Vyrą vykti į kelionę paskatino atsiradę tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Jordanijos sostinę Amaną bei noras aplankyti garsiąsias Vidurinių Rytų dykumas, Negyvąją bei Raudonąją jūras ir į naujųjų septynių pasaulio stebuklų sąrašą patekusį paslaptingąjį Petros miestą, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Aktorius kartu su mama Aldona, bičiuliu Robertu bei jo drauge Asta Jordanijoje praleido dvylika dienų, kurios į atmintį įsirėžė ilgam. Šios šalies lankytinas vietas Gyčiui rekomendavo jo draugas, kuris dar gruodį tyrinėjo Vidurinių Rytų valstybės regionus. Lėktuvas nusileido Jordanijos sostinėje Amane. Ten aktorius su mama bei draugais praleido naktį jaukiame viešbutyje. Ryte, išsinuomoję mašiną, jie leidosi į kelionę po šią paslaptingą šalį.
– Ką pavyko pamatyti ir aplankyti kelionės metu?
– Kelionė buvo labai smagi, nes turėjome puikų maršrutą į šiaurę palei Negyvosios jūros pakrantę ir žemyn iki ribos su Izraeliu – ten, kur prie upės vis dar krikštijami žmonės. Ši vieta, skirianti Jordaniją ir Izraelį, laikoma šventa.
Kelionėje pamatėme išties nemažai: grožėjomės Petros miestu, kalnais, dykumomis, Negyvąja bei Raudonąja jūromis. Kelionę pradėjome nuo garsiojo Petros miesto. Iš pradžių ieškojome, kur galėtume pasistatyti išnuomotą automobilį. Tuo metu prie mūsų privažiavo vyrai su džipu. Jie mums papasakojo, kad jeigu norime pamatyti Petrą, mums reikia 7 valandas kilti į kalną ir lygiai tiek pat grįžti atgal.
Mus ši žinia kiek nustebino, tačiau jie pasiūlė mums kitą variantą: užvežti mus savo džipu į viršų – ten, kur prajoja tik mulai, o paprasta mašina tikrai nepravažiuotų, ir tada mes pėsčiomis keliautume tikslo link. Žodžiu, tik atgalinį maršrutą reikėtų susidėlioti patiems. Mes, nieko negalvoję, sutikome su šiuo pasiūlymu. Jie mus užvežė į kalną ir paleido viduryje dykynės. Šalia buvo matyti laiptukai ir siauras kalnų takelis. Aš išties labai bijau aukščio, man keliauti tokiais takeliais – tikras iššūkis.
Buvo tokių vietų, kur norėjau sustoti ir toliau nebeiti, tačiau grįžti atgal nebebuvo kur – ta mašina jau buvo nuvažiavusi. Teko nugalėti visas savo baimes ir eiti į priekį takeliu, šalia kurio iš vienos pusės buvo ola, o iš kitos – skardis. Aš keliskart ten mintyse jau buvau save palaidojęs. Didžiausią medalį už visą šio maršruto įveikimą kabinčiau ne sau, o savo mamai – apskaičiavome, kad nuėjome apie 13 kilometrų, ir ji tai puikiai atlaikė.
Vėliau nuvykome prie Raudonosios jūros ir nuo ten pasiekėme dykumą. Ten mus užbūrė vėl kitokie vaizdai: viena – matyti kalnus, tačiau kita – pamatyti žmogaus nepaliestą dykumą. Kai buvome prie Izraelio sienos, iš dykumos pakilo didžiulė smėlio audra. Tik tuomet supratau, kodėl visi vaikšto su tomis skaromis, – reikia užsidengti veidą pakilus smėlio audrai.
– Kelionės neapsieina be nuotykių. Kokių teko patirti jums?
– Didžiausias mano nuotykis – pažintis su vietiniais gyventojais. Naktį, laiką leisdamas mieste, susipažinau su beduinais – dykumų gyventojais ir sutikau vykti į jų stovyklą. Nors jų nepažinojau, jaučiausi labai saugiai. Nuvykus pas juos jie mane nusivedė į savo būstą. Ėjau ir nežinojau, kur pateksiu, tačiau buvo labai smagu. Kartu parūkėme kaljaną, pagliaudėme saulėgrąžų.
Žinoma, apie tai pranešiau savo draugams ir perspėjau, kur galėtų mane susirasti, tačiau to neprireikė. Grįžau ne tik gyvas ir sveikas, bet dar ir susiradęs draugų. Pajutau tą neturistinę šalies pusę.
– Ar svečioje šalyje ragavote ką nors neįprasto?
– Kelionėje stengėmės vengti europietiško maisto kavinių. Žinoma, kaip ir kiekvienoje kelionėje, teko valgyti ir „McDonald’s“, bet vėliau stengėmės išbandyti vis ką nors kita. Pastebėjau, kad maistas panašus kaip ir Lietuvoje, tik skiriasi paruošimas bei prieskoniai. Populiarios vištų kepenėlės, mėsos kukuliukai. Viskas panašu, tačiau skiriasi skonis, nes maistas gardinamas kiek kitokiais prieskoniais.
Pirmą kartą teko ragauti kupranugario mėsos. Nuvykome džipu iki vietos, iš kurios keliauti leidomės kupranugariais. Jais nukeliavome iki kaimelio, kuriame gyveno vietinis beduinas – seneliukas, pas kurį sustoja papietauti daugelis turistų. Su draugais juokavome: ant kupranugario joji, o paskui jį valgai.
Mums buvo pagal užsakymą parūpinta vištienos ir šašlyko iš kupranugario mėsos. Skonis panašus į jautienos. Tad nebuvo jokio blogo jausmo – suvalgiau kaip įprastą šašlyką.
– Kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį?
– Aplankėme išties daug skirtingų vietų, tačiau didžiausią įspūdį man paliko Petros miestas – ne veltui jis yra tarp septynių pasaulio stebuklų ir vadinamas Raudonąja dykumų rože. Taip pat įsiminė draugiški ir malonūs žmonės. Matyt, čia viskas dėl saulėto dangaus.
– Prakalbote apie saulėtą dangų. Kokie orai buvo keliaujant?
– Labai permainingi. Ten sutemsta labai greitai – vos per dešimt minučių, lygiai taip pat greitai ir atšąla. Jei būni išėjęs vakare trumpomis rankovėmis ir tuo metu sutemsta – tenka gailėtis, kad nepasiėmei kailinių. Vakare būdavo 10–12 laipsnių šilumos, o dienomis – apie 22.
– Ar po kelionės pasikeitė jūsų nuomonė apie šią šalį?
– Man Jordanija atrodė dykumų, kovotojų, kariautojų šalis. Tačiau nuvykęs pamačiau, kad nieko panašaus nėra. Priešingai, nei maniau, jie visi yra draugai.
– Ar galvojate ten apsilankyti dar kartą?
– Iš tikrųjų jau planuoju į Jordaniją vykti antrą kartą. Juk ten susipažinau su nemažai labai gerų, gražių žmonių, todėl noriu juos aplankyti. O kartu ir pakeliauti po šią paslaptingą šalį.
