Šv. Rokas, turintis savo ikonografiją ir Lietuvos liaudies mene, buvo prabangos sūnus, pasirinkęs keliautojo į Romą gyvenimą, kuris baigėsi kalėjime įtarus jį esant šnipu. Prieš tai slaugydamas ligonius jis apsikrėtė maru ir pasitraukė į mišką numirti, bet buvo išmaitintas ir išlaižytas šuns.
Kukli šnipo išvaizda slėpė prabangų šventumą, o mirštame ne tada, kai to labiausiai bijome. Kelionės, vanduo, maistas – motyvai, prie kurių vis grįšiu kalbėdamas apie Lisaboną.
Vienas garsiausių portugalų – Vasco da Gama, kurio kelionė į Indiją XV a. pabaigoje suteikė Portugalijai pipirų ir cinamono monopolį Europoje keliems dešimtmečiams. Beje, ši kelionė aplink visą Afrikos žemyną buvo ilgesnė nei kelionė aplink Žemės rutulį jo pusiauju. Maža to, ši ir vėlesnė portugalų kelionės pasėjo portugalų kalbą ir kultūrą po įvairius žemynus.
Portugalija – dvejopas pakraštys. Viena, Kaškajus (Cascais) su savo uolėta pakrante yra toliausiai į Vakarus nutolusi Europos dalis. Kita, šis nutolimas leido portugalams žvelgti dar toliau – tiek į Vakarus (Brazilija), tiek į Rytus (Rytų Timoras, Makao). Drauge tai – ir katalikiškas Europos pakraštys Vakaruose, kaip LDK buvo katalikiškas pakraštys Europos Rytuose.
Nė viena mano kelionė nebuvo tokia gurmaniška kaip ši. Dėl to turiu būti dėkingas savo draugui Migueliui, mokslininkui, architektui ir skulptoriui, kuris daugybę kartų lankėsi kitame Europos pakraštyje – Vilniuje. Beje, vienas Miguelio kolega architektas – Lietuvos sovietinio modernizmo mėgėjas, kuris net išsižiojo sužinojęs, kad esu iš jo profesinio žavėjimosi šalies. Tai verčia susimąstyti: ar sovietinis globalumas įgyja skonį vien tautinėje aplinkoje? Apie tai svarstėme vaikštinėdami Ericeiroje, iš kurios Portugalijos karalius su šeima pasitraukė į Braziliją prancūzų invazijos metu. Portugalija ir Brazilija – kuri iš jų viena kitai lokali ir kuri globali aplinka?
Kitas (be Miguelio, Vasco da Gamos ir šv. Roko) keliautojas – šv. Jeronimas, kuris pateikdamas pirmąjį šv. Rašto vertimą į lotynų kalbą (Vulgatą) suartino hebrajų, graikų ir romėnų kultūras. Tiesą sakant, iš šios sintezės ir turime europietiškąją kultūrą su savo lokaliais pakraščiais. Tiesa, pasitraukęs į dykumą, jis greičiausiai skanavo skėrius (aišku, be cinamono ir pipirų). Lisabonoje galima daug ką pražiopsoti, bet tik ne šv. Jeronimo vienuolyną su gotikine bažnyčia. Beje, priešais vienuolyną buvo jūrų uostas, iš kurio ir išplaukė Vasco da Gama. Vienuolynas ir buvo pastatytas kelio į Indiją atradimo garbei. Vienuolynas, pavadintas mokslo globėjo vardu, ilgus šimtmečius buvo mokslininkų ir vienuolių kelionių į kitą pasaulį pradžia.
Šv. Jeronimo vienuolynas – vienintelis Lisabonos objektas, prie kurio reikia laukti milžiniškoje eilėje. Su ja galiu palyginti tik eiles prie Ane’ės Frank namo Amsterdame ir prie Ermitažo Sankt Peterburge. Prisipažįstu, kad grūdausi be eilės, nes pakibo ant plauko mano kitos tos dienos lankytinos vietos. Kelionė atgal link centro autobusu buvo taip pat nelyginant eilė, kai pralaukęs išorėje turėjai susilieti su daugiataute minia viduje. Manau, eilė – tai amžinybės ar bent jau kelionės į ją repeticija: juk laikas eilėje sustoja. Tačiau to nesupras tie, kurie grūdasi be eilės.
Šalia šv. Jeronimo vienuolyno – muziejus, kuriame ne tik nėra eilių, bet ir nereikia mokėti pinigų už bilietą. Tai Berardo muziejus su Warholo, Picasso, Dali, Duchamp’o, Magritte’ės, Pollocko ir kitų meno garsenybių darbais.
Belemo bokštas – dar vienas išbandymas eile. Su šv. Jeronimo vienuolynu jį sieja ne tik tai, kad jie yra netoli vienas kito ir ne tik tai, kad jie iškilo panašiu (didžiųjų kelionių) metu XVI a., bet ir tas pats manuelinos stilius, bylojantis apie portugališkos gotikos įmantrumus. Apskritai gotika – tai, kas verčia keliaujantį maldininką sustojus nukreipti žvilgsnį ir žiūrą aukštyn. Kadangi saugumo sumetimais žmonių srautas aukštyn į Belemo bokštą apribotas, pasitenkinau terasa ir vaizdu į Tacho upę, per kurią pastatytas didžiausias Europos tiltas, pavadintas Vasco da Gama vardu. Keliaudamas link Calouste Gulbekiano muziejaus (su Rembrandto, Rubenso, Claude Monet ir kt. kūriniais) minėtu perpildytu autobusu, mąsčiau apie tai, kad saugumo sumetimais reikėtų apskritai atsisakyti kelionių (tiek tolyn, tiek aukštyn). Čia prisiminiau senelio pasakojimą, kaip jis būdamas fronte su likimo draugu metė burtą, kam ropštis iš apkasų keliauti pietų. Burtas lėmė šią mirtinai pavojingą kelionę būtent mano seneliui, kuris laimingai grįžo su dviem lauknešėliais, iš kurių vieno nebereikėjo – ant jo draugo „saugiuose“ apkasuose buvo nukritęs artilerijos sviedinys. Su „nesaugia“ Raudonąja Armija, į kurią jis buvo jėga mobilizuotas, senelis gyvas ir sveikas nužygiavo iki Berlyno ir atgal, kai daugybė jo nemobilizuotų draugų žuvo pasilikę „saugiuose“ Lietuvos miškuose. Kita vertus, visi žino istoriją poeto Vytauto Mačernio, kurį pakirto atsitiktinė sviedinio skeveldra jam keliaujant į saugią vietą.
Portugalijos karaliams tokia saugi vieta buvo Brazilija, kurioje slėpdavosi per šalį užgriuvusias negandas. Keliaudavo jie ir į užmiestį – Mafrą ir Sintrą, kuriuose pastatyti rūmai dabar vilioja turistus iš viso pasaulio. Beje, Mafros rūmai sutalpina ir moterų vienuolyną bei barokinę bažnyčią komplekso viduryje. Tai perša dvejopas mintis. Viena, pasaulietinei valdžiai reikia pateisinimo, pagrindimo ir įkvėpimo. Kita, pasaulietinė valdžia šioje aplinkoje iškyla kaip tai, kas laikina, ribota ir netgi klaidinga, t. y. reikalinga peržengimo. Beje, karaliaus skulptūra Mafroje kaip nužengusi iš Rembrandto ar Rubenso paveikslų. Nežinau, ar prie putlių to meto kūno formų prisidėjo atgabenti iš tolimų kraštų saldumynai.
Kylantiems aukštyn – Lisabonos šv. Jurgio pilis, nuo kurios atsiveria tiek senamiesčio, tiek Tacho žiočių vaizdai. Kartais vandenyne galima pamatyti karakus ar karaveles, kurie, atrodo, nuplukdys į didžiųjų kelionių laikus, skambant fado muzikai.
Apie portugališką maistą nekalbėsiu – jį reikia skanauti, o ne aptarinėti. Pageidautina su vynu. Tai ne tik įvairiai paruošta žuvis (pavyzdžiui, orkaitėje kepta menkė su grietine), bet ir jautiena bei paukštiena. Sakoma, kad vien menkės patiekalų – tiek, kiek metai turi dienų.
Kai rašiau šias eilutes, naršiau ieškodamas žymių Portugalijos žmonių. Internetas bylojo, kad daugiau kaip pusė jų susiję su futbolu. Vis dėlto be kelis kartus minėto keliautojo norėčiau dar paminėti architektą Eduardo Souto de Mourą, pelniusį Pritzkerio premija už istorines keliones (post)modernioje architektūroje. Kas yra architektūra, jei ne kelionė erdvėje ir laike? Kodėl poetai, mokslininkai ir vienuoliai nesiliauja keliauti? Ir kas yra mūsų indijos šiais laikais?
Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas
