„Kiek reikia išgerti, kad suprastum tai, ką jie daro?“ - kartą po diskusijos apie „Sparks“ privalumus ir trūkumus neiškentęs pratrūko bičiulis.
Komentaras, kuris tikriausiai pralinksmintų Roną ir Russellą Maelus - brolius, kurie daugiau nei 40 metų su pasimėgavimu laužo popmuzikos rėmus.
1968-aisiais subūrę grupę „Halfnelson“, vėliau jie pasivadino „kibirkštimis“ ir ne kartą griovė, o po to vėl nuo pamatų statė savo muzikos pilį.
Aštuntajame dešimtmetyje jie grojo roką, pagardintą į dieviškas aukštumas kylančiu Russello balsu - tai buvo panašu į per stiprių narkotikų apsirijusio operos solisto pasilinksminimą bohemos vakarėlyje.
Vėliau su prodiuseriu Giorgio Moroderiu jie lindo į disko muzikos gelmes, hitu „When Do I Get To Sing My Way“ sužavėjo milijonus perpus jaunesnių klausytojų, įrašė konceptualų albumą „Lil Beethoven“ be mušamųjų instrumentų, o galiausiai prieš trejus metus Švedijos visuomeninio radijo užsakymu parašė miuziklą apie išgalvotus kino genijaus Ingmaro Bergmano nuotykius.
Vieno albumo viršeliui broliai pozavo, persirengę geišomis, kitame ūsuotas klavišininkas Ronas trumpam tapo nuotaka, o vokalistas Russellas - jaunikiu.
Išsidirbinėjimas? Nebūtinai. „Sparks“ dainų tekstuose sau vietą randa pažangiausių filosofų mintys, pasakojimai apie kultinių Honkongo režisierių kūrinius, ironijos ir paslėptų prasmių juose - tiek, kad bet kuris grupės albumas galėtų tapti literatūros paskaitos tema universitete.
Kadaise hitleriškais ūsiukais daug klausimų ir pasipiktinimo sukėlusiam Ronui šiandien - 67-eri, o jaunėliui Russellui spalį sukaks 64-eri. Abu niekada nebuvo sukūrę šeimos, bet yra įrašę lyrišką dainą „I Married Myself“ - „susituokiau su savimi, ir mes tokie laimingi, ach, tie ilgi romantiški pasivaikščiojimai paplūdimyje, tai tęsis amžinai“.
Su daugybe muzikantų per ilgą karjerą muzikavę „Sparks“ spalio 4-ąją sugrįš į rūmų „Forum Palace“ salę - prieš ketverius metus pirmojo vizito metu ji buvo sausakimša.
Ir sugrįš ne bet kaip - pristatydami programą, kurią vadina iššūkiu patiems sau. Koncerte „Two Hands, One Mouth“ muzikantai pasirodys dviese. Balsas ir klavišiniai instrumentai - tai bene „nuogiausias“ grupės pasirodymas, kokį jie yra sukūrę. Geriausios grupės dainos skambės be jokių priemaišų - lyg jie duetas būtų užsukęs į svečius ir ekspromtu nusprendęs pamuzikuoti.
Prieš antrąją kelionę į Vilnių vokalistas Russellas mintimis pasidalijo su „Lietuvos ryto“ skaitytojais.
- Kokius prisiminimus jums kelia pirmoji kelionė į Lietuvą?
- Mums labai patiko. Viena priežasčių - turininga jūsų šalies istorija, kuri mums, amerikiečiams, yra labai įdomi. Dainuojant užplūdo šilti jausmai. Lietuvą įsivaizdavome kaip mažą, neaiškią valstybėlę kažkur labai toli, pamatyti, kiek daug žmonių čia klausosi „Sparks“, buvo labai įspūdinga.
Pamenu, kitą dieną mus nuvežė į Trakus, plaukiojame laiveliu, puikiai leidome laiką. Net jei būtume atvykę kaip turistai, būtume likę patenkinti. Pasivaikščiojome po senamiestį, grožėjomės architektūra. Gera pabūti mieste, kuris toks nepanašus į Los Andželą. Matosi, kad jūs vertinate kultūrą, ko nedarome mes, amerikiečiai.
Jūs išlaikėte istoriją, o mano mieste pastatai griaunami po šešių mėnesių, vietoj jų statomi nauji, dar bjauresni.
- Vilniuje pradėsite gastroles, kurių metu scenoje pasirodysite tik dviese. Kaip atsirado šis sumanymas?
- Metų pradžioje buvome pakviesti dalyvauti mūsų bičiulio muzikanto šventėje Japonijoje, ten dviese pagrojome keletą dainų. Tai buvo labai neįprasta.
Pagalvojome - gal verta išplėtoti šią idėją. Birželį Londone surengėme tokį eksperimentą - grojome dviese, publikai labai patiko.
Tai proga klausytojams išgirsti, kas yra „Sparks“ muzikos branduolys, esminiai mūsų kūrybos elementai. Tai - puikios Rono melodijos ir tekstai, na, ir mano balsas. Ypač gerai atsiskleidžia Rono poezija - manau, ji nuostabi, tačiau paprastai ją užgožia visas tas garsų uraganas, kurį kuriame. Čia jo nėra.
- Nebuvo baisu, kad patys tokio koncerto tiesiog „neištempsite“?
- Kai scenoje - tik aš ir brolis, tai tikrai baisoka mums patiems, nėra į ką atsiremti, nėra muzikantų, kurie „ištemptų“, jei suklystume. Visą koncertą reikia būti labai susikaupus. Negali užsisvajoti. Tai - sunku, bet mums patinka iššūkiai. Net jei toks koncertas atrodo kiek beprotiškas.
- Prie beprotybės jūsų klausytojai jau priprato. Kiekvienas jūsų albumas ir šou - skirtingas? Iš kur tas noras nuolat visko prisigalvoti? Juk galėtumėte daryti kaip „The Rolling Stones“ - dvi naujos dainos per dešimt metų, ir vis tiek žmonės eitų jūsų klausytis.
- Tai būtų baisu. Grupė, kurią jūs paminėjote, turi puikią istoriją, bet visiškai nesistengia eiti į priekį, atrodo pavargusi, nieko nebenori įrodyti. Tuo mes nuo jos skiriamės.
Mes, pavyzdžiui, vis dar galvojame, kad kol kas nesukūrėme geriausio savo darbo. Norime išsiveržti už publikos įsivaizdavimo, kaip ir ką turime groti, ribų. Nenorime būti popgrupė, kuri tiesiog tenkina lūkesčius.
- Prieš trejus metus sukūrėte ir Švedijoje pristatėte miuziklą „Ingmaro Bergmano suviliojimas“. Mistinė istorija apie tai, kaip šis kino režisierius iš Švedijos nepaaiškinamu būdu persikelia į Holivudą. Tai - irgi beprotybė, ar ne?
- Būtent (juokiasi). Kai popgrupė ruošia 22-ąjį albumą, nėra normalu jame įrašyti kažką tokio - konceptualų projektą, kurio premjera įvyksta Los Andželo kino festivalyje.
Bet mums labai patinka šis projektas. Vis dar esame nusiteikę rasti finansavimą ir paversti šį miuziklą filmu, taip pat - įtraukti jį į kurio nors teatro repertuarą.
Beje, Vilniuje mes pagrosime sutrumpintą miuziklo versiją - dešimties minučių popuri, į kurį įtrauktos kelios melodijos. Tad galėsite bent kažkiek įsivaizduoti, ko mes ten pridirbome. Nes mums šis kūrinys labai svarbus.
- I. Bergmano vardas - labai svarbus kino pasaulyje. Nesulaikėte priekaištų, kad jį perkėlėte kino legendą į savo išsigalvojimų pasaulį?
- Laimei, ne. Mes labai gerbiame I.Bergmano atminimą, tikrai nenorėjome jam pakenkti.
Miuziklo įraše I.Bergmaną vaidina aktorius Jonas Malmsjo, Gretos Garbo vaidmuo teko Elin Klingai. Abu šie švedų aktoriai yra dirbę su I.Bergmanu, vaidinę jo režisuotose pjesėse. Tai labai svarbu mums.
Jie pasakė, kad puikiai perteikėme Ingmaro dvasią, kad pats režisierius tikriausiai būtų nudžiugęs dėl tokio kūrinio. Toks įvertinimas mus labai pamalonino.
- Kaip galima tai pralenkti?
- Tas Ingmaro reikalas mus tikrai įkvėpė, dabar galvojame apie naują projektą, kuris dar labiau išplės mūsų ribas. Ne, tai nebus muzikinė istorija, bet šis tas daugiau nei paprastas albumas. Kai ką rezgame, bet kol kas negalime to pasakoti. Sakykime taip, tai bus labai platus ir didelis reikalas.
- Jūsų muzika skambėjo ne viename kino filme ir reklamoje. Ar buvo atvejų, kai tai jus supykdė ar prajuokino?
- Taip. Neseniai JAV buvo rodoma degtinės reklama, kurioje panaudota mūsų daina „Cool Places“ - kažkas ją įrašė iš naujo, skamba taip, lyg dainuoja kažkokia robotė. Visiškas idiotizmas, turint omenyje, kad aš ir Ronas nemėgstame alkoholinių gėrimų.
- Jums bent atsiuntė dėžę tos degtinės?
- Ne, o būtų gerai (juokiasi). Galėtume ją parduoti.
- Lietuvoje koncertuosite savo 64-ojo gimtadienio išvakarėse. Mes pykstame, kad gimtadienį švęsite Latvijoje, bet tiek to, ko norėtumėte dovanų?
- Cha, geras klausimas. Geriausias suvenyras, kurį praėjusį sykį parsivežiau iš Vilniaus, buvo gintaras. Man labai patinka. Žinau, kad kvaili amerikiečiai turistai turbūt nuolat šlovina gintarą, ir aš atrodau panašus į vieną iš jų, bet ei, gintaras - toks gražus dalykas.
Maži gintaro gabalėliai - puiki dovana. Didelių nereikia, nes tektų juos tampytis po visą Europą, o tai nelabai patogu (kvatojasi).
- Su jumis nori bendradarbiauti daugybė meno pasaulio žmonių, bet jūs įdomiai juos renkatės. Esate perdirbę labai paprastą Katie Melua dainą. Kodėl?
- Mums patinka idėja visiškai perdaryti muziką ir priversti ją skambėti labai netikėtai.
Žmonės kartais įsivaizduoja, kad domimės tik avangardu, o juk Katie - popmuzikos atlikėja. Bet taip nėra. Ir tai nėra vienintelis pavyzdys.
Publika labai stebėjosi, kad bendradarbiaujame su sunkaus roko grupe „Faith No More“. Ir mums patiems buvo keista, kad jie nori su mumis dirbti. Kartais mane stebina, kokie skirtingi artistai mėgsta „Sparks“ ir randa mūsų požiūryje kažką įdomaus - kad ir Yoko Ono.
- Kai Didžiojoje Britanijoje prasidėjo skandalas dėl pokalbių pasiklausymo, kai tiek nemalonumų dėl to turėjo laikraščių magnatas Rupertas Murdochas, daug kas prisiminė, kad būtent apie jį kadaise parašėte dainą „Now That I Own The BBC“.
- Taip. Įdomiausia, kad mes tikriausiai pirma ir gal paskutinė grupė, parašiusi dainą apie R. Murdochą ir jo cinišką norą užvaldyti visą žiniasklaidą - dar 1994-aisiais. Tai rodo, kad mes nuspėjome ateities įvykius. Matote, mes vėl pralenkėme laiką (juokiasi).
- Jūs dažnai vadinami keistuoliais ir ekscentrikais. Tai - tikslus apibūdinimas?
- Manau, taip - jei mus lyginsite su 99 procentais popmuzikos atlikėjų. Man tai reiškia, kad mūsų muzika išsiskiria, kad turi ypatingą spalvą. Būtent muzika, ne išvaizda ar elgesys. Nes mes elgiamės labai paprastai.
Bet žodis „ekscentrikas“ šiais laikais yra labai nuvertintas. Jis kaišiojamas kur reikia ir nereikia. Tarkime, gali būti 21-erių, sukūręs tik du vaizdo klipus, bet jei viename jų raivosi nuoga moteris - tu jau išsišokėlis ir baisiai provokuojantis. Nors muzika - visiškai prasta ir neįdomi.
Aš su tuo nesutinku. Tai visiškai neįdomu, nieko išskirtinio. Pavyzdžiui, Lady Gaga - korsetai, sadomazochistiniai elementai, juodi seksualūs apatiniai, makiažas. Štai ir viskas. Ir va, ji jau išsišokėlė. Nesąmonė, nes tai, ką ji daro, yra jau daug kartų matyta kitur. Tai ne ekscentriška, tai tiesiog juokinga.
„Sparks“ vaizdo klipas „The Rhythm Thief“:
