Kiekvienas, bent kiek išmanantis pasaulio sanklodą, iškart prisimins, kad Saudo Arabija yra islamo gimimo vieta, kurioje yra du švenčiausieji musulmonų miestai – Meka ir Medina. Išmanantys politinę pasaulio sanklodą, pabrėš, kad Saudo Arabija yra didžiausia pasaulyje islamo plėtros donorė ir aktyviausia islamo vertybių gynėja – visos kitos religijos ar jų simboliai čia yra oficialiai uždrausti, o iki 2012 metų ne musulmonas netgi negalėjo Saudo Arabijos teritorijoje būti laidojamas.
Kiekvienas, besidomintis geografija, iškart prisimins, kad tai yra šalis, savo plotu prilygstanti visai Vakarų Europai, bet neturinti savo upės, o jos 95 procentus teritorijos sudaro dykuma, kuri savo ruožtu paverčia Saudo Arabiją ir didžiausia pasaulyje valstybe-dykuma.
Kiekvienas besidomintis pasaulio ekonomika iškart atsimins, kad ši šalis iki 2013 metų buvo didžiausia pasaulyje naftos išgavėja, kol lyderystės rinkoje iš jos nepaveržė JAV. Ir dar paminės, kad brangiausio pasaulyje nekilnojamojo turto galima įsigyti būtent Saudo Arabijoje – būsto Mekoje kvadratinis metras prie Didžiosios Mečetės kainuoja apie 140 tūkstančių dolerių.
Kiekvienas besidomintis urbanistika ir architektūra, neabejotinai paminės, kad Saudo Arabijos mieste Džedoje nuo 2014 metų yra statomas aukščiausias pasaulyje pastatas – „Karalystės bokštas“, sieksiantis 1,1 kilometro aukštį (statytų saudžiai ir dar aukštesnį, bet šiandieninė inžinerija tokio jau nebepajėgia suprojektuoti). Tikras Lietuvos patriotas, matyt, iškart prisimins, kad mūsų laisvės bylos apogėjus prasidėjo būtent Saudo Arabijoje, kuri JAV prezidento Ronaldo Reagano prašymu 1982 metais padvigubino naftos gavybą, taip numušdama šios žaliavos kainas tarptautinėje rinkoje, kas savo ruožtu netruko sužlugdyti Sovietų Sąjungos ekonomiką ir privedė prie perestroikos.
Tie, kurie naktimis kelia akis į dangų, turbūt žino, kad pirmasis arabas ir musulmonas, 1985 metais pakilęs į kosmosą su amerikiečių „Discovery“ misija buvo būtent Saudo Arabijos princas Sultanas bin Salmanas.
Vaikučiai neabejotinai paminės, kad Saudo Arabijos sostinėje Rijade veikia didžiausias pasaulyje kupranugarių turgus (jauno kupranugario mėsa čia yra laikoma delikatesu), o kasmetinės karališkosios kupranugarių lenktynės sutraukia ne mažiau žiūrovų ir dalyvių nei žirgų lenktynės Askote.
Na, o kiekvienas pilnametis iškart prisimins, kad penkiolika iš devyniolikos Rugsėjo 11-osios išpuolių dalyvių buvo būtent Saudo Arabijos piliečiai, dar kartą patvirtinę, kad ši šalis yra pajėgi keisti pasaulio istoriją. Ir kiekvienas mūsų žino, kad tai ypatingai konservatyvi bei itin griežtas moralės normas puoselėjanti šalis, kurioje draudžiamas alkoholis (nenaudojamas net medicininėms reikmėms), nusidėjėliams kertamos galvos, o moterys vaikšto apsitasiusios juodais drabužiais ir iš esmės neturi teisės nei balsuoti, nei vairuoti automobilį.
Išties, tai, kad Saudo Arabija tikrai yra ypatinga ir rūsti šalis, supranti vien įsėdęs Stambule į „Turkish Airlines“ lėktuvą. Iš aviakompanijos maisto meniu, kad ir lig tol bestebinančio savo pasirinkimo gausa, automatiškai išnyksta visi alkoholiniai gėrimai, krėslo ekrane ženkliai susitraukia filmų ir muzikos asortimentas, skrydžio palydovės mūvi kelnes, o prieš pakylant visi keleiviai išklauso įrašytą arabišką maldą, skirtą kelionei... Ir kas per naivumas tikėtis alkoholio lėktuve? Sakoma, kad net aviakompanijos, kurių lėktuvai tik praskrenda virš Saudo Arabijos teritorijos įsipareigoja netekti savo keleiviams alkoholio, antraip negautų ledimo praskristi...
Tačiau keleivių dauguma – visai ne arabai, o atvirkščiai – europiečiai. Trečdalį Saudo Arabijos gyventojų sudaro imigrantai, o apie 80 procentų darbo jėgos – užsieniečiai (esama ir lietuvių, beje, gerų lietuvių). Mat, saudžių moterys įgijo teisę dirbti vos prieš keturis metus (ir tai tik mokytojomis, pardavėjomis, gydytojomis bei slaugėmis), o patys saudžiai vyrai praktiškai nedirba jokių juodų darbų.
O štai turisto nuotaikas visame lėktuve skleidžiu, matyt, tik aš vienas... Saudo Arabija iš esmės net neišduoda turistinių vizų. Patekti į Saudo Arabiją gali kaip musulmonas, vykstantis į Hadžą ar Umrą (religines keliones į Meką) arba kaip darbuotojas-verslininkas (tokiu atveju Saudo Arabijos pilietis privalo už tave laiduoti savo galva, kas irgi nėra paprasta). Bet, jei galiausiai ir randi tokį patiklų asmenį ar kažką įtikini savo reikalingumu, tūlą keliaunininką pasitinka astronominė pačios Saudo Arabijos vizos kaina – man ji su tarpininko mokesčiais kainavo 432 eurus – kiekvienas pagalvos antrą kartą prieš tęsdamas savo pastangas patekti į tą šalį...
Ir kai lėktuvas pakyla keturių valandų skrydžiui į Rijadą, supranti, kad kelio atgal nebėra, nes prasideda kelionė į kitą pasaulį. Mes Europoje vaikomės bozonus, o Saudo Arabija yra šalis, kurioje oficialiai yra uždrausti raganavimas ir magija (tuo pačiu ir „Haris Poteris“, savaime suprantama), už ką yra baudžiama mirtimi – XXI amžiuje tokios dalios susilaukė apie 500 šalies gyventojų (pirmas įspėjimo skambutis Lietuvos raganoms, nuodijančioms dorų krikščionių protus). Mirties bausmė nukertant galvą, sušaudant ar pakariant Saudo Arabijoje yra įprastas dalykas, dažniausiai atliekamas viešai (tiesa, pastaruoju metu pradėjo stigti budelių-galvos kirtikų, tad dabar karaliaus tarybos lygmenyje yra svarstoma galimybė galvos kirtimo kaip priemonės atsisakyti).
Tačiau galvos galima netekti ir už žmogžudystę (nors žmogžudžio šeima turi galimybę susitarti ir atsiskaityti su aukos šeima „dija“ – „kraujo pinigais“, dėl ko kaltė jam gal būti atleidžiama), narkotikų prekybą, piktžodžiavimą, homoseksualizmą, valstybės išdavystę, terorizmą ir išprievartavimą. Neištikimos moterys čia užmėtomos akmenimis, na, o už vagystę galima netekti rankos arba gauti rykščių, kaip kokioje carinėje mokykloje (antras pavojaus skambuts Lietuvos raganiams).
Ir, beje, egzekucijos, dažniausiai vykstančios vienoje Rijado aikščių, yra viešas masinis renginys, į kurį susirenka smagiai nusiteikusi minia, o tuo metu apie aikštę veikiančiose parduotuvėse vyksta intensyvi prekyba. Tai tiesiog kasdienybė.
O kai mūsų lėktuvas nuo Egipto pasuka link Arabijos pusiasalio, kelionė išvis pradeda priminti pasaką – patenkame į audrą ir dvi valandas siaubingai kratomės, tačiau kelioninė malda padeda – nusileidžiame Rijade, kurs pasitinka apsiniaukusiu dangumi ir liūtimi. Ir seniai Vilniaus oro uoste užmirštais amatininkais – „guselovais“, nelegaliais taksistais, kurie siūlosi iki centro nuvežti už penkiskart didesnę sumą nei oficialieji... Ir baisiu eismu autostradose – benzinas Saudo Arabijoje yra pigesnis už vandenį (litras 95-o kainuoja 25 eurocentus), tad automobilį turi bene kiekvienas šalies pilietis. Kuris dar ir turi pasirodyti „tikru vyru“ – beveik niekas nerodo posūkių, ypač persirikiuodamas iš trečios eilės į pirmą, nuolat maigo garso signalą. Nieko nestebina ožka ant užpakalinės automobilio sėdynės (ten, kur moterų vieta), drifteriai ir 250 km/h greičiu pralekiantys paaugliai už vairo, kuriems akivaizdžiai dar anksti turėti vairuotojo pažymėjimą. To rezultatas: kasdien Saudo Arabijoje eismo nelaimėse žūsta 10 žmonių.
Bet aš savo viešbutį pasiekiu laimingai. Pirmas žvilgsnis į Rijadą – nykesnės vietos pasaulyje turbūt ir nerastum. Visoje šalyje nėra barų, teatrų ar kinoteatrų, diskotekų ar naktinių klubų (tokio gyvenimo būdo mėgėjai vyksta atsipalaiduoti į Bahreiną ar Jungtinius Arabų Emiratus). Visos šalies parduotuvės, restoranai ir biurai penkis kartus per dieną užsidaro pusvalandžiui – maldai „salah“, dėkis kur nori. Visos moterys gatvėse išties apsivilkusios juodais drabužiais (abajomis ir nikabais), nors štai atsidengusių savo veidus kur kas daugiau nei galėtum tikėtis iš skaitytų reportažų „National Geographic“ žurnale... Ir tik po kurio laiko iš arčiau susipažinęs su Saudo Arabijos gyvenimu, staiga nustembi, suvokęs, kiek daug įdomybių, prasmės ir linksmybių jis slepia po savo rūsčiu fasadu...
