Milane gyvenantis garsus Italijos kompozitorius ir dainininkas Toto Cutugno kalba lėtai ir aiškiai. Kai jo sodrus balsas taria žodžius „italiano vero”, akivaizdu, kad tai tikras italas. Daina „L’Italiano”, kurią Toto atliko milijonus kartų savo gimtinėje ir už jos ribų, sukūrė pasaulyje Italijos mitą.
– Teko girdėti, kad dainą „L’Italiano” parašėte ruošdamasis gastrolėse susitikti su italų emigrantais.
– Taip, esu ne kartą dainavęs ją italams, emigravusiems į JAV, Pietų Ameriką, Australiją. Ją dainavau visiems savo tautiečiams, išsibarsčiusiems po pasaulį. Tačiau ji skirta ne vien emigrantams.
Didžiuojuosi, kad esu italas.
– Dainoje skamba žodžiai „sono fiero, sono italiano vero” (didžiuojuosi, kad esu italas). Ar ją skiriate ir šiandieninei Italijai?
– Ne. Daina buvo parašyta tuo laiku, kai Italija ir italai buvo kitokie.
Italija pasikeitė, ir ne į gerąją pusę. Bet aš likau italas ir visada dainuosiu apie savo tėvynę. Kad ir kas nutiktų Italijai, vis tiek didžiuojuosi, kad gyvenu čia.
Esu gimęs Toskanoje, bet save laikau daugiau siciliečiu.
Mama Olga buvo tikra toskanietė, tėvas Domenico – iš Sicilijos. Jie suformavo mano požiūrį į Italiją, tradicijas.
– Ne kartą teko jus matyti televizijos laidose, kur dainavote ne tik jaunimui, bet ir pagyvenusiems žmonėms. Tiesą sakant, atrodydavote šiek tiek keistai. Jaunas dailus italas, apsikabinęs senutę, kuri pritaria jūsų dainai. Kaip jums pavyksta sužavėti įvairaus amžiaus publiką?
– Gal todėl, kad turiu potraukį prie vieno keisto dalyko. Pats esu nostalgiškas. Tokie yra ir jauni, ir pagyvenę – nesvarbu, kokios tautybės tai žmonės.
Aš daug koncertuoju užsienyje. Ar žinote, kodėl man patinka koncertuoti Rytų Europos šalyse?
– Nes ten gražios šviesiaplaukės.
– Mane žavi moterų žvilgsniai. Rytų Europos moterų akys kitokios. Jos nepaprastai gražios, bet mane jaudina ne jų grožis. Užburia nostalgiškas žvilgsnis. Jis įkvepia mane kurti.
– Iš tiesų jūsų dainose daug nostalgijos. Prancūzų dainininkui Joe Dassinui sukurtos jūsų dainos „Et si tu n’existais pas”, „Le Jardin de Luxemburg”, „L’Ete Indien” labai romantiškos. Viso pasaulio žmones jos užbūrė ypatinga nuotaika. Kodėl šias dainas parašėte prancūzų dainininkui, o ne italui?
– Tai buvo laikas, kai pradėjau dirbti Prancūzijoje kartu su tekstų autoriumi, dabar jau šviesaus atminimo italu Vito Palavicini.
Jis dažnai vykdavo į Paryžių, bendravo su prancūzų muzikos pasaulio atstovais. Ėmėme bendradarbiauti.
Užsimezgė artimas ryšys su ta šalimi. Tada ir susipažinau su Joe Dassinu.
– Parašėte dainų ir italų dainininkams. Esate daugybės San Remo festivalių dalyvis. Nugalėjote 1980-aisiais sudainavęs dainą „Solo noi”. Esate populiarus kaip ir kita nemirštanti Italijos žvaigždė, jaunosios kartos ir vyresniųjų numylėtinis dainininkas Adriano Celentano.
Apie jūsų santykius su šia garsenybe sklinda įvairiausių kalbų. Sakoma, kad jūsų ryšys kupinas ir meilės, ir neapykantos.
– O, ne. (Juokiasi.) Su Adriano esame draugai. Abu gyvename Milane, turime šeimas. Adrianui parašiau net 13 dainų.
Tikriausiai mus sieja tai, kad abu dainuojame apie meilę. Esame vyrai, kuriems „amore” (meilė) yra svarbiausias gyvenime dalykas.
– Meilė moteriai? Dainuojate intymias dainas, kad ir „Solo noi” („Tiktai mes”), „Insieme” („Kartu”), „Innamorati” („Įsimylėję”), „Soli” („Vieni”), daugybę kitų dainų, kurias italai seniai moka atmintinai.
– Meilė moteriai ir apskritai meilė. Tai – gyvenimo stuburas, dėl meilės viskas laikosi. Bet aš kuriu dainas ir apie meilę gyvenimui, gamtai, gyvūnui.
Jaunystėje esu skyręs gausybę dainų savo žmonai. Šiai konkrečiai asmenybei parašyti tekstai, muzika.
Dabar daugiau esu linkęs į apmąstymus, todėl įjungiu vaizduotę, fantazuoju, kad išgyvenčiau ir kitokių emocijų.
– Kokių dar emocijų norite patirti?
– Dar nepatyriau, pavyzdžiui, išdavystės.
– Daug keliaujate po pasaulį. Lietuvoje gruodžio mėnesį ketinate surengti keturis koncertus su simfoniniu orkestru. Ar kitose šalyse ieškote italų virtuvės patiekalų?
– Kai pastarąjį kartą buvau Vilniuje, pastebėjau, kad yra daug italų restoranų, kuriuose galima suvalgyti neblogų spagečių, pavyzdžiui, mano mėgstamų „aglio, oglio, peperoncino” arba „spaghetti a matricciana”. Bet aš mėgstu paragauti ir vietinės virtuvės patiekalų. Juk kitaip neįmanoma pažinti šalies.
– Ar jus džiugina technologinės naujienos – internetas, socialiniai tinklai?
– Kompiuteriu naudojuosi tik tiek, kiek reikia darbui, ne daugiau. Kompiuteris nužudo menininką, sunaikina kūrybingumą.
– Gyvenate Milane – mados mieste. Esate lieknas, elegantiškas. Sekate mados tendencijas?
– Žinoma. Tik kasdien mūviu džinsus, dėviu sportinius drabužius. Koncertinį įvaizdį kuria italų dizaineris Carlo Pignatelli.
– Ar jau susikūrėte gerovę?
– Turiu namus Milane, taip pat vasarnamį Ligūrijoje, netoli Portofino kurorto, Rapalo mieste. Prabanga man – tai sveikata. Kai esi sveikas, gali daug nuveikti, įgyvendinti visas idėjas.
Svarbu ir šeima. Tai – šventas dalykas. Esu šeimos vyras, man svarbus santykis su artimiausiu žmogumi.
Kai tave ištinka nelaimė, kas daugiau padės, jei ne artimiausias žmogus. Vėliau, kai pavojus atslūgsta, iš visų jėgų stengiuosi atsilyginti meile, dėmesiu, džiaugsmingas akimirkas išgyventi kartu, – prieš kelionę į Lietuvą kalbėjo.
– Kokią turite svajonę?
– Surengti koncertą Kinijoje. Gavau daug kvietimų, svarstau tokią galimybę.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?
– Dainuoti apie Lietuvą, kurti dainas apie tėvynę. Kad ir į kokią pasaulio vietą likimas jus nublokštų, dainuokite apie Lietuvą.