiilgęs vienatvės – jos ten pakankamai, nes visą dieną eini vienas, esi tik su savimi. Jei kas prisigretina – gali tylėti, ir tai nieko nestebina.“
Dėl tos kelionės dvasios Algirdas specialiai rinkdavosi vadinamuosius albergus – piligrimų nakvynės namus, nors gali apsigyventi kad ir penkių žvaigždučių viešbutyje, nes pakeliui patogumų netrūksta. Vienu jų vyras vis dėlto pasinaudojo: dieną, kai sunku buvo eiti, nes skaudėjo koją, paprašė, kad taksi kuprinę nuvežtų iki tolesnės nakvynės vietos. Tai kainavo 5 eurus.
Rytą Algirdas, kaip ir dauguma keliautojų, į kelią stodavo apie 7 valandą. Dar tamsu, tad praverčia ant galvos tvirtinamas lengvas žibintuvėlis.
Paprastai einama iki 16 valandos. 14–16 valandą atidaromi albergai, tuomet ten gali jau užsukti. Nakvynės vietoje gali maistą ruošti pats, tačiau šalia yra restoranas, kuriame už 8 eurus gali gauti sriubos, mėsos ar žuvies patiekalą, taurę vyno, arbatos ar kavos. Patiekalai paprasti, bet gardūs ir jų pakanka.
Algirdas nustebo, kiek mažai maisto reikia keliaujant. Rytą užtekdavo kavos ir bandelės, espreso už 60 centų jis išgerdavo per pietus pakelėje, suvalgydavo sumuštinį, gana lengva vakarienė – ir to užtenka per akis.
Užtat vandens Blėka dar gyvenime nėra tiek gėręs, kiek eidamas.
„Ir jis toks skanus!“ – stebėjosi atradimu Algirdas, nors žmona kasdien jam primindavo, kad reikia gerti pakankamai vandens.
Jo būdavo padėta pakelės sodybose – gyventojai jau žino, kad keliauninkai dažnai beldžiasi į duris vandens.
Žavingus pakelės portugališkus, ispaniškus kaimelius bei miestelius vakarais lietuvis, jei dar būdavo jėgų, apeidavo. Bet visi žino, kad 10 valandą vakaro albergas uždaromas, nes visi ilsisi prieš rytdienos ėjimą ir trukdyti nevalia.
Tik štai miego ramaus nebuvo – Algirdas ir iš kitų keliautojų girdėjo, kad naktį sapnuojasi košmarai, tarsi siela valytųsi ne tik dieną einant, bet ir miegant. Be to, alberguose miegama patalpose, kur sugula dviem aukštais kelios dešimtys žmonių. Gal trukdo daugybės svetimų žmonių energija, kai kas, žiūrėk, naktį per miegus pradeda garsiai kalbėti.
Tačiau keliavimo žavesys dieną ištirpdo nakties ūkanas.
Pasiekęs Santjago de Kompostelą Algirdas jautėsi nusipelnęs nakvynės gerame viešbutyje.
„Išsikroviau daiktus. Kambaryje – televizorius, geras dušas, unitazas ir net bidė, plati lova, mini baras... Galvoju, kam man tai, kaip neįdomu – žmonės, aš noriu paprasčiau!“ – pasakojo juokdamasis Algirdas, per vieną vakarą pasiilgęs kelionės ir jos dygių, bet malonių nepatogumų.
Ir jau tame pačiame viešbutyje nusprendė, kad netrukus bandys įveikti ir ilgąją Šv.Jokūbo kelio dalį – 800 kilometrų.
Išgirdusi vyro įspūdžius, tai patirti pasišovė ir jo žmona Vaida.
Vaizdas, kurį Algirdas pasakoja išvydęs Santjago de Kompostelos aikštėje prie katedros, iš tiesų užgniaužia kvapą.
Ten suplaukia keliautojai iš visų Šv.Jokūbo kelių.
„Žmonės krinta ant grindinio, juokiasi, verkia iš džiaugsmo, šoka, glebėsčiuojasi su tais, kuriuos sutiko pakeliui. Ten tokia džiaugsminga broliška atmosfera, kad tai sujaudintų patį didžiausią ciniką“, – pasakojo Algirdas.
Visi katedroje būtinai klauso mišių – jos įspūdingos, nors šiaip Algirdas bažnyčioje nesilanko. Per mišias paminimos šalys, iš kurių tądien Santjago de Kompostelą pasiekė keliauninkai.
Katedroje tvarkomi paskutiniai piligrimo paso reikalai, suaugusieji lyg vaikai džiaugiasi gavę pažymėjimą, patvirtinantį apie įveiktą švento kelio ruožą.
Algirdas parsinešė iš kelionės gerą jausmą. Tiesa, šiek tiek melavo negalvojęs apie darbą.
Kitų jo rengiamų festivalių metu greičiausiai jau bus rūšiuojamos šiukšlės. Mat eidamas pėstute vyras grožėjosi ne tik gamta ir industrijos nepaliestomis gyvenvietėmis. Netoli miestų akis pradėdavo badyti šiukšlės, o plastikas iš viso Algirdą nervino. Štai taip jis sumanė, kad didelės šventės nebūtinai turi būti našta gamtai.
