Nuo debiutinio albumo „Hot Fuss“ pasirodymo praėjus aštuoneriems metams, klausytojai jau žino, kokia yra „The Killers“ sėkmės priežastis ir pagrindinė formulė - sugebėjimas kone į kiekvieną, net ir pačią liūdniausią, dainą įkišti euforišką priedainį. Ta pačią prekę grupė iš Las Vegaso siūlo šį kartą, tas pats šachmatų ėjimas lėmė sėkmę ir soliniam vokalisto Brandono Flowerso albumui „Flamingo“.
Kiti du esminiai bruožai - pabandyti groti taip, kad greitesnės dainos primintų U2 (taip, kaip naujoje dainoje „Runaways“), o baladės - Bruce'o Springsteeno (kaip su grupės „Travis“ vokalistu Franu Healy parašytoje „Here With Me“) skambesį. Tiesa, grupė to lyg ir neslepia - naują albumą kurti padėjo su U2 dirbę prodiuseriai Steve'as Lillywhite'as ir Danielis Lanois.
Dar ant visko užpilamas 1986-ųjų elektronikos padažas (daina „Be Still“) - ir prašom, publikai patinka taip, kad „The Killers“ yra viena brangiausiai apmokamų į festivalius kviečiamų grupių.
Tekstų temos, beje, irgi kartojasi - ta pati „tėčio mašina, su kuria taip smagu ištrūkti į dykumą“, romantika, nostalgija, vykusios ir nevykusios meilės istorijos. Gražus muzikinis vėlyvo vakaro filmas, ir tiek, bet be jokio gilesnio kapstymosi.
Su rimtesniu roko skambesiu kažką bendro turi dvi dainos „A Matter Of Time“ ir „Battle Born“ su kiek griežtesnėmis gitaromis. „The Killers“ kūryba - melodinga, gerai sudėliota ir efektyvi popmuzika, bet tikrai ne rokas.
Tačiau tai - jokia problema. Labiau stebina tai, kad „The Killers“ nerodo jokių evoliucijos ženklų - išskyrus gal garso efektais „apdirbtą“ gitarą dainoje „The Rising Tide“. Tikriausiai grupė jaučiasi pataikiusi į dešimtuką ir daugiau nenori eksperimentuoti, bet apima dvejopas jausmas - dainos lyg ir „kabinančios“, nenuobodžios, gerai parašytos, tačiau skamba kaip ankstesnių „The Killers“ hitų klonai.
Įvertinimas - 7 iš 10.
„The Killers“ naują albumą pristatanti daina „Runaways“:
