Ryanas gimė saulėtoje Kalifornijoje ir gyveno tipišką jaunuolio Los Andžele gyvenimą – riedlentės, bangletininkų kursai. Kol galiausiai būdamas 17-os subūrė pirmąją savo grupę „Audrye Sessions“, su kuria daug ir sėkmingai koncertavo JAV.
Prieš porą metų R. Karazijai pritrūko iššūkių ir metęs viską jis iškeliavo į mistiškąją Islandiją, kur jau užmezgė draugiškas pažintis su vietos žvaigždėmis – „Sigur Ros“, Bjork ir kitomis. Čia jis pradėjo visiškai naują projektą pavadinimu „Low Roar“.
Pirmą kartą didesnė Lietuvos auditorija apie Ryaną išgirdo šįmet - kai „Lietuvos ryte“ buvo publikuotas Reikjavike darytas interviu su muzikantu.
Straipsnio sukeltas susidomėjimas paskatino jį pakviesti į Vilnių. Lietuvių kilmės amerikietis jau birželio 22-24 dienomis „Loftas Fest“ metu išpildys savo vieną didžiausių savo troškimų. Į Lietuvą jis atvyks net savaite anksčiau, kad spėtų čia nuveikti viską, ką yra suplanavęs, ir galbūt sugroti vieną slaptą koncertą iki festivalio.
- Kada sužinojai apie savo lietuviškas šaknis?
- Tiesą pasakius, apie tai žinau nuo tada, kai apskritai galiu kažką atsiminti – nuo ankstyvos vaikystės.
- Ar jau esi girdėjęs lietuvių kuriamą muziką?
- Hm, gal ir esu kažką girdėjęs, tik pats nebent nežinojau, kad tai lietuvių kūryba. Taip pat nesu klausęsis ir lietuvių tradicinės muzikos.
- Ką planuoji nuveikti savo vizito Lietuvoje metu? Juk atvyksti net savaite anksčiau.
- Pirmiausia planuoju aplankyti gimines. Be abejonės, susitiksiu su visais festivalio lankytojais. Tikiuosi, ateisite į mano pasirodymą trečiąją festivalio dieną. Galbūt dar iki tol sugrosiu kokiame nors slaptame koncerte Vilniaus senamiestyje. Taip pat noriu susitikti su tavimi gyvai.
- Ką pirmiausia aplankysi būdamas Lietuvoje?
- Vyninę, kurią įkūrė mano senelis ir jo brolis. Taip pat norėčiau aplankyti bent kelis barus. Galbūt ir ne kelis, o daugiau.
- Kaip lietuvių kilmės amerikietis atsidūrė Islandijoje?
- Tai meilė (šypsosi). Islandija yra nuostabi ir labai gyvybinga šalis. Čia sutikau daugybę įdomių žmonių. Šiandien Reikjavike puiki diena. Važiavau iš vieno draugo atsiimti tokį instrumentą, pasukau į gatvelę pavadinimu Sæbraut. Ji ribojasi su jūra. Stovėjau ir šypsojausi. Kol kas esu laimingas gyvendamas šioje šalyje.
- Koks buvo tavo gyvenimas Kalifornijoje?
- Tipiškas kalifornietiškas – riedlentė, banglentė, dviračiai (juokiasi).
- Mėgsti sportuoti?
- Mėgau, kai buvau jaunesnis. Nors, tiesą pasakius, iki šiol mėgstu sportuoti, tačiau dabar esu atsargesnis. Nerizikuoju. Sulaužytas pirštas reikštų, jog kurį laiką negalėčiau groti. Turbūt dabar dažniau žiūriu sporto kanalus, nei pats tuo užsiimu.
- Tai ką dažniausiai veiki laisvalaikiu?
- Mėgstu vaikščiuoti vienas, važinėtis dviračiu, ragauti naujas alaus rūšis, būti su draugais – na, viską, kas yra būdinga trisdešimtmečiui (juokiasi).
- Kokią įtaką tavo muzikai turėjo Islandija?
- Nežinau… Greičiausiai apskritai sprendimas palikti JAV ir kraustytis į Europą, kur pažinojau vos kelis žmones, buvo gana radikalus ir daug kam netikėtas. Šis gyvenimo pasikeitimas ir padarė didžiausią įtaką mano kūrybai. Greičiausiai „Low Roar“ skambėtų panašiai, jei būčiau atsikraustęs kad ir į Lietuvą.
- Kokiose didžiausiose scenose esi grojęs?
- Grojau tikrai milžiniškose scenose, tačiau su šiuo projektu kol kas dar neteko pasirodyti arenose.
- Ar pagal tavo muziką žmonės šoka?
- Nebent linguoja į šalis (juokiasi). Šiaip mano muzika reikalauja atidumo ir tylos – tik tada nugara perbėga šiurpuliai.
„Low Roar“ daina „Give Up“: