Kas sieja „Anykščių vyną“ ir tolimos Islandijos muzikos sceną? Vyno daryklos įkūrėjo Balio Karazijos giminaitis, kurio dėka Reikjaviko melomanų rate ši lietuviška pavardė skamba vis dažniau. Muzikos grupės „Low Roar“ lyderis Ryanas Karazija tikisi, kad vieną dieną prie mikrofono galės atsistoti ir Lietuvoje.
Grupę „Low Roar“ pirmą sykį išgirdau spalį - vienoje Islandijos dizaino centro kambarėlyje, kuriame garsios islandų grupės „Sigur Ros“ komanda surengė seminarą apie muzikai skirtas interneto svetaines.
Pasibaigus diskusijai, į vidų žengė du kuklūs vaikinai su vargonėliais ir gitara. Kone atsiprašydami, kad trukdo, paprašė pasiklausyti poros dainų. Po penkių minučių kambaryje atvipo žandikauliai. Švelnus balsas ir erdvę užpildžiusios liūliuojančios melodijos po minikoncerto suformavo prie muzikantų eilę - visi norėjo pasakyti komplimentų.
Pamažu skinasi kelią
„Lietuva? Geras. Aš irgi kažkiek lietuvis“, - pasisveikinus apstulbo dueto dainininkas Ryanas Karazija.
Apie savo pavardės kilmę jam tenka aiškinti vis dažniau. Per keletą nuo šio susitikimo praėjusių mėnesių 29-erių Ryano sukurto muzikinio projekto populiarumas Islandijoje gerokai išaugo.
Alternatyvios muzikos mėgėjus iš viso pasaulio subūrusi interneto įrašų parduotuvė „Gogoyoko“ įtraukė „Low Roar“ kūrinį „Just A Habit“ į geriausių 2011-ųjų dainų trisdešimtuką. R.Karazijos kūrybą transliuoja vis daugiau alternatyviai muzikai skirtų JAV radijo stočių.
Pasiekimai, kurie kol kas neleidžia grupės vadinti žvaigždėmis, tačiau melodingą R.Karazijos muziką pamėgusių gerbėjų - vis daugiau. Grupė jau buvo pakviesta koncertuoti „Harpa“ - prestižiniuose Reikjaviko renginių rūmuose, o jos albumo pristatymas surengtas „KEX Hostel“ - jaunimo nakvynės namuose, kur koncertus rengia „Gus Gus“ ir kitos islandų žvaigždės. Praėjus dienai po pažinties, „Low Roar“ surengė eilę koncertų Reikjaviko kavinėse ir baruose - dalis didžiulio muzikinio šurmulio, kuris miestą apima didžiausio šalyje festivalio „Iceland Airwaves“ proga.
Senelio brolis - vyndarys
1926-aisiais B.Karazija su tėvu Anykščiuose išsinuomojo mūrinius rūsius ir užraugė 8000 litrų obuolių vyno. Taip prasidėjo „Anykščių vyno“ istorija.
Karo metais B.Karazija pasitraukė į Vokietiją, o iš ten 1949-aisiais - į JAV. Kaip ir jis, į JAV emigravo jaunesnis brolis Vytautas Karazija. Kalifornijoje gimęs dainininkas R.Karazija - jo anūkas.
„Balys įsikūrė Čikagoje, o mano senelis, aludaris Vytautas - Los Andžele. Senelis vedė moterį iš Suomijos. Jo sūnus, mano tėvas Victoras jau nebekalba lietuviškai. Senelį pažįstu tik iš nuotraukų - jis mirė prieš man gimstant“, - pasakojo Ryanas, pastaruoju metu pradėjęs aktyviau domėtis šeimos geneologiniu medžiu.
Atsiradus socialiniam tinklui „Facebook“, jis pradėjo megzti ryšius su giminaičiais, kurie išibarstę po visą pasaulį - nuo Lietuvos iki Australijos.
„Žinau, kad Lietuvoje turiu antros eilės pusbrolių ir pusseserių, bet nesu su jais susitikęs. Niekada nebuvau Lietuvoje.
Kol nebuvo „Facebook“, tėvo pasakojimai buvo vienintelis mano ryšys su Lietuva. Bet jis pats gimęs JAV, niekada neturėjo galimybės aplankyti mano senelio gimtinės“, - kalbėjo Ryanas.
Viltis - pragyventi iš muzikos
Augdamas Kalifornijoje, vaikinas žavėjosi riedlenčių sportu. Tačiau jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai, sulaukęs šešiolikos, į rankas pirmą sykį paėmė gitarą. Dainuoti mėgo ir anksčiau, bet drovėjosi tai daryti, girdint kitiems.
Būdamas septyniolikos, Ryanas subūrė pirmąją savo grupę. Jos dainininku, pats prisipažįsta, tapo tik todėl, kad nerado kito.
Pasivadinęs „Audrey Sessions“, savamokslis muzikantas pragyveno iš koncertų klubuose ir baruose. Tačiau prieš porą metų persikraustė į Islandiją ir ten susirado kitą darbą - plastiko atliekų perdirbimo įmonėje.
Šalyje, kurioje tėra 300 tūkstančių gyventojų, daugelis žinomų muzikantų turi kitą darbą. Rinka - tiesiog per maža, kad gyventum vien iš muzikos.
Tačiau meilė muzikai - pribloškianti. Pabuvęs savaitę, susidarai įspūdį, kad kas antras paauglys groja muzikos instrumentu, plokštelių parduotuvės - pilnos žmonių, o bilietai perkami net į jaunų grupių, kurių pavadinimai nėra žinomi, koncertus.
Didžiausios pasaulio popžvaigždės po prieš porą metų įvykusios Islandijos bankų griūties, kai šalies valiuta nuvertėjo dvigubai, į Reikjaviką nebeužsuka - atgabenti savo šou tapo per brangu.
Bet geriausi alternatyvios muzikos atlikėjai lankosi nuolat - „Iceland Airwaves“ teko savo akimis matyti „Beach House“, „Tune-Yards“, „Clock Opera“ ir kitų kylančių žvaigždžių koncertus. Reikjavikas, kuriame stovi kasmet Yoko Ono įžiebiamas Johno Lennono vardo Taikos švyturys (dangų skrodžiantis šviesos stulpas), yra lyg geros muzikos oazė, kurioje žodis „Eurovizija“ sukelia juoko priepuolius.
„Man čia patinka. Labai daug grupių, bet nėra to aršios konkurencijos pojūčio, kokį turi amerikiečiai.
Žmonės Islandijoje man atrodo nuoširdesni. Be to, čia visai kitoks mąstymas. Kūryba čia gimsta ne dėl pinigų“, - svarstė Ryanas.
Tiesa, noras visą savo laiką skirti muzikai žiba jo akyse. R.Karazija nedrąsiai brandina viltis, kad vieną dieną taip ir bus. Dabartinis jo tikslas - prasimušti į Europos klubus (JAV „Low Roar“ koncertuoja neretai), arba sudominti gerai žinomą grupę, kuri pakviestų „apšildyti“ gastrolių koncertus. 2013-aisiais „Low Roar“ ketina išleisti antrąjį albumą.
Į salą atginė meilė
Kaip prie Kalifornijos saulės pripratęs menininkas atsidūrė geizerių ir laukinės gamtos šalyje? Ieškokite moters. Vedęs merginą iš Islandijos, muzikantas nusprendė kraustytis į jos tėvynę. Prieš ketverius metus pirmą sykį apsilankęs Reikjavike, šiame mieste Ryanas apsigyveno 2010-ųjų rugsėjį.
„Atsikraustęs laisvalaikiu namie pradėjau įrašinėti dainas. Tada sutikau instrumentininką Julių Bjorgvinssoną. Pradėjome dirbti kartu. Šiuo metu „Low Roar“ - duetas, grojantis mano parašytas dainas, bet ketiname toliau kurti dviese.
Dainas įkvėpė persikraustymas. Iš Kalifornijos persikelti į Islandiją - didelis šuolis. Buvo ir baisu, ir linksma. Turėjau daug ką įrodyti sau pačiam. Galėjau pradėti viską nuo nulio, ir tai labai įspūdingas jausmas“, - prisipažino Ryanas.
Paklauskite, kaip skamba jo muzika, ir „Low Roar“ dainininkas atsidurs aklavietėje.
„Niekada nesimokiau muzikos. Rašyti dainas pradėjau, kai tik pramokau groti gitara. Aš beveik nesiklausau kitų atlikėjų muzikos, todėl nė neturiu su kuo palyginti savo dainų. Neturiu grotuvo „iPod“ ar kompaktinių plokštelių automobilyje. Keista, ar ne? Bet man patinka „Sigur Ros“, „Grandaddy“, Elliotto Smitho kūryba“, - pasakojo Ryanas.
Svajonė - pamatyti Lietuvą
Išsikalbėjus dainininkas nedrąsiai prasitaria apie viltį surengti koncertą Lietuvoje. Pamatyti šalį, kurioje augo jo senelis, būtų svajonės išsipildymas. Dar smagiau būtų vieną dieną Lietuvą aplankyti kartu su tėčiu.
Gali būti, kad jo muzikinėje biografijoje jau netrukus atsiras dar viena lietuviška detalė. Kai parodžiau „Low Roar“ įrašus dainininkui Andriui Mamontovui, jam grupės muzika patiko.
Pavasarį Andrius ketina koncertuoti Reikjavike. Elektroninio pašto adresais atlikėjai jau apsikeitė - gali būti, kad A.Mamontovo koncerte nuskambės jo ir R.Karazijos duetas.
Iš žinomos lietuvių giminės kilusiam amerikiečiui tai būtų smagi patirtis, nors buvo akimirkų, kai jis tyliai pasvajodavo, kad pase būtų įrašyta paprastesnė pavardė.
„Nekenčiau pirmųjų dienų, kai pradėjau lankyti mokyklą. Kai pirmą sykį tekdavo ištarti mano pavardę, visi be išimties mokytojai ją tiesiog išdarkydavo. Bet niekada nebuvo pagundos ją pakeisti ar scenai pasirinkti kokį slapyvardį.
Keisčiausia, kad dauguma islandų Karazijos pavardę be jokių klaidų ištaria jau pirmu bandymu. Amerikiečiams tekdavo stengtis tris ar keturis kartus“, - atsisveikindamas nusijuokė Ryanas.
Lrytas.lt skaitytojams - proga įvertinti Ryano kūrybą "Low Roar" vaizdo klipe "Give Up":