Karnavalas: Venecija. Didžiausias kelionės pelnas

Mano kelionė į Veneciją buvo visiškai neplanuota. Kai pernai ruošiausi ketvirtą kartą vykti į Florenciją, kur organizavau konferenciją apie kūrybingumą, mano kolegė Viktorija iškėlė mintį, kad turėčiau užsukti ir į Veneciją. Tuomet tai praleidau pro ausis – juk važiuoju dirbti, o ne smagintis karnavale. Tiesą sakant, netgi turėjau traukinio bilietus iš Milano į Florenciją (tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Florenciją tik planuojami).

 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
 Venecija.<br> T.Kačerausko nuotr.
Daugiau nuotraukų (45)

Tomas Kačerauskas

May 28, 2018, 10:28 AM

Kai atvykau į Milano traukinių stotį, man nedavė ramybės Viktorijos mintis. Nors mano bilietai buvo negrąžinami (pigiausi), parymojęs prie bilietomato, juos pasikeičiau į brangesnius, o tada su nedideliu nuostoliu susigrąžinau pinigus (tiesa, jie įplaukė vėliau). Vis dėlto didžiausias pelnas – Venecija, į kurią išvykau auštant. Apskritai stotys, traukiniai, autobusai ir lėktuvai – pasimatymo vietos su savo pasąmone, kuri byloja parašytais tekstais. Laikas tokiu būdu čia prabėga akimirksniu. Tiesa, minties rašyti apie keliones tada dar nei Viktorija, nei Aušra nebuvo pakišusi.

Pasak lingvistų, Venecijos vardas kilęs iš indoeuropiečių prokalbės „uen“, reiškiančios „siekti meilės“. Tai sietina su lotyniškuoju „venus“ ir sanskritų „vanas“ – viena ir kita pakliūna į meilės, geismo, aistros prasminį lauką. Čia svarbus tiltas tarp romėnų ir indų pasaulio: matysime, kad Venecija visada buvo tiltas tarp Vakarų ir Rytų. Matyt, estiškas ir suomiškas Rusijos vardai Venemaa ir Venäjä – iš to paties prasminio lauko, nors šios kalbos ir nėra indoeuropietiškos. Tikėtina, šie vardai – dėl geidžiamų Rusijos nuotakų.

Šiuo atžvilgiu iki šiol niekas nepasikeitė: Vakaruose turbūt nėra labiau geidžiamų nuotakų už ruses. Geidžiama ir pati Rusija (apie jos aplankytus miestus taip pat norėčiau parašyti), nors čia riba tarp meilės ir neapykantos – trapi. Vis dėlto svarbi (jei ne svarbesnė) ir „vend“ šaknis, kuri siejasi su lietuviškuoju „vanduo“. Venedais (venetais) antikos istorikai vadino prūsų protėvius, gyvenusius prie vandens. Kai kurie jų (Strabonas) netgi teigė, kad venedai atkeliavo į Veneciją, kuriai ir davė vardą. Taip iškyla tiltai tarp Baltijos ir Adrijos, tarp meilės ir vandens, tarp laiko ir kelionės.

Pati Venecija turi daug vardų: La Dominante (Iškilioji), Serenissima (Laimingiausioji), Adrijos karalienė, Vandens miestas, Kaukių miestas, Tiltų miestas, Plaukiojantis miestas ir Kanalų miestas. Maža to, pasaulyje yra daug venecijų: viena yra Kanadoje ir bent trys JAV, Lietuvos Venecija vadinama Minija, o Latvijos – Kuldiga (galbūt kitą kartą papasakosiu ir apie ją), o Venesuela – Venecijos mažybinis vardas ispanų kalba. Čia kyla klausimas dėl dydžio: kas didesnė – Venecija ar Venecijytė, mūsų gondolos draugija ar kruizinio laivo anoniminė minia, viena popietė Italijos mieste ar metai Vokietijoje? Vardų sumaištį galima vertinti kaip miesto, kuris neišsitenka vienoje pasaulio vietoje ir viename kalbos žodyje, kaukes.

Kalbant apie įvairių kalbų žodyną, venecijiečiai jį papildė ne tik žodžiu „gondola“, bet ir „arsenalu“, „regata“, „getu“, „lagūna“, „lazaretu“. Mieste yra 118 salų, 177 kanalų ir 409 tiltai. Beje, tai gerokai mažiau nei Amsterdame, kur jų yra 1281, ar Hamburge, kur jų yra apie 2500. Vis dėlto Tiltų miestu vadinama vien Venecija. Kanalai čia – vandens gatvės istoriniame centre, kur keliaujama gondolomis, vandens autobusais ir keltais. Čia nėra tik automobilių. Apskritai tai didžiausia Europos urbanistinė vietovė be automobilių. Kelionė į Veneciją taip pat turėtų būti ne automobiliu (nors Tronchetto saloje bei Romos aikštėje ir yra aikštelės), o traukiniu, laivu arba kokiu nors asilu. Beje, keliauninkus asilais mačiau Sienoje – kitame viduramžių mieste (apie tai – ir kitas pasakojimas).

Mano trumpas pasivaikščiojimas Venecijoje – kontrastas ilgai miesto istorijai. Beje, tokie turistai kaip aš – labiausiai nekenčiami Venecijoje: jie išleidžia mažiausiai pinigų, o miestą užkemša nepraeinamomis miniomis. Be to, vaikščioti reikia dviems (juk tai – meilės miestas), o ne vienam, kaip dariau. Turėdamas pusdienį pasirinkau „nemokamą“ ekskursiją, kurios vadovė buvo vokietė, gyvenusi JAV ir Nyderlanduose. Kitaip tariant, žmogus, neišsitenkantis vienoje vietoje. Vaikštant po Veneciją (jei tai darai ne su gidu) būtina sekti pasirinkto maršruto rodykles virš arkų, bet tai negarantuoja, kad nepasiklysi. Pakeliui atsiveria Madonna della Salute, San Sebastiano, Santa M. G. Dei Frari, Santi Giovani e Paolo bažnyčios, Ca’d’Oro, Ca’Rezzonico ir kiti rūmai tokia tvarka, kokia pasirenki maršrutą. Pageidautina, kad tavo (geriau jūsų) sausumos ar vandens kelias vingiuotų per visus šešis istorinės Venecijos rajonus (sestieri) su savo turgaus aikštėmis, varpinėmis, šventėmis ir papročiais. Šį šešetą simbolizuoja šeši pirštai ant gondolos pirmagalio (ferro).

Dauguma žmonių žvalgytuves pradeda nuo Šv. Morkaus – Venecijos globėjo – aikštės, į kurią atėjau galiausiai. Šiame politiniame ir religiniame respublikos centre yra tiek katedra, tiek Dožų rūmai, tiek kampanilė, tarnavusi kaip švyturys, tiek kolonos su buvusiu (šv. Teodoru) ir esamo globėjo (šv. Morkaus) simboliu. Šventieji – taip pat švyturiai, rodantys, kaip gyventi, o įnoringas miestas savaip rodo šventiesiems, kad nepakeičiamų nėra, jei bus netinkamai vykdoma globojimo prievolė. Tarp kolonų tilpo tiek mirtininkai, atvesti į egzekuciją, tiek lošimo stalai. Kas yra gyvenimas, jei ne lošimas iš mirties? Maža to, grimztanti (tegu po milimetrą kasmet) lagūna primena, kad ir gražiausi pasaulio miestai – laikini. Tai primena ir Laikrodžio bokštas. Šalia – Atodūsių tiltas, kuriuo įtariamieji eidavo pas tardytojus, žinojusius geriau už kaltinamuosius, kuo jie prasikalto. Vis dėlto garsiausias – Rialto tiltas, kurį suprojektavo Antonio da Ponte, nurungęs Michelangelo ir Palladio.

Šventojo Morkaus aikštė su katedra (kaip ir Ca’d’Oro rūmai) – liudijimas to, kaip Venecijos architektūrą ir apskritai kultūrą veikė Bizantijos kaimynystė. Veneciją su Bizantija siejo meilės ir neapykantos tiltai. Romos imperijos griuvėsiuose siautėjant germanams ir hunams, dvylika pabėgusių į salas šeimų turėjo pasiduoti Konstantinopolio globai, kad galėtų rinktis savo dožus nuo VII a. pabaigos. Ginčijantis Vakarų ir Rytų krikščionims, Venecija simpatizavo Vakarams, bet prašėsi Rytų apsaugos, kol IX a. tapo viena iš keturių jūrinių respublikų (apie kitą – Pizos respubliką – kitas pasakojimas). Su teise į druskos monopolį ir prievole valyti Adriją nuo piratų respublika tapo tiltu tarp Vakarų Europos ir likusio pasaulio. Venecijietis keliautojas Marco Polo (1254–1324) atveria Vakarų sąmonę Rytams. Vėliau rytietiško šilko (prisiminkime Baricco) importas ir reeksportas į Vakarus įkūnija rafinuotas audžiamo gyvenimo taisykles. Kaukių karnavalas – reveransas meilei, reikalingai kultūros šilko drabužių. Paauksuoti bronziniai žirgai priešais katedrą – venecijiečių grobis iš kryžeivių nusiaubto Konstantinopolio 4-ojo Kryžiaus žygio metu 1202–1204 m.: buvusio pono nuopuolis visada malonus tarnui, kuris nepraleis progos jį parklupdyti ir apiplėšti. Vis dėlto po dviejų šimtų penkiasdešimties metų venecijiečiai siunčia karinę pagalbą turkų apgultam Konstantinopoliui. Pastarojo jie neišgelbėja, o Viduržemio jūroje įgyja galingus priešus.

Venecijos galybė – taip pat nugrimzdusi į praeitį. XIII a. pabaigoje tai buvo labiausiai klestintis miestas, kurio įtaką plėtė 36 000 jūreivių 3 300 laivuose. Iš dalies tai galima paaiškinti sėkmingu (daugiau ar mažiau demokratiniu) valdymu perėmus antikinės Romos valdymo modelį. Romėnams venecijiečiai turi būti dėkingi ir už statybos ant alksnio polių, ilgai nepūvančių (nepavaldžių laikui?) technologijai. Venecijos imperijos Adrijoje liudijimas – Dubrovnikas, apie kurį galbūt kada nors papasakosiu. Venecijos istorija liudija, kad kiekviena imperija (kaip ir geras pasakojimas) turi pradžią, kulminaciją ir pabaigą. Respublika nusilpo išnykus užtvarai – Bizantijai, – prie kurios politinio nuosmukio ji pati daug prisidėjo. Venecija susilpnėjo ne tik dėl Otomanų imperijos spaudimo, bet ir dėl naujų jūros kelių atsiradimo po K. Kolumbo ir Vasco da Gamos žygių. Kitaip tariant, jos tiltas tarp Vakarų ir Rytų buvo paveržtas kylančių Ispanijos, Portugalijos, Nyderlandų ir, žinoma, Anglijos imperijų. Toks yra istorijos karnavalas, kurį patyrė ir LDK – nuo politinės galybės Rytų ir Vidurio Europoje iki visiško išnykimo tam, kad atgimtų nauja respublika.

Nepaisant to, kad Venecija buvo nustumta į politikos pakraštį (pirmiausia Italijos karų metu XVI a. pirmoje pusėje), iki pat XVIII a. vidurio ji išliko stambus žemės ūkio produktų eksportuotojas ir pramonės centras, o vėliau – menų, įskaitant madą ir architektūrą, srovių epicentras. Tai dar kartą patvirtina mintį, kad kultūra plėtojasi nepaisydama politinės raidos, nuo kurios ji, ilgai bręsdama, atsilieka, ir taip galiausiai kompensuoja politinius praradimus. Antai niekur kitur taip nesuklesti knygų leidyba po Guttenbergo spaudos išradimo: nuo XV a. iš čia visam pasauliui byloja graikų žinių lobynas, prakalbintas lotyniškai ir itališkai. Venecijietiškos kultūros svarbus sandas – operinė ir simfoninė muzika ir jos virtuozas Antonio Vivaldi. Venecijos madą šimtmečius maitino tiek subtilus buvimas „tarp“, tiek prisiimta prievolė tiekti šilką Vakarams, tiek karnavalo tradicija, tiek įsipareigojimas meilės vardui. Vis dėlto kas buvo kitas garsus venecijietis Casanova – meilės šilkas ar tik jos kaukė?

Karnavalas su kaukėmis – tai, ko reikia kultūrai, keičiančiai savo drabužius. Reikia to ir mums, siekiantiems atostogų nuo vieno vaidmens. To reikia ir meilei, kuri slepiasi po neapykantos, o ši – po meilės kauke. Venecijos reikėjo Šekspyro, T. Manno, M. Prousto, Ezra Poundo herojams. Autorius ir herojus taip pat keičiasi vaidmenimis, o M. Bachtino, rašiusio apie tai, svarbi kūrybos tema – viduramžių karnavalas. Nieko nėra rimčiau už smaginimąsi karnavale.

Pabaigai keli klausimai. Kokios reikia gondolos, kad nuplauktum atgal, ten, kur kažkada buvai – prieš dešimt metų ar prieš metus? Koks turi būti kelionių arsenalas, kad norėtųsi rašyti apie jas? Pasaulio miestų regata daro juos skirtingus ar panašius? Mūsų, vidureuropiečių, getas trukdo ar padeda suprasti Italijos miestus? Ar penkiasdešimties metų lagūna pakankamai plati, kad galėtum žvalgytis po savo praeitį? Ar būtina atsidurti lazarete, kad parašytum apie savo keliones?

Visiškai pabaigai – apie du vardus. Viktorija ir Aušra: rašymas auštant stotyje ir naujo rašymo regiono priešaušriai bandant nugalėti traukiniu nurūkusį laiką.

Prof. dr. Tomas Kačerauskas, VGTU Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.