Tai buvo koncertas, kurį po to taikliai socialiniuose tinkluose apibūdino pats Slashas. „Valentino diena Kaune. Nebuvo laukinio, negailestingo sekso lovoje, padengtoje rožėmis. Bet buvo gana radikalu (angliškas žargonas, reiškiantis „gerai, puiku“ – Red.)“, – milijonams savo gerbėjų parašė muzikantas.
47-erių muzikantas, prieš ketvirtį amžiaus išgarsėjęs kaip grupės „Guns N'Roses“ narys, šiuo metu gastroliuoja su vokalistu Mylesu Kennedy ir grupe „The Conspirators“. Gastrolėse, kurių metu jau aplankė keletą Europos miestų, vienas žymiausių pasaulio gitaristų pristato pernai išleistą albumą „Apocalyptic Love“.
Pasiklausyti ypatingą vietą roko Olimpe užimančio muzikanto, Lietuvoje viešinčio pirmą kartą, susirinko apie tris tūkstančius gerbėjų.
Slasho vaidmuo popkultūroje neapsiriboja roko muzika. Jo gitara skamba dešimčių muzikos garsenybių įrašuose – nuo Michaelo Jacksono iki Rihannos.
Be to, buvęs „Guns N'Roses“ gitaristas su smalos juodumo garbanų kupeta ir nepamainomu juodu cilindru ant galvos yra tarsi nemirštančios rokenrolo dvasios simbolis. Dvasios, kuri jo vos nenuvarė į kapus – buvo metas, kai narkotikų ir alkoholio išvargintam muzikantui medikai prognozavo tik šešias savaites gyvenimo.
Vedami noro pamatyti gyvą legendą, o taip pat solinės Slasho kūrybos sužavėti klausytojai rinkosi ne tik iš Lietuvos. Latvijoje, kur Slashas nekoncertuos, bilietus į pasirodymą Kaune nusipirko apie 400 roko mėgėjų.
Pirmiausia publika išgirdo grupę būtent iš Latvijos – „The Velvet Supernova“ muzikantus iš visų pasiūlytų grupių, tarp kurių buvo ir Lietuvos atlikėjų, išsirinko pats Slashas.
Latviai surengė energingą 45 minučių pasirodymą – jei ne nepalankus „apšildytojų“ vaidmuo, kai publika vis dėlto labiausiai laukia pagrindinės žvaigždės, tikrai galėjo pretenduoti į kuo didžiausias roko publikos simpatijas.
Kietai „sukaltas“ rokas, į kurį buvo įmaišyta keletas baladžių, žiūrovus vis dėlto nuteikė gerai – kitą sykį atvykę į Lietuvą, latviai galbūt galėtų surinkti pilną nedidelio roko klubo salę.
Prieš devintą valandą vakaro į sceną žengęs Slashas su vokalistu Mylesu Kennedy ir grupe „The Conspirators“ akimirksniu sukėlė triukšmą. Žiūrovai neslėpė pasimėgavimo, pagaliau pamatę juodais akiniais nosį pabalnojusį savo dievuką, siautėjantį gigantiškos užuolaidos su jo vardu ir gitarą apsivijusia gyvate fone.
Dar prieš gastroles žadėjęs nelepinti publikos senomis „Guns N'Roses“ dainomis, Slashas laikėsi pažado – pirmieji kūriniai buvo iš solinės jo kūrybos kraičio.
Vis dėlto po kelių dainų muzikantas atlyžo, ir publiką „pavaišino“ energingu „Guns N'Roses“, su kuria nebegroja jau beveik du dešimtmečius, kūriniu „Mr. Brownstone“, netrukus pasigirdo ir dar viena šios grupės daina „Nightrain“.
Vokalisto M. Kennedy balsas – visai kitokių spalvų, nei „Guns N'Roses“ dainininko Axlo Rose'o, tačiau nauja versija skambėjo įtaigiai, o publiką ją sutiko audringai.
Po keleto kūrinių įsišėlusi publika prie scenos jau šokinėjo vienu Slasho muzikos ritmu. Visos abejonės, ar iš populiariausių TV laidų ir apdovanojimų ceremonijų pasitraukęs, „Grammy“ tik per televizorių stebėjęs muzikantas neprarado jėgos ir aktualumo, ištirpo. Slashas su sėbrais Kaune rodė tikrą, trankią roko meistriškumo pamoką su didžiuliu energijos užtaisu.
„Guns N'Roses“ kūrybos lobynus gitaristas prisiminė ir koncerto pabaigoje. Pasigirdus dainai „Sweet Child O'Mine“, kurios gitaros rifas ne vienoje apklausoje pripažintas geriausiu roko istorijoje, publiką apėmė ekstazė – tribūnose žiūrovai kilo nuo kėdžių, parteryje dainos eilutes plėšė choru.
Atsisveikinę su žiūrovais, muzikantai greitai sugrįžo – kad padovanotų publikai dar dvi „Guns N'Roses“ dainas.
„Welcome To The Jungle“ publikai pateikė staigmeną – prie mikrofono vietoje M. Kennedy stojo bosininkas Toodas Kernsas, įrodęs, kad ne prasčiau moka dainuoti.
Paskutiniam akordui muzikantai pasirinko bravūriškąją „Guns N'Roses“ dainą „Paradise City“. Ant žiūrovų galvų pasipylė konfeti, Slashas demonstravo grojimo gitara sugebėjimus, instrumentą laikydamas už nugaros, gerbėjai šokinėjo ir nesitvėrė džiaugsmu.
„Ačiū Kaunui. Mes dar būtinai grįšime. Jūs buvote sup..tai nuostabūs“, – publikai padėkojo Slashas, išdalijęs saują mediatorių.
„Fantastiškas koncertas. Girsiuosi ir gėdinsiu visus draugus, kurie neatvažiavo. Ką kalbėti – mes visoje Lietuvoje neturime tokio roko vokalisto, koks yra šios grupės bosistas“, – sakė plačiai išsišiepęs Marijus Mikutavičius.
„Labai patiko. Vokalisto balso galimybės – įspūdingos. O apie Slashą nėra ką ir kalbėti. Aš užaugau su šia muzika – „Guns N'Roses“, „Bon Jovi“, „Aerosmith“, – sakė į koncertą užsukęs dainininkas Donatas Montvydas.
Koncerto dieną į Kauną autobusu iš Lenkijos miesto Katovicų su 25 muzikantų ir technikų palyda atvažiavęs muzikantas popiet repetavo, o po repeticijos davė išskirtinį interviu portalui lrytas.lt
Į Rokenrolo šlovės salę įšventintas, daugybę muzikos apdovanojimų pelnęs ir su ryškiausiomis pasaulio žvaigždėmis muzikuojantis Saulas Hudsonas (toks tikrasis Slasho vardas) pasirodė esantis draugiškas ir paprastas žmogus, su šypsena kalbantis visomis temomis. Išskyrus grupę „Guns N'Roses“, kurioje jis po konfliktų su vokalistu Axlu Rose'u nebegroja jau beveik du dešimtmečius – apie tai klausti buvo griežtai uždrausta.
- Lietuvoje viešite pirmą kartą. Kokie įspūdžiai?
- Daug sniego, bet tai ir labai gražu. Teko 11 valandų važiuoti autobusu, bet smagu žiūrėti į apsnigtus kaimo namelius.
Kaunas man pasirodė gražus miestas. Tiesa, nedaug jo mačiau. Nuvažiavome į viešbutį, trumpai pailsėjome, ir iškart važiavome į areną.
- Kurios gastrolių akimirkos kol kas – pačios įspūdingiausios?
- Negalėčiau išskirti vieno miesto ar koncerto. Šių gastrolių metu lankausi daug šalių, kuriose arba nesu buvęs, arba viešėjau labai seniai.
Slovėnijoje taip garsiai rėkė minia, kad negirdėjau savo gitaros. Buvo pilnutėlės arenos Čekijoje, Vengrijoje. Visur buvo gerai.
- „Apocalyptic Love“ - solidus roko muzikos albumas, bet muzikos pasaulį dabar valdo daina „Gangnam Style“ ir grupės, grojančios bandžomis, tokios kaip „Mumford & Sons”. Kur šiame piešinyje yra jūsų muzika?
- Aš apie tai negalvoju. Niekada pernelyg nerūpėjo, ką groja kiti žmonės. Nerūpėjo šiame amžiuje, paskutiniame praėjusio dešimtmetyje, o devintąjį dešimtmetį prisimenu tik pro miglą. Bet kai pradėjome groti, buvo daugiau roko, tai tiesa.
Sugebu nepaskęsti, grodamas tai, ką noriu, ir man to pakanka.
- Kokios jūsų dainos labiausiai užveda publiką?
- Iš naujojo albumo - „Bad Rain“. Nė nekūrėme jai vaizdo klipo, bet publika reaguoja puikiai. Taip pat - dainos „Anastasia“, „No More Heroes“. Šiandien pagrosime dainą „Shots Fired“, pažiūrėsime, kaip į ją reaguos. Panašu, kad publika tikrai gerai žino naująjį albumą, tai labai džiugina.
- Rengėme konkursą, kurio laimėtojai galėjo laimėti susitikimą su jumis. Mums rašė daug šešiolikmečių, kurie dievina jūsų muziką, bet tiktų jums į sūnus. Jūsų tai nestebina?
- Man pasisekė, nes turiu entuziastingą publiką.Yra daug vaikių, kuriems labai patinka tai, ką groju. Nė nemėginu to analizuoti, užduoti sau klausimų, tik jaučiuosi dėkingas.
- Geriausias ir blogiausias dalykas, jums nutikęs scenoje?
- Geriausias dalykas visada yra geras koncertas. Tie stebuklingi vakarai, kai natos liejasi be pastangų, tai magija, sprogstanti muzikinė įtampa.
Blogi vakarai - kai niekas neveikia. Sapnuoju košmarus apie koncertus, kur viskas subyra į šipulius. Gana seniai tokių nebuvo. Bet senais laikais tikrai būdavo daug atvejų, kai viskas vyko suknistai blogai. Daugybė nervų, kai jautiesi „nuleistas“ ant žemės. Norisi, kad tokių atvejų būtų kuo mažiau.
- Publika į koncertus eina pirmiausia dėl jūsų – gitaristo. Roko grupėse paprastai labiausiai dievinamas vokalistas. Su M. Kennedy nesijuokiate iš to, nerungtyniaujate dėl publikos dėmesio?
- Ne, tokių dalykų nėra. Su Mylesu pradėjau dirbti 2010-aisiais, tai prasidėjo nuo mano pirmojo solinio albumo. Kai šįkart išvykome į gastroles, noriu, kad dėmesys būtų atkreiptas į mus visus. Pastebiu, kad mūsų koncertų publika jau pažįsta ir kitus grupės muzikantus, ne tik mane.
- Yra žmonių, kurie meilę jūsų muzikai įamžina tatuiruotėmis. Koks beprotiškiausias jūsų matytas gerbėjo atsidavimo ženklas?
- Mačiau tikrai milžiniškų tatuiruočių, kuriose atvaizduotas mano portretas. Kartą mačiau vaikiną, kuris buvo per visą nugarą išsitatuiravęs mano albumo viršelį.
Tai man sunkiai suvokiama. Tatuiruotės iš tiesų stebina. Tai – labai stipraus pasiryžimo ir pagarbos ženklas.
- Sukūrėte siaubo filmą „Nothing To Fear“. Tai – pomėgis, neturėjimas ką veikti ar profesinė ambicija?
- Man pasiūlė prodiuserio darbą. Daug žinau apie siaubo filmus nuo vaikystės, bet niekada apie tai nepasakojau. Kartą susipažinau su prodiuseriu – jis parodė kelis scenarijus, sako, pasižiūrėk, sakyk, ką manai. Pasirinkome vieną scenarijų ir išvystėme, jis nuostabus.
Esu kūrybinis prodiuseris, prisidėjau prie kiekvieno šio filmo žingsnio. Tai labai nauja patirtis man, bet jaučiu tikrą katarsį. Prisidėjau ir prie filmo muzikos. Norėčiau išleisti du filmus per metus, noriu, kad jie būtų aukštos kokybės.
- Gerbėjai žino, kad turite per šimtą gitarų. Bet kiek turite juodų skrybėlių, kurios yra jūsų vizitinė kortelė?
- Turiu vieną, pagrindinę, kurią visada dėviu scenoje. Taip pat dar dvi, kurios labai panašios į ją. Visos – labai senos. Nesu tas, kuris labai mėgsta apsipirkti, tad iš tiesų turiu nedaug jų.
- Ar kada susimąstėte, ką dabar veiktumėte, jei nebūtumėte tapęs muzikantu?
- Vienintelis kitas dalykas, kurį moku daryti, yra piešimas. Tikiuosi, būčiau ėjęs tuo keliu, jei nebūčiau tapęs gitaristu. Piešimas man – natūralus dalykas, mano visa giminė – menininkai , tad gal tai būtų visai įdomi karjera. Gal dabatr būčiau profesionalus iliustratorius arba animacinių filmų kūrėjas. Tai būtų labai įdomu.
- Koks jūsų mėgstamiausias būdas užmušti nuobodulį oro uostuose ir lėktuvuose ?
- Knygos ir žaidimas „Angry Birds“.