Egzotiška sala Karibų jūroje niekuomet nebuvo svajonių sąraše, tačiau parvykusi Solveiga džiaugiasi, kad įspūdžiai liks išties ilgam.
„Norint pažinti tikrąją Jamaiką, kaip ir vykstant į kiekvieną kitą šalį, reikia nebijoti keliauti, bendrauti su vietos žmonėmis. Juk būtent iš jų gauni geriausius patarimus ir gali pajusti tikrąją tos šalies gyvenimo dvasią“, – pokalbį pradėjo Solveiga.
Vis dėlto skirtingų kultūrų gausa turistus gali šokiruoti, nes, kaip juokėsi pati keliautoja, vietiniai gyventojai salą sugeba paversti tikra linksmybių Meka. Tačiau perspėja, kad linksmybės baigiasi vos išvažiavus į gatvę, kurioje kiekvienas laikosi savo sukurtų eismo taisyklių.
„Saloje vairuoti be galo sunku. Keliai – siaubingi, duobės – milžiniškos. Mums teko net porą kartų taisyti sulinkusį ratą. Temsta greitai, tad visi važinėja su ryškiomis šviesomis, lenda į gatves be jokių posūkio signalų, kartais – prieš eismą. Motociklų vairuotojai dar drąsesni, nevengia vienoje rankoje laikyti vairo, o kitoje – svaigiojo gėrimo butelio. Keliuose tvyro nuolatinis chaosas. Tačiau vietiniai yra be galo paslaugūs ir draugiški, visuomet paklaus, ar viskas gerai, ar nereikia pagalbos“, – įspūdžiais dalijosi modelis.
Solveiga skambiai nusijuokia primindama, kad Jamaika ne veltui gavo svaigios salos pavadinimą. Išties marihuanos dūmų kvapas saloje – įprastas, visur groja regio muzika, o vietiniai ir turistai mėgaujasi dievinamo Bobo Marley kūriniais. Pasakodama apie draudžiamus svaigalus Solveiga darsyk pagyrė vietinius: jie siūlo viską iš eilės, bet iš pirmo karto supranta žodį „ne“. Tai taikoma ir gatvės prekeiviams, ir restoranėlių savininkams.
Jamaikoje dauguma turistų dažniausiai keliauja kartu, dideliais autobusais. Solveiga su draugu ryžosi kiek kitokiai kelionei ir viską stengėsi pamatyti savarankiškai keliaudami automobiliu, todėl juokiasi, kad kuriozinių situacijų patyrė su kaupu.
„Važiuodami pro mažesnius miestelius pastebėjome, kad vietiniai galbūt nedažnai susiduria su šviesiaodžiais žmonėmis. Todėl kaskart pamatę mus iškart sustodavo ir įkyriai žiūrėdavo, visi išlįsdavo iš savo lūšnelių, mojuodavo mums. Mane nustebino įvykis degalinėje, kai prie manęs pribėgo trys mokyklinukės ir krykštaudamos ėmė apžiūrinėti, liesti šviesius plaukus – joms tai atrodė lyg stebuklas“, – juokėsi S.Mykolaitytė.
Ne kartą pora buvo patekusi ir į ne tokias malonias situacijas, kai važiuojant pavojingais keliais dingdavo ir telefono ryšys, ir atokiau gyvenantys vietiniai nerodė jokių geranoriškumo ženklų. Viena tokių akimirkų užklupo kelionėje į džiungles, kur vyko pažiūrėti krioklių.
„Nejaukiausia buvo važiuoti per mažus kaimelius pačiuose kalnuose ir matyti veriančius žmonių žvilgsnius. Juokavau, kad scenarijus primena siaubo filmą. Kai galiausiai po gerų dviejų valandų važiavimo ratais ieškant kelio namo su vietiniais pamatėme ir baltaodį, supratome, kad jau esame saugūs“, – prisiminusi nuotykį šyptelėjo moteris.
Ne ką mažiau Solveigą išgąsdino ir vietos žmonių gudravimas, kuris galbūt galėjo kainuoti ir gyvybę. Porai susiruošus aplankyti atokiau nuo miesto esančias plantacijas, juos atsivijo vyras ir pareiškė, kad dabar toje pusėje susišaudymas, todėl kuo skubiau reikia apsisukti ir važiuoti į priešingą pusę.
„Atsitiktinai ar ne, gatvėje prasidėjo tikras chaosas. Netrukus mus pastebėjo ir policijos pareigūnai, jie patarė daugiau neklausyti vietinių patarimų. Pasak policininkų, mus taip galėjo nuvilioti į kalnus ir kelionė būtų pasibaigus jau ne taip sėkmingai. Tokiose situacijose pradedi suvokti, kad galbūt žengei labai plona linija... Keliaudamas pavojingose šalyse privalai būti ypač atsargus“, – turistams darsyk priminė modelis.
Vis dėlto, nepaisant adrenalino kupinų įvykių, Solveiga mėgavosi ir žydru vandeniu, ir balto smėlio pakrantėmis.
„Paplūdimys Jamaikoje yra vienas ilgiausių ir patenka į gražiausių pasaulio paplūdimių sąrašą. Iš vandenys gali išsitraukti delno dydžio kriauklių, kurios švyti visomis pastelinėmis spalvomis. Nuostabus grožis. Teko lankytis ir šalia juodosios upės, kuri garsėja krokodilais“, – juokėsi S.Mykolaitytė.
Kaip ir kiekvienoje šalyje, Solveiga išbandė ir mėgavosi vietinių virtuve, kurioje gausu jūrų gėrybių, vištienos.
Vis dėlto ji neslepia, kad dvi savaites trukusi kelionė kiek išvargino. Ir ne dėl įspūdžių, o dėl perdėto dėmesio, kai negali niekieno nevaržomas gatvėje žengti bent žingsnio.
