Sprendžiant iš naujojo albumo, dar ir gerokai pasiklydusi tarp mėgstamų muzikos žanrų. Pirmiausia naujame albume nėra nieko, kas bent iš tolo primintų laukinę dainos „Last Nite” energiją, kuri iškėlė „The Strokes” į pirmąsias festivalių programų eilutes.
Tapatybės krizę patyrusi grupė, kuriai visai nepadėjo ir vokalisto Juliano Casablanco soliniai eksperimentai, dabar groja kažką tarp „garažinio” roko ir „naujųjų romantikų” popmuzikos. Su ryškesniu polinkiu į pastarąjį žanrą. Ypač stebina pirmasis kūrinys „Tap Out”. Nežinodamas gal net neatspėtum, kad jį groja ši grupė, – pernelyg panašu į britus „Duran Duran”, besivoliojančius lovoje su dainininku Prince’u. „All The Time” lyg ir sugrįžta prie grupės roko šaknų, bet po to muzikantai ir toliau groja tai, kas skamba kaip norvegų grupės „A-ha” prasta kopija. Kartais tai net atrodo panašu į parodiją. Julianas kone kiekvienoje dainoje stengiasi demonstruoti savo falcetą, o jis net nėra išskirtinis.
Iš esmės nieko blogo, kad grupė nusprendė persikelti į devintojo dešimtmečio vidurį, tačiau tai daro dar ir ne itin talentingai. Kaip popmuzikos albumas „Comedown Machine” yra vidutiniškas. Kaip „The Strokes” darbas – tiesiog nesusipratimas.
Įvertinimas – 6 iš 10.