Mūsų motociklai į tolimąjį žemyną iškeliavo beveik prieš porą mėnesių – įsprausti į konteinerį kartu su kelionine manta, drabužiais, ryšio priemonėmis, higienos reikmenimis ir remontui būtinais daiktais. Ar kada nors bandėte tiek supakuoti? Pabandykite – tuomet geriau mus suprasite.
Australai labai rūpinasi savo ekosistema – bet kokie ateiviai, ypač mechaniniai, rūpestingai dezinfekuojami, kad joks užkratas, svetimas gyvis ar augalas čia nepatektų ir nesuardytų gamtos pusiausvyros.
Todėl mūsų motociklai pirmiausia porai dienų pateko į karantiną. O tyrinėdami aplinką iš karto supratome – keliauti lengva nebus. Nors keliai geri, karštis alinantis.
Dieną termometro stulpelis kyla iki trisdešimt ir daugiau, vakare „atšąla“ iki dvidešimt penkių laipsnių. Matyt, vanduo užims didelę dalį mūsų bagažo.
Po kelionės atsigavę nuomojamame namelyje miesto pakraštyje nuvykome atsiimti motociklų kelioninių pasų ir sužinojome, kad jų karantinas baigėsi. Gavę adresą šokome į automobilį. Reikės pratintis prie eismo – Australijoje jis kairiapusis.
Nulėkę į sandėlį 30 kilometrų nuo uosto radome tarnautoją ir po 20 minučių trukusio dokumentų tvarkymo atsiėmėme motociklus. Čia viskas juda sparčiai.
Dėžės atidarytos, daiktai peržiūrėti, bet tvarkingai sudėlioti greta – muitinė patikrino, ar neturime maisto, augalų. Niekas neužkliuvo.
Pagal vietos tvarką dar privalėjome pereiti techninę patikrą, bet jau kitame uosto gale – vėl maždaug 30 kilometrų į kitą pusę. O dirba tik iki 15 valandos.
Motociklai tuščiais bakais, tad kol automobiliu nulėkėme iki degalinės benzino ir grįžome, supratome – tądien į techninę apžiūrą nebespėsime.
Liko tik išdidžiai motociklais vykti iki mūsų išsinuomoto namelio. Moterys jau buvo paruošusios pietus, tad nebekvaršinome galvos – šilta, gražu, motociklai prie namų. Kitą dieną baigsime tvarkyti formalumus, ir – į kelionę.
Rytą nedideliame servise mūsų motociklų visų detalių numerius sutikrino, visus agregatus peržiūrėjo, išmatavo, iščiupinėjo, o po to dar gerą valandą vyrukas kompiuteryje pildė kažkokias lenteles.
Galiausiai gavome popierius, su kuriais dar turėjome nulėkti į transporto inspekciją.
Po valandos jau turėjome leidimą važiuoti per Australiją.
Gal būtų įdomi visų šių reikalų buhalterija?
Už vieną motociklą – 29 Australijos doleriai (apie 19 eurų) už laikinąjį leidimą važiuoti iš sandėlio iki patikros, už techninę apžiūrą – 60 Australijos dolerių (apie 38 eurus), dar 79 Australijos doleriai (apie 50 eurų) – už draudimą trims mėnesiams ir dokumentų sutvarkymą.
Automobilio nuoma dviem paroms atsiėjo maždaug 20 eurų.
Grįžę į savo namelį radome moteris jau susiruošusias kelionei. Trys ekipažai – Vilius ir Jolanta, Valius ir Laima, Sigitas ir Kristina išvažiavome iš Perto į šiaurę.
Prieš akis laukė trys mėnesiai kelio aplink Australiją. Iš Perto į šiaurę – pagal laikrodžio rodyklę. Sutarėme važiuoti neskubėdami iki pirmo kempingo, vadinamo „Caravanpark“. Radome jį 140 kilometrų nuo Perto, ant vandenyno kranto.
Pirma nemaloni staigmena – pradėjo gesti Valiaus motociklas, dar laimė, kad kažkokio miestelio centre. Iškart radome dirbtuves, nusipirkome naują akumuliatorių ir įkroviklį.
Pirmas vakarėlis stovyklavietėje buvo tarsi mokomasis. Knisomės tarp daiktų, mokėmės statyti palapines.
Bet paskui įpratome viską daryti greitai.
Lėkdami keliu su skurdžiu peizažu antrą kelionės dieną pasiekėme Nambango nacionalinį parką. Kiek tik akys užmatė iki horizonto – akmeniniai stulpai raudoname smėlyje. Pirštuotoji dykuma pasitiko įspūdingu vaizdu.
Darėsi karšta. Nors tepėmės kremais, nusvilome kaktas ir rankas. Teko įprasti prie australiško klimato ypatumų.
Nuvažiavę 300 kilometrų vėl pamatėme nuorodą į kempingą, įkurtą senos fermos vietoje, – su bariuku, parduotuvėle, baseinu, moteliu buvusiame tvarte. Ir tik 100 metrų iki vandenyno. Vanduo – 25 laipsniai, kaip arbata.
Šį kartą maloni staigmena – kempingo šeimininkas kilęs iš Lietuvos. Jis neslėpė, kad šiose vietose yra ryklių, – čia juk Ryklių įlanka, bet jie esą prie žmonių nelenda, tad galime maudytis drąsiai. Taigi įsikūrėme ir maudėmės dvi dienas.
Kita sustojimo vieta – Vėžlių paplūdimys su auksiniu smėliu. Čia didžiuliai jūrų vėžliai deda kiaušinius ir iš jų ritasi vėžliukai. Jūra – neapsakomai žydros spalvos. Vanduo – 27 laipsniai, tad vos tik atlėkę į kempingą bėgome maudytis.
Bet mus pasivijo kempingo prižiūrėtojas mojuodamas rankomis ir rėkdamas: „Nelįskite į vandenį, pilna ryklių, jie dabar puotauja – kremta vėžlių jauniklius. Norite, kad ir jus suėstų?“
Na, tada einame į dušą, nes labai karšta. „Atsargiai, – vėl sustabdė sargas, – karšta ir gyvatėms, prieš valandą vieną išmečiau iš dušinės. Turėkite kokį nors pagalį po ranka.“
Australai elgiasi pagal taisykles – net jei kelias tuščias, vis tiek niekas neviršija greičio. Jei maudytis negalima, nes vėžlių poravimosi metas, niekas ir nesimaudo, nors vėžlių nematyti nei vandenyje, nei pakrantėje.
Brumo mieste vakarą paskyrėme kultūrai.
Aplankėme 1913 metais įrengtą „Sun Cinema“ kino teatrą po atviru dangumi. Karštis net temstant – 32 laipsniai.
Žiūrėdami naują „Rytų ekspreso“ variantą su Michelle Pfeiffer ir Johnu Deppu išgėrėme po butelį mineralinio ir pradžioje vos neužmigome. Bet staiga virš galvų beveik liesdamas mus ratais praskrido lėktuvas.
Pasirodo, tuoj už ekrano – Brumo oro uostas.
Tai bent mistiška romantika: svirpia cikados, vietoj kėdžių – šezlongai, ekrane – žiema, o aplink – karšta naktis. Grįždami dar įsiamžinome prie papuošto kalėdinio baobabo.
Palapinėse prie stogelių prisikabinome daug mažų ventiliatoriukų iš žaislų parduotuvės. Tik jų pučiamas lengvas vėjelis ir užliūliuoja – kitaip neužmigsi.
Vienas Lietuvoje įsikūręs australas dar prieš kelionę mums sakė, kad Australija – nepaprastai brangi šalis ir normaliam pragyvenimui reikėtų 7–8 tūkstančių Australijos dolerių (4–5 tūkst. eurų) savaitei.
Bet mes, matyt, radome kitokią Australiją.
Gyvename kiek kitaip. Benzino litras kainuoja iki 1 euro. Parduotuvėse prekių kainos panašios kaip Lietuvoje. Gal tik apie 10 procentų didesnės, tad šoko nepatyrėme.
Bet nuostabiausia – kempingai „Caravanpark“. Vagonėliai su kondicionieriais, bet galima nuomotis tik vietą palapinei.
Vieta trims palapinėms su visomis paslaugomis – dušais, virtuve su viryklėmis, orkaitėmis, šaldytuvais, kepsninėmis – tik 60 Australijos dolerių (40 eurų) visai mūsų 6 žmonių kompanijai.
Keliaudamas kas 50–60 kilometrų gali rasti kempingą, net specialiai skirtą banglentininkams ar jėgos aitvarų mėgėjams. Ir tarnautojai labai paslaugūs. O vaizdai – užburiantys.
Kempinge paprastai apsistojame vienai ar dviem nakvynėms. Rytą startuojame kuo anksčiau, baigiame važiuoti apie 14–15 valandą, nes darosi nepakeliamai karšta – oro temperatūra pakyla iki 40 laipsnių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tad vežamės daug vandens. Kai jau negalime kęsti, darome šlapių marškinėlių šou – užsipilame tiesiog ant galvos ir kiek atvėsę važiuojame toliau. Važiuoti reikia susikaupus, nes karštas oras garuoja kaip miraže ir per akis bėga prakaitas.
Jau sėkmingai kirtome Australiją nuo vakarinės pakrantės iki rytinės. Brumas–Hols Krikas–Timber Krikas–Mataranka–Barklis–Džulia Krikas–Bovenas. Įveikėme apie 3 tūkstančius kilometrų. Dvi dienas per stepes ir plynes nukakdavome po 700 kilometrų, o pastarasis etapas buvo net 830 kilometrų.
Kai pasiekėme vietos įžymybę – mangų laukus, sustojome poilsio. Po mangų medžiais visa žemė nuklota prikritusiais ryškiai geltonais pernokusiais vaisiais – tokių mūsų parduotuvėse tikrai nematėme.
Valgėme minkštutėlius, saldžius kaip medus, sultingus mangus – per rankas ir barzdas varvėjo. Skonis dieviškas. Prie degalinės prekiautojai tokių mangų kibirą siūlė už 10 Australijos dolerių (6 eurus).
Ten dar nusipirkome mangų uogienės su aitriosiomis paprikomis – vis pasigardiname tai pietus, tai vakarienę. Gėris.
Vakarų Australija laikoma menkai civilizuota – 4–5 didesni miestai, o įvažiuojant į šiaurines teritorijas civilizacijos dar mažėja. Miestai pavirsta keliolikos namelių kaimeliais arba apskritai randame tik vadinamuosius pakelės namus („roadhouse“) – vidury plynės stovi degalinė, šalia – motelis ar kempingas.
Aplink 4–5 gatvelės su keliolika namelių, bendruomenės centras su bažnytėle ir pora parduotuvėlių. Kaip iš vesterno, tik vietos žmonės – aborigenai. Gal dėl to čia itin griežtai apribota prekyba alkoholiu.
Jo galima įsigyti tik valstybinėje parduotuvėje, o ji ne kiekviename kaimiūkštyje yra. Dirba tokia parduotuvė nuo 14 iki 17 valandos.
Aborigenai perka portveiną – pigiausią gėrimą. Butelis kainuoja 10 australiškų dolerių (6,5 euro).
Vietiniai atrodo draugiški, šypsosi, linksi sveikindamiesi, bet kiekvienas tarsi nugrimzdęs į savą kosmosą.
Šiose dykrose degalai brangesni gal 10–20 procentų, o butelis vandens – net penkiskart nei Brume. Maistas taip pat kelis kartus brangesnis. Tik nakvynė kempinguose kainavo maždaug tiek pat – matyt, čia užsuka mažiau žmonių.
Timber Krike degalinės pardavėjas, sužinojęs, iš kur mes, pasigyrė, kad jo draugė – lietuvė. Iš Šakių, bet dabar išvažiavo dirbti į Airiją.
Įspūdingesnis sustojimas laukia Matarankoje. Čia vietos įžymybė – karštieji šaltiniai, garuojantys kaip geizeriai, ir upė, knibždanti krokodilų, – matyt, dėl šilto vandens. Maudytis griežtai draudžiama.
Ir labai daug įžūlių kengūrų aplink – naktį viena bandė pavogti maisto krepšį nuo Sigio motociklo ir buvo labai nepatenkinta, kai rėkaudami ją nuvijome.
Kelionė per Australiją tiktai skamba egzotiškai, tačiau pats važiavimas vargina dėl karščio, o peizažas – truputėlis aptrupėjusių smėlėtų kalnų ir kalvų, baobabų giraitės, toliau – vėl kažkas tarp savanos ir dykumos. Ir didžiuliai, ko gero, tūkstančių hektarų, plotai gaisraviečių.
Niekas net nebando gesinti savanoje kilusio gaisro – aplink juk nėra nei vandens, nei žmonių. Pakelėse – šimtai automobilių numuštų kengūrų. Milžiniški sunkvežimiai su trimis ar keturiomis didžiulėmis priekabomis pašarų ar avių lekia nesustodami, tik pasignalizuoja prasilenkdami. Leidžiamas greitis – 130 kilometrų per valandą.
Priešais iššokus kengūrai jie tikrai nestabdo, o nutrenkę turbūt nė nepajunta.
Šimtai suvažinėtų kengūrų aplink ir pulkai jas dorojančių įvairiausių paukščių – makabriški vaizdeliai kaip iš garsiojo Amerikoje kūrusio britų režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmų.
Visi vietos žmonių automobiliai – su didžiausiais plieniniais buferiais iš visų pusių. Mes – be jų, tad važiuojame dėmesingai, nes jei išlėks kokia kengūra prieš nosį, gali blogai baigtis.
Atvykę į rytų pakrantę – Kvynslandą šiaurines teritorijas norėjome perlėkti per pirmąją praėjusių metų gruodžio pusę – vėliau čia prasideda liūčių sezonas.
Tuo metu iškrinta tiek vandens, kad nespėja viskas iškart susigerti, – upeliukai patvinsta, atsiranda ežerai, didžiulės sraunios tėkmės, purvynai ir kitokie kataklizmai. Bet važiuodami ne liūčių sezonu stebėjomės smėlynuose stovinčiais ženklais, perspėjančiais apie apsemiamus kelius, ar kelių metrų vandens lygio matuokliais.
Australiški kontrastai – sausra, karštis, gaisrai, liūtys ir užtvindyti plotai, uždaryti potvynių paskandinti keliai. Bet mes nuo to grėsmingo vandens pabėgome.
Privažiavę Erli Bičą įsikūrėme kempinge ant vandenyno kranto. Užsisakėme trijų dienų turą jachta į Saulės salas prie Didžiojo barjerinio rifo. Panorome panardyti žydroje jūroje ir pamatyti rojaus vaizdų. Mus patikino, kad ryklių ten nebus.
200 eurų žmogui su nakvyne bei maistu ir saulė, vėjas, gaivuma, žydra jūra – skamba optimistiškai.
Susiję straipsniai
Kelionių agentūros vyrukai maloniai pasiūlė pasaugoti mūsų motociklus savo garaže, kol keliausime jachta.
Kartu su mumis – dar 16 panašių keliautojų iš Italijos, Škotijos, Kanados, Vokietijos.
Trys įgulos nariai pravedė 15 minučių instruktažą, aprodė laivą ir pakėlė bures.
Bangos gerokai mėtė jachtą, o vėjas vertė ant šono. Gavome specialių pleistrų nuo jūrligės, klijuojamų ant kaklo.
Jūra nurimo tik priplaukus prie rifo. Čia išmetėme inkarą. Gavę nardymo kostiumus ir dar kartą įspėti saugotis medūzų, kurios gali nudeginti, sušokome į vandenį.
Nors gylis – kokie 5 metrai, puikiai buvo matyti ir koralai, ir kriauklės, ir įvairiaspalvės žuvys. O nuo pabaisų, susipynusių iš jūržolių, kūnu bėgiojo šiurpuliukai, nors vandens temperatūra buvo apie 30 laipsnių.
Po vakarienės jachtoje – miegas kajutėse ant gultų keliais aukštais. Kaip kareivinėse. Bet juk tai – mūsų laukinės kelionės romantika.
Rytą kėlėmės kaip jūreiviai – 6 valandą. Kuklūs pusryčiai, kava, ir išplaukėme. Mūsų laukė visame pasaulyje garsūs baltojo smėlio paplūdimiai.
Turistų čia jau labai daug. Buvome atpratę nuo tokios masės žmonių. Bet gražu neapsakomai – vanduo žydras, smėlis baltas kaip cukraus pudra, bet visur užrašai, kad maudantis reikia saugotis medūzų.
Maždaug kas 100 metrų paplūdimiuose įrengtos spintelės su pirmosios pagalbos vaistinėle: nuo medūzų nudeginimo – actas, kuriuo reikia nuvalyti nudilgintą vietą ir kuo greičiau lėkti į ligoninę susileisti priešnuodžių. Jei medūza smarkiai nudilgins, galima ir mirti.
Laimė, nieko panašaus nenutiko. Po priešpiečių kavinukėje – atgal į laivą. Atrodo, nieko ypatingo neveikėme, bet nuo saulės ir įspūdžių pavargome lyg motociklais būtume nulėkę tūkstantį kilometrų.
Iš mielojo Erli Bičo iškeliavome į Jepūną. Pakelyje pamatėme nuorodą į Ožiaragio urvus (Capricorn Caves).
Tai prieš milijonus metų susiformavusių grotų, tunelių ir urvų sistema su keisčiausiomis erdvėmis, matyt, suformuotomis vandens, vėjo ir erozijos.
Ekskursija nepigi – 30 Australijos dolerių (20 eurų) žmogui, bet vaizdai mįslingi.
Keliasdešimties metrų aukščio katedros, keisčiausių faktūrų išvagotos sienos, apšviestos per įvairiausių formų plyšius pralindusios saulės.
O po to – vėl į kelią. Artėjo metų virsmo šventės, tad dairėmės jaukios vietelės prie jūros. Daug vietų jau buvo užimta, bet pakrantė ilga, tad tikėjomės susirasti gražų kampelį šventėms.