Penki ilgaplaukiai vaikinai 1987-aisiais buvo aukštumose, kurių pavydėjo visi. Debiutinis sunkiojo roko grupės „Guns N’Roses“ albumas „Appetite For Destruction“ gerino visus populiarumo rekordus ir buvo parduotas 28 milijonų egzempliorių tiražu.
Kiekvienas iš penkių buvo savaip „trenktas“, tačiau ryškiausias buvo pagrindinis duetas — vokalistas Axlas Rose’as ir genialias soluotes iš gitaros spaudęs Slashas.
Axlo Rose’o slapyvardis buvo sudarytas iš angliškų žodžių „oralinis seksas“ — tik sukeitus raides vietomis. Slashas scenoje buvo tikras žodžio „kieta“ įsikūnijimas — su cilindru, juodų garbanų kupeta, dantyse įsikandęs cigaretę.
Praėjus 25 metams jūs vis dar galite nueiti į „Guns N’Roses“ koncertą, bet iš senosios gvardijos jame pasirodys tik Axlas. Neištvėręs dainininko didybės manijos, Slashas (tikrasis vardas — Saulas Hudsonas) pasitraukė 1996-aisiais.
Užmarštis jam negrėsė. Viena ryškiausių praėjusio dešimtmečio roko grupių buvo „Velvet Revolver“ — kolektyvas, kurį Slashas subūrė su buvusiais „Guns N’Roses“ nariais ir grupės „Stone Temple Pilots“ vokalistu Scottu Weilandu.
Grupė laimėjo „Grammy“, tačiau 2008-aisiais buvo nutildyta — Slashui pasipainiojo antras iš eilės ne itin prognozuojamas dainininkas, kuris nei iš šio, nei iš to apie savo pasitraukimą paskelbė tiesiai nuo scenos.
Gitaristas ir vėl prisikėlė — pernai išleido jau antrą solinį albumą „Apocalyptic Love“, įrašytą su vokalistu Mylesu Kennedy ir grupe „The Conspirators“. Jo pristatymo gastrolių traukinys vasario 14-ąją stabtelės Kauno „Žalgirio“ arenoje.
Augo bohemiškoje šeimoje
Kartais sakoma, kad į Slasho koncertus einama ne vien dėl muzikos — labiau dėl galimybės savo akimis pamatyti gyvą paminklą rokenrolui.
Naršant 47-erių muzikanto biografiją atrodo, kad jis neturėjo jokio kito pasirinkimo, tik pasinerti į muziką — abu jo tėvai turėjo ryšių su pramogų verslu.
Slashas gimė Didžiojoje Britanijoje, tačiau nuo penkerių metų gyvena Los Andžele. Prieš trejus metus mirusi muzikanto motina buvo dizainerė ir kūrė kostiumus muzikos žvaigždėms.
Tėvas Anthony Hudsonas — dailininkas, kūręs plokštelių viršelius Neilui Youngui, Joni Mitchell ir kitiems žinomiems atlikėjams. Eiti į svečius pas roko garsenybes šeimai buvo kasdienybė.
Kai Slashas dar buvo mažylis, jo motina persikraustė į Los Andželą. Berniukas augo su seneliais, į Los Andželą su tėvu persikėlė sulaukęs penkerių. Po keleto metų tėvai išsiskyrė.
Kartą namo grįžęs būsimasis rokeris aptiko motiną nuogą lovoje su garsiu dainininku Davidu Bowie.
„Nėra paslaptis, kad jie kurį laiką susitikinėjo. Nieko ypatinga, nereikia iš to pūsti burbulo. Nieko baisaus nepamačiau. Tiesiog jie nebuvo apsirengę“, — vėliau pasakojo Slashas.
Grupė — lyg beprotnamis
Paauglystėje kur kas labiau nei pamokos jį žavėjo pasivažinėjimai kalnų dviračiais ir riedlentės. Laisvoje atmosferoje augęs berniukas svajojo paskirti gyvenimą ekstremaliajam sportui, bet galiausiai suvokė, kad mergaitėms labai patinka vaikinai su gitaromis.
Nuo to laiko su gitara jis nesiskyrė nuo ryto iki vakaro — dabar turi daugiau nei šimto instrumentų kolekciją. 1981-aisiais prisidėjęs prie savo pirmosios grupės „Tidus Sloan“, po trejų metų Slashas tapo grupės „Hollywood Rose“, kuri pamažu virto „Guns N’Roses“, nariu.
Ir tuoj pat įklimpo į narkotikus, tačiau tai nieko nestebino. Vienokių ar kitokių problemų turėjo visi grupės nariai. Jau pirmieji „Guns N’Roses“ metai, kai šlovė dar nė nesisapnavo, buvo kupini išsišokimų: kiaulidėmis paversti išnuomoti namai, maistas iš šiukšliadėžių, alkoholio upės ir kvailiojimas, kuris vis dėlto netrukdė kurti muzikos, kuri vėliau pavergė milijonus.
Istorija apie „Guns N’Roses“ išpopuliarėjimą, pilnus stadionus žiūrovų, iki šiol radijo stočių nuolat transliuojamas dainas „Sweet Child O’Mine“, „Don’t Cry“, „November Rain“ ar „You Could Be Mine“ — per ilga, kad sutalpintum į kelis žurnalo puslapius. Tačiau ją nuolat lydėjęs motyvas — stulbinama sėkmė — keistai derėjo su muzikantus persekiojančiomis keistenybėmis.
Tokiomis kaip pakeistas albumo viršelis, nes įrašų leidykla visai nenorėjo į parduotuvių lentynas dėti piešto atvaizdo, kuriame pavaizduotas merginą išprievartavęs robotas. Arba daina, kurioje skambantis merginos dūsavimas buvo įrašytas tikro orgazmo metu — pasidarbavo grupės vokalistas su gerbėja, studiją pavertęs romantišku guoliu su žvakėmis. Arba albume „The Spaghetti Incident?“ įrašytas kūrinys, kurio autorius — iki gyvos galvos kalėjime uždarytas pagarsėjęs žudikas maniakas Charlesas Mansonas. Arba koncertai, kuriuose vokalistas versdavo žiūrovus laukti pusantros valandos, nes vis „nesijausdavo pakankamai pasirengęs eiti į sceną“.
Sugriuvusi draugystė
1996-aisiais Slashui trūko kantrybė — jo istorija su „Guns N’Roses“ priėjo liepto galą. Vėliau muzikantas prisipažino neapsikentęs vokalisto, kuris tapo tikru despotu, elgesio. Axlas Rose’as perrašė sutartis su įrašų leidėjais taip, kad kitiems grupės nariams teko samdomų muzikantų vaidmuo, galiausiai iškastravo dainos įrašą, išmesdamas Slasho gitarą ir vietoj jo pakviesdamas groti kitą gitaristą.
Slashui pasitraukus dainininkas neatėjo į protą — „Guns N’Roses“ albumą vis perrašinėjo keliolika metų, priėmė ir atleido keliolika muzikantų. Kai kartą Slashas Las Vegase atėjo pasižiūrėti, kaip scenoje atrodo dabartinė „Guns N’Roses“ versija, grupės lyderis atsisakė eiti į sceną, kol iš salės nebus išmestas jo buvęs bendražygis.
Kalbama, kad prieš 5—6 metus buvę bičiuliai dar mėgino taikytis, tačiau viskas subyrėjo į šipulius. Anot kai kurių šaltinių, Axlas pamėgino pakišti buvusiems grupės nariams sutartį, pagal kurią po kelių bendrų pasirodymų visos teisės į kolektyvo kūrybinį palikimą atitektų jam. Šie draugiškai jį pasiuntė velniop.
Dar grojimo „Guns N’Roses“ laikais savo grupę „Slash’s Snakepit“ įkūręs Slashas šio amžiaus pradžioje populiarumą atgavo su „Velvet Revolver“. Grupei iširus, prieš trejus metus gitaristas išleido pirmą solinį albumą, kurio įrašams subūrė gausybę garsių pažįstamų: Kidą Rocką, Alice Cooperį, Fergie, Lemmy Kilmisterį iš „Motorhead“, Iggy Popą, Chrisą Cornellą iš „Soundgarden“ ir daugybę kitų.
Didžiuosiuose roko festivaliuose savo programą atlikęs muzikantas nusiteikęs tęsti solinę karjerą.
Antrasis diskas „Apocalyptic Love“ sulaukė puikių vertinimų. Naują karjeros puslapį atvertęs muzikantas ir į savo kasdienybę dabar žiūri visai kitaip.
Dėl šeimos atsisakė roplių
„Beprotiškiausia autobiografija, kokią esate skaitę“, — taip 2007-aisiais išleistus Slasho memuarus apibūdino britų leidinys „Observer“.
Pasakojimų apie heroiną, pakeliui į koncertus pamylėtas merginas ir balansavimą ant mirties ribos ten — iki soties.
Epizodas, kuris muzikantą pagaliau privertė rimtai susimąstyti apie reabilitacijos kliniką, nutiko prabangiame viešbutyje. Apsvaigęs muzikantas duše pradėjo matyti kažką panašaus į „žalius žmogeliukus“, lendančius jam po oda, sudaužė kabiną ir nuogas išlėkė į lauką įsitikinęs, kad jie vejasi.
Dabar jis nevartoja jokių svaigalų, džiaugiasi laimingai išbridęs iš liūno. Su žmona Perla (tai antroji Slasho santuoka) augina du sūnus, nors tai tikriausiai vis tiek nėra tipiška rami šeimynėlė.
Vieną biografinės knygos puslapių puošia komiška nuotrauka, kurioje Slashas nusismaukęs kelnes stovi viešbučio fojė, o žmona bučiuoja jam užpakalį. Be to, muzikantas vis dar ilgisi smauglių ir gyvačių, kuriuos anksčiau augino. Jam būdavo linksma, kai ropliai išgąsdindavo meilužes, tačiau mintis apie vaikų žaidimus su gyvatėmis Slashui, kaip čia pasakius, pasirodė šiek tiek nejauki.
Mandagumo įsikūnijimas
Gali būti, kad jūs ne kartą klausėtės Slasho gitaros, apie tai nė nežinodami. Ji skambėjo Michaelo Jacksono hituose „Give In To Me“ ir „Black Or White“, Bobo Dylano, Rodo Stewarto, Alice Cooperio, Lenny Kravitzo ir net Rihannos dainose.
Šiandien jis — legendomis apipintas rokenrolo dievaitis. „Būsi idiotas, jei su juo nepasikalbėsi. Aš eisiu su juo pasikalbėti, o tu dainuok vietoj manęs, — pratrūko Slashą dievinanti Erica Jennings, kai jos juokais paklausiau, ar verta dėl pokalbio telefonu su šiuo muzikantu paaukoti M.A.M.A. ceremonijos pradžią. — Ir būtinai pasakyk jam, kad jei jam kada prireiks dainininkės, aš pasirengusi.“
Renginio pradžią vėliau teko pamatyti internete — kol dainavo Andrius Pojavis, arenos užkulisiuose teko bandyti iš pažadėto dešimties minučių pokalbio su roko žvaigžde išspausti viską, ką įmanoma.
Slasho balsas ragelyje atrodė pavargęs. Bet keisčiau buvo kita — rokenrolo žvėris atrodė tikras ramybės ir mandagumo įsikūnijimas.
— Lietuva ne vienam į ją užsukančiam muzikantui vis dar yra mistinė šalis. Kai pamatėte ją gastrolių maršrute, kilo klausimas „kas čia per velniava“?
— Ne. (Kvatojasi.) Aš pakankamai domiuosi geografija ir apie Lietuvą žinau tikrai nemažai. Man buvo smagu, kad pagaliau ten galėsiu pagroti.
Per šį koncertų turą bus tik pora tokių vietų, kuriose niekada anksčiau nesu buvęs. Manau, tai bus labai įdomu.
Tai ir yra šio turo išskirtinumas, kad grosime poroje vietų, kur niekada anksčiau nesilankiau. Tai žinau apie Lietuvą.
— „Muzikantai, su kuriais groju, yra vieni geriausių, kuriuos esu sutikęs.“ Taip pasakojate apie savo dabartinę grupę „The Conspirators“. Jums — 47-eri. Gaila, kad jų nesutikote anksčiau?
— Ne. Tai, kad jie tikrai yra geriausi, — tiesa. Bet aš nesvarstau, kodėl nutiko vienas ar kitas dalykas. Tikiu, kad viskas turi priežastį.
Tai labai įdomus laikas mano gyvenime. Galima sakyti, tik dabar pagaliau pradėjau solinę karjerą. Iki tol buvo tai, kas buvo: „Guns N’Roses“, grupė „Slash’s Snakepit“, tada „Velvet Revolver“. Pastaroji, beje, irgi atsirado visai netikėtai, iš pradžių tai buvo tik pakvailiojimas.
Kai pradėjau repetuoti su Mylesu ir „The Conspirators“, nežinojau, kas iš to išeis. Bet išėjo puikiai. Manau, gal ir gerai, kad save soliniam projektui saugojau iki šiol. Dabar pagaliau esu tam žingsniui subrendęs.
— Bet grodamas jaučiatės kaip penkiolikmetis?
— Taip, bet aš taip visą gyvenimą jaučiuosi. Su šitais vaikinais groti tikrai smagu. Pirmiausia todėl, kad neturiu nuolat baimintis, jog tuoj nutiks kažkas negero, kas nors bus blogai. Su ankstesnėmis grupėmis, ne paslaptis, tokia nuojauta buvo. Šviežias ir malonus jausmas groti su visai kitokiais žmonėmis.
— Jūsų muzikiniai partneriai buvo labai sudėtingo charakterio žmonės — Axlas Rose’as ir S.Weilandas. Ar niekada sau neuždavėte klausimo — galbūt jūsų asmenybė tokius veikėjus traukia?
— Gali būti, bet nebūtinai. Aš ir pats nesu dovanėlė. Visur, kur einu, prasideda chaosas. Tai man atrodo normalu.
Kad nuoširdžiai ir sąžiningai gyventum rokenrolo gyvenimą, privalai būti sumautas, nenormalus, šiek tiek šiknius. Bent jau aš tai pastebiu. Pavyzdžiui, Scottas ir Axlas tikrai yra vieni geriausių roko dainininkų, kokius esu girdėjęs. Bet kaip asmenybės jie — tikrai labai savotiški. Yra, kaip yra, nieko čia nepadarysi.
— Negaliu atsispirti pagundai paklausti — su Axlu susipykote prieš keliolika metų. Ar yra bent menkiausia galimybė, kad kada nors vėl būsite draugai?
— Atvirai šnekant, esame susitarę apie tai nekalbėti. Tai tiesiog pernelyg asmeniška. Pernelyg opi tema, kad ją galėčiau nupasakoti keliais sakiniais. Nepykite.
— Esate patyręs daug ir muzikoje, ir asmeniniame gyvenime. Įveikėte visas rokenrolo pagundas, alkoholio ir narkotikų liūną, dviejų populiarių grupių žlugimą. Ar norisi dalyti patarimus jaunesniems muzikantams, kad jie nekartotų jūsų klaidų?
— Stengiuosi to nedaryti. Aš ir šiaip laikausi principo niekada nemokyti kitų gyventi. Manau, kiekvienas turi išvadas pasidaryti pats.
Vienintelis patarimas, kurį galiu duoti šiame nuolat besikeičiančiame muzikos pasaulyje, yra pamatiniai, paprasti dalykai — sunkiai dirbti, repetuoti ir tikėti tuo, ką darai.
Net ir aš pats juk tik apgraibomis orientuojuosi savo karjeroje. Muzikoje taip smarkiai viskas pasikeitė nuo tada, kai pats pradėjau. Peizažas mainosi kiekvieną dieną. Tai, ką galiu pasakyti šiandien, jau po trijų savaičių gali nebegalioti.
— „Guns N’Roses“ pernai buvo įšventinti į Rokenrolo šlovės salę, jūs pats — pagerbtas žvaigžde Holivudo šlovės alėjoje. Bet vienas įdomiausių įvertinimų — dainos „Sweet Child O’Mine“ gitaros rifas, kurį grojate, neretai vadinamas geriausiu roko istorijoje. Ką apie tai manote?
— Tai labai malonus komplimentas. Bet nelabai moku kuo patikėti. Esu didžiųjų gitaros meistrų gerbėjas ir niekaip negaliu patikėti, kad pagrojau taip pat gerai, kaip jie.
Man patinka, kad kažkas taip mano, bet, mano galva, tai netiesa.
— Ką jūs pats įrašytumėte į pirmą tokio sąrašo vietą?
— Sunku pasakyti. Klausausi labai skirtingo stiliaus muzikos, tad ją atliekančius gitaristus net sunku sugretinti. Man patinka, kaip gitara skamba „Led Zeppelin“ dainoje „Whole Lotta Love“, „Aerosmith“ kūrinyje „Walk This Way“ ar „Deep Purple“ dainoje „Highway Star“. Kiekvienas iš šių grupių gitaristų turi unikalų identitetą ir visų jų galiu klausytis ištisą dieną.
— Turite du sūnus — dešimtmetį Londoną Emilio ir aštuonmetį Cashą Anthony. Ar kuris jų jau groja muzikos instrumentu?
— Abu, ir net keliais instrumentais. Bet kol kas nė vienas pernelyg rimtai į tai nežiūri.
Savo vaikų neskatinu groti, bet jiems ir netrukdau. Dažnai sakoma, kad garsaus muzikanto vaikai irgi turėtų domėtis muzika, bet man tai atrodo ne visai teisingas stereotipas.
Mano šeimoje yra truputį kitaip. Kuo daugiau sūnūs supranta apie tai, kuo užsiima jų tėtis, tuo labiau nori veikti ką nors kita, tik ne groti. Man tai atrodo visai logiška. (Juokiasi.)
— Jūsų koncertas Kaune vyks Valentino dienos vakarą. Kaip keturi grojantys vyrai švenčia Valentino dieną?
— Geras, apie tai nė nepagalvojau. (Juokiasi.) Turbūt sugalvosime ką nors labai romantiško. Mano žmona į gastroles nevyks, tad turbūt teks įsijungti „Skype“ ir meiliai pasišnekėti — o kas lieka.
— Prieš 11 metų turėjote tokių rimtų širdies problemų, kad medikai prognozavo, jog gyvensite šešias savaites. Prisimenate, ką tada galvojote?
— Prisimenu, kad vienintelis dalykas, kuris man padėjo išsikapstyti, buvo mintys apie tai, kaip smarkiai noriu grįžti į sceną. Tik tai ir sukosi galvoje.
Medikai puikiai padirbėjo ir dabar viskas gerai. (Slashui buvo implantuotas defibriliatorius. — Red.) Aš to jau net neprisimenu. Visi žino, kodėl buvau atsidūręs prie bedugnės. Tikrai vartojau daug narkotikų. Tai, kas nutiko, man nebuvo staigmena.
— Esate save apibūdinęs kaip probleminį vaikį. Ar tai, kad tapote visiškai švarus ir atsisakėte bet kokių svaigalų, pakeitė jūsų elgesį?
— Na, didelių problemų aš nekeldavau ir tada, kai būdavau visiškai apsinešęs. (Kvatojasi.)
Daugiausia bėdų su manimi buvo tada, kai dar lankiau mokyklą. Tryniausi su netinkama kompanija, tikrai buvau vaikščiojanti nelaimė.
Visa tai pasikeitė, kai užaugau. Visi, kurie mane pažįsta, žino: kol man netrukdoma daryti to, ką noriu, esu labai taikus ir geras.
