„Taigi situacija daug paprastesnė, negu atrodė iš pirmo žvilgsnio. Niekas nieko nepavogė. Audra vandens stiklinėje. Tegyvuoja jos didenybė Intriga „Eurovizijoje“, - taip šią žinią pakomentavo rusų žiniasklaida.
O laikraščio „Moskovskij komsomolec“ apžvalgininkas Arturas Gasparianas pateikė savąją skandalo versiją.
„Jeigu per „Eurovizijos 2013“ finalo transliaciją iš Malmės vėlų šeštadienio vakarą įtakingo Rusijos federalinio televizijos kanalo komentatoriai nebūtų taip emocingai nusistebėję, kad „Azerbaidžanas NIEKO nedavė Rusijai!“ (o mes jiems - 12 balų, ir šios nuostabos potekstėje nuskambėjo grasinama gaidelė: ak šitaip!), o prie televizoriaus ekrano tuo metu nebūtų sėdėjęs Azerbaidžano ambasadorius Rusijoje ir dainininkas Poladas Biulbiulogly, kuris kaip diplomatas pajuto, kad žiebiasi ugnis, gal viskas ir būtų praslydę be didesnio atgarsio.
Maža kas kam „Eurovizijoje“ nedavė nieko! Bonnie Tyler, pasaulinio lygio roko žvaigždei, kuri, būdama jau daugiau negu 60 metų, parodė meistriškumo pamoką, kaip reikia dainuoti, šiame „gėjų ir namų šeimininkių“ konkurse nieko nedavė 32 iš 39 šalių. Ir ką darė Didžioji Britanija, užėmusi 19-ąją vietą? Kaip visada, „tą beviltišką „Euroviziją“ pasmaigstė subtilaus angliško humoro spygliais ir šliūkštelėjo kibirą šalto geraširdiško sarkazmo. Pati B. Tyler, kaip ir visi garsieji jos pirmtakai iš Didžiosios Britanijos, negaudavę nieko arba tik ašaras, puikiai išlaikė savitvardą: „Na, bent jau ne paskutinė vieta! Aš laiminga, puikiai praleidau laiką!“
Kartą britai, tiesa, nesusitvardė - kai 2008-aisiais Belgrade laimėjo Rusijos atstovas Dima Bilanas, o jie vėl nieko nepešė. BBC komentatorius Terry Woganas tuomet plyšojo: „Jeigu mūsų taip nemėgsta, eikim lauk iš čia!“ Taip kadaise (1997 metais) padarė Italija, pasipiktinusi Europos abejingumu jos lakštingaloms, bet po 13 metų susilaikymo duktė palaidūnė grįžo atgal tikėdamasi, kad visi puls laižyti jos sielos žaizdų, ir buvo per žingsnį nuo pergalės. 2011-aisiais žiuri skyrė pirmąją vietą Raphaeliui Gualazzi, tačiau žiūrovų balsavimas sumaišė „gražaus sugrįžimo“ kortas ir „Eurovizija“ tada išvažiavo į Baku. Italai nertėjo, bet nesiryžo vėl trenkti durimis, nes būtų atrodę labai komiškai. Ir jau trečius metus braukia ašaras gailėdamiesi, kad sugrįžo.
Tačiau Didžiosios Britanijos, „Eurodainos“ motinos steigėjos ir vienos pagrindinių rėmėjų, taip paprastai paleisti nebuvo galima ir tuomet sugalvotas „kombinuotas balsavimas“, kad sumažėtų „geopolitinių užkulisių“, kai kaimyninės šalys pamalonina viena kitą aukštais balais, įtaka. Buvo akivaizdu, kad tai - akmuo į rytinių šalių daržą. Kaip ir buvo akivaizdus „Eurovizijos“ vadovybės veidmainiškumas, nes kaimyninį bendradarbiavimą pradėjo visai ne „Rytų kaimynai“, o broliai skandinavai ir Graikija su Kipru. Bet kai didžiule orda užgriuvo buvęs „soclageris“, visi persigando ir ėmė piktintis.
„Kombinuoto balsavimo“ šalininkai tikėjosi, kad profesionali 5 žmonių žiuri savo šalyse balsuos „padoriau“ už „neprincipingus“ televizijos žiūrovus ir susumavus balsus laimės teisybė. Bet nuo to laiko Graikija ir Kipras kaip balsavo vieni už kitus, taip tebebalsuoja. Tą patį galima pasakyti apie skandinavus ir olandus su belgais. Ir lygiai taip pat niekas neduoda balų Didžiajai Britanijai, nors tu persiplėšk su savo roko ir poplegendomis. Na nemėgsta buvusios „jūrų karalienės“ „Eurodainos“ kontekste net artimiausi kaimynai! Užtat Malmėje techniškai iškrito iš finalo visi Balkanai ir negalėjo, vargšeliai, balsuoti vieni už kitus.
Panašu, kad teisybė triumfuoja tik Rytuose - nulis Azerbaidžano balų Rusijai arba niekingas kuolas, kurį Rusija savo ruožtu įkalė Ukrainai. Nejaugi ukrainietė Zlata Ognevič, finale užėmusi trečiąją vietą, buvo tokia prasta? Ir kaip patikėti, kad D. Garipovai, merginai iš musulmoniško regiono (Tatarstano), nieko nedavė musulmoniškas Azerbaidžanas?
Balsų vagyste apkaltinta EBU vadovybė dvi paras tylėjo - ištikta šoko ir duodama peno spekuliacijoms. Nors skandalų būta ir anksčiau, tokio garsaus (jeigu ne gėdingo) - dar ne. O Azerbaidžanas garsiai gynė „vagystės“ versiją ir tikino mylintis Rusiją, esantis jai lojalus. Dainų konkurso rezultatai peraugo į politinį skandalą, ir tai niekam ne į naudą.
Kas galėjo būti iš tikrųjų? Žinoma, žiūrovai balsavo už D. Garipovą. Gal ji gavo net 10 balų, apie kuriuos kalbėjo ir ambasadorius, ir Azerbaidžano televizijos vadovai. Balų skyrė ir žiuri - nėra pagrindo netikėti jų tvirtinimais. Tačiau pagal naujas taisykles žiuri ne tiesiog paskelbia savo dešimtuką, o balsuoja už visus finalo dalyvius, išdėstydama juos nuo 1 iki 26 vietos. Jeigu žiuri šaliai skiria, pavyzdžiui, 26 vietą, o žiūrovai - pirmą, susumavus balus į jokį dešimtuką nei šalis, nei jos nelaimingas artistas nepateks ir liks su nuliu.
Visiškai akivaizdu, kad būtent Rusijos ir Ukrainos žiuri „kenkėjos“ sužlugdė viena kitos atstoves D. Garipovą ir Z. Ognevič (Rusija Ukrainai skyrė 1 balą, Ukraina Rusijai - 4. - Red.). Štai koks „padorumas“ dabar karaliauja kai kuriose kaimyninėse šalyse - atvirkščias „solidarus balsavimas“.
Ar galėjo taip atsitikti Azerbaidžane? Ten valdžios vertikalė daug griežtesnė negu Rusijoje, o prezidento žmona Mechriban asmeniškai globoja savo šalies politiką „Eurovizijoje“. Žiuri saviveiklos kategoriškai negali būti.
Politinės potekstės ir politiniai užkulisiai įgavo hipertrofuotą pobūdį kaip tik įsiliejus į „Euroviziją“ vadinamosioms Rytų šalims, vertinančioms renginį ne kaip dainų konkursą, o kaip vietą skausmingoms nacionalinėms ambicijoms patenkinti ir žaisti didžiąją politiką. „Eurovizija“ tapo savo pačios formato įkaite.
Pavyzdžiui, „Eurovizijos“ užkulisiuose sklinda gandai, kad Azerbaidžanas labai nori po metų kitų dar kartą priimti „Euroviziją“, o nesnaudžia nei draugai, nei priešai. Lygiagrečiai internete išplaukė miglota istorija apie pusfinalio balsų pirkimą Lietuvoje, nors šios šalys dalyvavo skirtinguose pusfinaliuose ir negalėjo balsuoti viena už kitą. Galbūt rezgama rytietiškai klastinga daugiaeigė intriga, kurios rezultatas visiems bus netikėtas.
Ką daryti? Eiti mitinguoti į Bolotnają „už sąžiningus eurorinkimus“? Reikalauti bausmės už „pasipiktinimą keliančias akcijas“ net Užsienio reikalų ministerijos lygiu?
Kol kai kurios kompleksuojančios šalys (skirtingai nuo Didžiosios Britanijos) „Euroviziją“ vertins ne kaip renginį, kuriame reikia dainuoti ir stebinti kūrybiškumu, o kaip vietą nacionalinio pasididžiavimo burbului pūsti, panašios istorijos gali kartotis.
Žinoma, galima pasielgti taip, kaip dabar pataria D. Garipovos globėjas Aleksandras Gradskis: „Mauti iš tos sumautos „Eurovizijos“!“ Bet juk tada bus labai nuobodu...“
