„Placebo“ formulė nesikeičia jau 18 metų - tas pats „glam“ estetikos įkvėptas rokas su elektronikos potėpiais, hermafroditišku Briano Molko vokalu ir tekstais, kuriuose kažkas būtinai sėdi beprotnamyje, užsiima savęs kankinimais ar jaučiasi baisiai atstumtas.
„B3“ - ne išimtis. Titulinė daina - gitarų uraganas ir pro dantis košiami ironiškas tekstas su rėkiamiu priedainiu. Taip parašytų „Placebo“ dainų galima išvardyti dešimtis. Kaip ir „The Extra“ - iš esmės švelnus kūrinys, tik atliktas maniako tonu. „Kiekvieną dieną bandau sugalvoti, ką gilaus galiu pasakyti“, - deklamuoja B. Molko, tarsi nupasakodamas visą savo karjerą.
Dainoje „I.K.W.Y.L“ sudėta tai, ką „Placebo“ moka kurti bene geriausiai - nusivylimo ir nuovargio atmosfera, suradusi atgarsį tiek daug maištingų paauglių širdžių ir toliau į grupės kultą atverčianti naujus jautruolių būrius.
„Time Is Money“ pagal „Placebo“ standartus yra beveik popsas - kone optimistinio „Coldplay“ stiliaus fortepijonas, kone „bitliški“ pritariamieji vokalai, varpeliai, lyrinio jausmų objekto palyginimas su nuodais ir kartojamas Jėzaus vardas.
Vienas bendras šių penkių dainų bruožas - nėra nė vieno tokio ryškaus ir greitai įsimenančio kūrinio, kokių bent keletas būdavo kiekviename ankstesniame grupės įraše. Kažko ypatingai naujo iš šio leidinio „Placebo“ gerbėjai tikėtis neturėtų. Bet tie, kurie yra giliai prariję šios grupės muzikos kablį, skųstis irgi neturės kuo.
Įvertinimas - 8 iš 10.
„Placebo“ dainos „B3“ vaizdo klipas:
